Фрэнк Маккорт - Tataigis

Sustoju, atsisuku ir rėkiu ant jos: aš nenoriu praleisti nė vienos nakties tame tavo motinos name. Kam, po velnių, siunčiu tau dalį savo algos, jeigu nori gyventi kaip kokia kiaulė?

Ji verkia ištiesusi į mane rankas, o Alfukas tik žiūri išpūstomis akimis, bet manęs tai nejaudina. Prisiregistruoju viešbutyje, numetu kelionmaišį ant lovos ir galvoju, kaip mano motina gali būti tokia kvaila, kad pasilieka kažkokioje lindynėje, kai galėjo jau seniai išsikraustyti. Sėdžiu ant viešbučio lovos su amerikietiška uniforma ir naujomis kapralo juostelėmis ir mąstau, ar man pasilikti čia ir sprogti iš pykčio, ar pasivaikščioti gatvėmis, kad pasaulis į mane žiūrėtų ir žavėtųsi. Žiūriu pro langą į Taito laikrodį, į Dominikonų bažnyčią, į „Lyrikos“ kino teatrą, kur keli apdriskę berniukai laukia prie įėjimo, ten ir aš eidavau už du pensus. Jie stovi ir triukšmauja, ir jeigu ilgiau prie šito lango pasėdėsiu, man atrodys, kad matau savo paties Limerike praleistas dienas. Praėjo tiktai dešimt metų nuo to laiko, kai man buvo dvylika ir buvau įsimylėjęs Hedę Lamar, kurią pamačiau ten, ekrane, kartu su Čarlzu Bojeriu, abu jie buvo Alžyre, o Čarlzas jai sakė: važiok siu manim i Kasbą. Aš kartojau tuos žodžius savaičių savaites, kol mama pradėjo maldauti, kad liaučiausi. Jai pačiai patiko Čarlzas Bojeris ir ji norėjo tuos žodžius girdėti ne iš mano, o iš jo lūpų. Jai patiko dar ir Džeimsas Meisonas. Jis patiko visoms mūsų skersgatvio moterims, jis joms atrodė gražus ir pavojingas. Jos visos sutiko, kad jas traukė būtent pavojingoji jo pusė. O kaipgi, vyras be pavojaus vargu ar iš viso galėtų būti pavadintas vyru. Ketlinos O’Konel parduotuvėje Meldą Lajons visoms pasakodavo, kad dėl to Džeimso Meisono ji tiesiog einanti iš proto, ir jos visos juokdavosi, kai ji sakydavo: jergutėliau, jeigu jį sutikčiau, tai iš karto nurengčiau, kad būtų plikas kaip kiaušinis. O mano mama toje Ketlinos O’Konel parduotuvėje juokdavosi iš visų garsiausiai, ir labai gali būti, kad ji šiuo metu kaip tik tenai yra ir pasakoja Meldai bei kitoms moterims, kaip jos sūnus Frenkas išlipo iš traukinio ir atsisako pareiti namo, ir gali būti, kad tos moterys, grįžusios į savo namus, sakys: matai, Frenkis Makortas parvažiavo su amerikietiška uniforma visas pasipūtęs ir dabar jam vargšė motina, matote, gyvena per prastai tame skersgatvyje, mes taip ir žinojome, jis visados buvo kažkoks keistas, visas į tėvą.

Aišku, nenumirsiu, jeigu paskutinį kartą nueisiu iki senelės namų. Neabejoju, kad mano broliai Maiklas ir Alfukas jau pasigyrė visam pasauliui, kad aš grįžtu, ir labai nuliūstų, jei nepražygiuočiau skersgatviu su kapralo juostelėmis.

Vos tik viešbučio laiptais nulipu žemyn, berniukai prie „Lyrikos“ kino teatrojau šaukia per visą Perio aikštę: ei, amerikonų kareivi, labas, ar turi kramtomos? O gal turi savo kišenėje atliekamą šilingą ar saldainį?

Jie ištaria žodį „saldainis“ kaip amerikiečiai ir tai juos taip prajuokina, kad vienas ant kito griuvinėja ir ramstosi į sieną.

O vienas berniukas stovi nuošaliau, susikišęs rankas į kišenes, ir aš matau, kad jo akys raudonos ir šašuotos, veidas nusėtas spuogų, o galva nuskusta iki kaulo. Man nėra lengva pripažinti, kad aš pats taip atrodžiau prieš dešimtį metų, o kai jis per visą aikštę sušunka: ei, amerikonų kareivi, apsisuk ir parodyk savo storą rūrą, man kyla noras gerai įspirti jam pačiam į prakaulią sėdimąją. Juk jis turėtų jausti pagarbą uniformai, kuri išgelbėjo pasaulį, net jeigu aš tik sandėlininkas, svajojantis atgauti savo šunį. Juk tas mažas šašuotakis turėtų pastebėti kapralo juosteles ir elgtis pagarbiai, bet ne, taip nebūna, kai augi skersgatvyje. Ten augdamas turi vaidinti, kad tau į viską nusičiurkšt, net jei iš tikrųjų taip ir nėra.

Bet man vis tiek norisi perėjus per aikštę papurtyti tą šašuotakį ir pasakyti, kad jis yra kaip iš akies trauktas mano paties paveikslas, kai buvau jo metų, bet aš nestovėjau prie „Lyrikos“ kino teatro ir nesišaipiau iš amerikonų dėl jų storų rūrų. Bandau save įtikinti, kad būtent taip ir buvo, tačiau kita mano smegenų pusė sako, kad nė trupučio nesiskyriau nuo šito šašuotakio, kad taip pat mėgau kankinti amerikonus ir anglus, ir žmones su kostiumais ir parkeriais, kurie kyšojo iš viršutinės kišenės, važinėjančius naujais dviračiais, kad lygiai taip pat galėdavau svaidyti akmenis į prašmatnių namų langus ir iš karto sprukti plyšdamas iš juoko, o po akimirkos ir iš įsiūčio.

Tad man telieka eiti šalin taip pasisukus į sieną, kad šašuotakis ir kiti vaikai nematytų tos mano rūros ir nebeturėtų iš ko tyčiotis.

Jaučiuosi sutrikęs, o mano galvoje plaukioja tamsūs debesys, bet staiga į ją prasibrauna viena mintis. Grįžti pas berniukus, kaip daro kareiviai per filmus, ir išsitraukus iš kišenės duoti jiems smulkiųjų. Juk dėl to nieko baisaus neatsitiks.

Jie stebi, kaip prie jų artėju, ir atrodo taip, lyg būtų pasiruošę bėgti, tačiau nė vienas nenori pasirodyti bailys ir sprukti pirmas. Kai išdaliju smulkiuosius, jie teištaria: oho, Dieve, ir man labai smagu jausti, kad dabar jie į mane žiūri kitaip. Šašuotakis paima savo dalį ir nieko nesako, bet kai einu šalin, staiga šūkteli: ei, ponas, iš tikrųjų tai jūs neturite jokios rūros, iš viso.

Ir aš pasijuntu labai laimingas.

Vos tik išsuku iš Baringtono gatvės ir leidžiuosi nuo kalvos į skersgatvį, išgirstu, kaip žmonės šneka: o Dieve, čiagi Frenkis Makortas su savo amerikietiška uniforma. Ketlina O’Konel stovi savo krautuvės tarpduryje juokdamasi ir siūlo man gabalėlį Cleeve’s iriso. Tai aišku, argi nemėgdavai šitų irisų, Frenki, nors nuo jų ir lūžinėja viso Limeriko dantys. Šalia Ketlinos stovi jos seserėčia, kuri neteko akies, kai iš rankų išslydo peilis, su kuriuo bandė prapjauti bulvių maišą, ir dūrė tiesiai į galvą. Ji taip pat juokiasi iš to Cleeve’s iriso, o man net keista, kaip iš viso dar galima juoktis, kai esi be akies.

Ketlina rikteli mažai storai moteriškei, kuri gyvena pačiame skersgatvio kampe: jis čia, ponia Paterson, pažiūrėkite, jis atrodo kaip tikra kino žvaigždė. Ponia Paterson delnais suima mano veidą ir sako: aš labai džiaugiuosi dėl tavo mamos, Frenki, ką ji, vargšė, turėjo iškentėti.

O čia pat ir ponia Merfi, kurios vyras per karą negrįžo iš jūros ir kuri gyvena dabar nuodėmėje su ponu Vaitu, ir neatrodo, kad skersgatvis dėl to būtų labai šokiruotas, ji stovi ir šypsosi man: tu dabar tikra kino žvaigždė, Frenki, o kaip tavo vargšės akys? Na, žinoma, jos atrodo šauniai.

Visa gatvelė, stovėdama savo tarpduriuose, sako, kad atrodau šauniai. Net ponia Parsel pareiškia, kad atrodau šauniai, nors ji yra akla. Bet suprantu, kad ji sako tai, ką kalbėtų, jeigu galėtų matyti, o kai prieinu arčiau, ištiesia rankas ir paprašo: ateik šičionais, Frenki Makortai, ir apkabink mane už tuos laikus, kai kartu per radiją klausydavomės Šekspyro ir Šono O’Keisio.

Kai ji mane apglėbia, sako: o jergutėliau, Dieve aukštybėse, kiek čia tavęs ir tėra. Ar tavęs ten nemaitina toje Amerikos kariuomenėje? Bet nesvarbu, va kvepi tai tu šauniai. Tie amerikonai tai jau visada kvepia šauniai.

Man nelengva žiūrėti į ponią Parsel ir matyti, kaip trapūs vokai vos plazda ant jos giliai įdubusių akių, sunku prisiminti vakarus, kai ji leisdavo man sėdėti savo virtuvėje ir per radiją klausytis visokių pjesių bei istorijų ir kaip niekuomet nepagailėdavo puodelio arbatos ir storos riekės duonos su uogiene. Sunku, nes mūsų skersgatvio žmonės stovi savo tarpduriuose ir šypsosi, o man taip gėda, kad palikau mamą ir sėdėjau niršdamas viešbutyje ant lovos. Kaip ji turėjo kaimynams paaiškinti, kad pasitiko mane stotyje, o aš negrįžau namo? Norėčiau paėjėti tuos kelis žingsnius iki mamos durų ir pasakyti, kad labai gailiuosi, bet negaliu ištarti nė žodžio iš baimės, kad pravirksiu, o ji pasakys: ak, tavo pūslė yra prie pat akies.