Фрэнк Маккорт - Tataigis

Žinau, taip ji pasakytų, kad visus prajuokintų, nes ir jai pačiai būtų sunku sulaikyti ašaras, kad niekam iš mūsų nereiktų jaustis nepatogiai ir gėdytis savo graudulio. O dabar ji sako tai, ką pasakytų visos Limeriko motinos: tu tikriausiai miršti iš bado. Gal norėtum puodeliuko arbatos?

Dėdė Patas sėdi virtuvėje, o kai pakelia veidą, man pasidaro silpna, nes pamatau raudonas jo akis ir geltonas išskyras. Ir iš karto prisimenu mažąjį šašuotakį prie „Lyrikos“ kino teatro. Ir prisimenu patį save.

Mano motinos brolio vardas yra Patas, bet visas Limerikas jį vadina Abu Šihenu. O kai kas jį šaukia dar ir Abatu, bet niekas nežino kodėl. Jis sako: kokią šaunią tu uraformą čia turi, Frenki. O kur tavo didysis šautuvas? O kai juokiasi, matosi geltoni išlūžinėję dantys. Ant seniai netrinktos galvos juodi jo plaukai jau pražilę ir sulipę į kuokštus, o raukšlės veide priskretusios purvo. Jo rūbai taip pat seniai neskalbti, net blizga nuo riebalų, man keista, kaip mama gali su juo tokiu gyventi ir jo neaptvarkyti, bet aš pats prisimenu, koks jis užsispyręs ir kaip nenori praustis ir dieną naktį nešioja tuos pačius rūbus, kol jie pradeda kristi nuo kūno. Kai mama kartą niekur negalėjo rasti muilo ir Pato paklausė, ar kur jo nematė, jis atsakė: dėl muilo tai manęs nekaltink. Aš jo akyse neregėjau. Aš nesimazgojau jau kaži kelintą savaitę. Ir jis tai pasakė taip, tarsi tuo reikėtų didžiuotis. Aš norėčiau jį ištempti į kiemą ir išrengti ir tol lieti karštu vandeniu, kol raukšlėse neliks purvo, o iš akių išbėgs pūliai.

Mama pliko arbatą ir man smagu matyti, kad dabar turi padorius puodelius ir lėkštutes, ne taip kaip seniau, kai gerdavome iš uogienės stiklainių. Bet Abatas naujųjų puodelių nepripažįsta. Noriu savojo puoduko, sako jis. Mama bando jam įrodyti, kad jo puodukas — tai viena gėda, kad jo įskilimuose pilna purvo, nuo kurio gali prasidėti įvairiausios ligos. Bet jam tai nė motais. Jis sako: tai buvo maniškės mamos puodukas, katrą ji man paliko, ir ką tu su juo pasiginčysi, kai žinai, kad dar kūdikystėje buvo numestas ant galvos. Jis atsikelia ir iššlubčioja į išvietę, kuri yra lauke, o kai išeina, mama sako, kad visokiais įmanomais būdais bandė įkalbėti jį iš šito namo išsikelti ir persikraustyti kartu su ja bent kuriam laikui. Bet ne, kur jis tau sutiks. Jis nepaliksiąs savo motinos namo ir puoduko, kurį ji prieš daugelį metų jam davusi, ir Prahos Kūdikėlio statulėlės, ir to didelio Šventosios Jėzaus širdies paveikslo, kuris kabo miegamajame. Kaip jis galėtų visa tai palikti. Ir kam. Mama turi kuo rūpintis — Alfukas tebeina į mokyklą, o vargšas Maiklas plauna indus „Savojos“ restorane, Dieve jam padėk.

Kai išgeriam arbatą, pasiėmęs Alfuką einu pasivaikščioti po O’Konelio gatvę, kad visi į mane žiūrėtų ir manim žavėtųsi. Lauke sutinkame iš darbo grįžtantį Maiklą, ir man suskausta širdį, kai jį pamatau — juodi plaukai užkritę ant akių, kūnas — vieni kaulai ir oda, o rūbai kaip ir Abato apėję riebalais, nes kiaurą dieną plovė indus. Jis nusišypso savo drovia šypsena ir sako: Dieve, kaip tu gerai atrodai, Frenki. Aš taip pat jam nusišypsau, bet nežinau nė ką pasakyti, nes man gėda net į jį pažiūrėti, jei mama būtų čia, pradėčiau ant jos rėkti ir paklausčiau, argi Maiklas turėtų taip atrodyti. Kodėl ji negali nupirkti jam padorių rūbų arba negi „Savojos“ restoranas negalėtų duoti kokios prijuostės, kuri apsaugotų nuo riebalų? Ir kodėl jis būdamas keturiolikos turėjo mesti mokyklą ir eiti plauti indų? Jei jis gyventų Eniso ar Šiaurinio žiedo gatvėje, tai dabar būtų mokykloje ir žaistų regbį, o per atostogas važiuotų į Kilkų. Nesuprantu, kam man grįžti į Limeriką, jei vaikai čia vis dar laksto basi ir žiūri į pasaulį nušašusiomis akimis, jei mano brolis Maiklas turi plauti indus, o mama kažko delsia ir nesikrausto į padorų namą. Viskas čia ne taip, kaip tikėjausi, ir man pasidaro taip liūdna, kad, užuot atostogavęs Limerike, jau verčiau būčiau sėdėjęs Vokietijoje ir gėręs alų Lengryse.

Kada nors aš juos visus — mamą, Maiklą ir Alfuką — iš čia ištrauksiu ir nusivešiu į Niujorką, kur Malachis jau dirba ir ruošiasi stoti į karines oro pajėgas, nes nenori būti paimtas į kariuomenę ir išsiųstas į Korėją. Nenoriu, kad ir Alfukas, kaip mes, turėtų mesti mokyklą, kai jam sukaks keturiolika. Gerai bent, kad jis eina pas Krikščionius brolius, o ne į valstybinę mokyklą, tokią kaip Limio, į kurią ėjom mes. Kada nors jis galės lankyti ir vidurinę, taigi galės išmokti lotynų kalbą ir kitus svarbius dalykus. Dabar jis bent jau turi rūbus, batus ir maisto ir jam nebereikia gėdytis. Matyti, kad jis yra tvirtas, ne toks kaip Maiklas, kurio kūnas — vieni kaulai ir oda.

Apsisukame ir grįžtame ta pačia O’Konelio gatve, ir aš žinau, kad žmonės žavisi manimi ir mano kareiviška uniforma, bet staiga kažkas sušunka: Jėzau, ar tai tu, Frenki Makortai? Ir visas pasaulis sužino, kad aš nesu tikras amerikiečių kareivis, o tik kažkoks vaikėzas iš Limeriko skersgatvių, pasipuošęs amerikietiška uniforma su kapralo juostelėmis.

Priešais mus plačiai šypsodamasi atžingsniuoja mama. Rytoj naujajame narnėjau bus elektra ir dujos, tad galėsime kraustytis. O teta Agė jai perdavusi, jog girdėjo apie mano atvykimą ir norėtų, kad užeitume pas ją arbatos. Ji mūsų laukia.

Tetos Agės veidą irgi puošia plati šypsena. Ne taip kaip seniau, kai jame nematydavai nieko, išskyrus kartėlį dėl to, kad nesusilaukė vaikų, tačiau, šiaip ar taip, būtent ji pasirūpino, kad aš turėčiau padorius drabužius, kai gavau pirmąjį darbą. Matyti, kad jai daro įspūdį mano uniforma ir kapralo juostelės, nes vis teiraujasi, ar nenorėčiau dar arbatos, gal dar kumpio ar sūrio. Apie Maiklą ir Alfuką ji taip nešokinėja ir gali matyti, kad tik mama žiūri, ar jiems visko pakanka. Jie patys yra per daug drovūs, kad paprašytų daugiau, arba tiesiog bijo. Jie žino, kad teta Agė yra ūmaus būdo, nes nesusilaukė vaikų.

Jos vyras, dėdė Pa Kitingas, prie stalo nė neprisėda. Jis įsitaisęs prie krosnies su puoduku arbatos, tik rūko ir kosi, kol jam pasidaro silpna, o tada bando tą kosulį užgniaužti ir juokiasi: tie suknisti cizai mane vienąkart nuvarys į kapus.

Mano mama sako: turėtum numesti juos, Pa, o jis atsako: jei ir numesčiau, Andžela, tai ką su savim daryčiau? Sėdėčiau čia su arbata ir žiūrėčiau į ugnį?

Jie tave pribaigs, Pa, sako mama.

Na ir kas, Andžela, jei taip ir atsitiktų, man vis tiek nusičiurkšti.

Todėl tas dėdė Pa man visuomet ir patiko, kad jam į viską nusičiurkšti. Jeigu aš galėčiau būti toks kaip jis, tuomet būčiau laisvas, nors visai nenorėčiau turėti jo plaučių, kuriuos sugadino vokiečių dujos Pirmajame pasauliniame ir ilgi metai darbo Limeriko dujų bendrovėje, o dabar dar ir tos cigaretės prie krosnies. Nelinksma žiūrėti, kaip šitaip sėdi ir save žudo vienintelis man pažįstamas žmogus, kuris visados sakė teisybę. Būtent jis man patarė neįklimpti tame pašte, o verčiau taupyti pinigus ir keliauti į Ameriką. Negalėčiau net įsivaizduoti dėdės Pa meluojant. Tai jį pribaigtų greičiau nei dujos ar cigaretės.

Jis vis dar visas juodas nuo kokso ir anglių kasimo dujų bendrovėje, o ant jo kaulų nerastum nė gabalėlio mėsos. Kai jis pakelia nuo ugnies akis, jų baltymai aplink mėlynas lėliukes net švyti. O kai į mus žvilgteli, gali matyti, kad labiausiai dėdė Pa myli mano brolį Maiklą. Norėčiau, kad taip mylėtų ir mane, bet pakanka ir to, kad kadaise man pastatė pirmąją pintą ir pasakė teisybę. Norėčiau, kad jis žinotų, ką jam jaučiu. Bet ne, nenoriu, kad kas nors iš karto pradėtų juoktis.