Фрэнк Маккорт - Tataigis

Atėjo laiškas iš tėvo sesers, tetos Emilės, jame rašoma, kad mano senelė viliasi, jog prieš grįždamas į Vokietiją užsuksiu į šiaurę pasimatyti su jais. Mano tėvas dabar gyvena pas jas ir dirba žemės ūkio darbus po visą Tumą, jis irgi norėtų mane pamatyti po šitiekos metų.

Aš nieko prieš nuvykti į šiaurę pasimatyti su senele, bet nežinau, ar man bus apie ką kalbėtis su tėvu. Dabar, kai jau esu dvidešimt dvejų, vaikščiodamas po Miuncheno ir Limeriko gatves žiūriu į vaikus ir žinau, kad aš pats nuo savo vaikų tikrai niekuomet nepabėgčiau. Jis paliko mus, kai buvau dešimties, kad galėtų dirbti Anglijoje ir siųsti mums pinigus, bet, kaip pasakė mama, vietoj vaikų pasirinko butelį. Mama sako, kad turėčiau važiuoti, nes senelė yra labai silpna ir gali neišgyventi iki kito karto, kai vėl sugrįšiu. Ji sako, kad yra dalykų, kuriuos gali atlikti tik vieną kartą, tad reikėtų tą vieną kartą juos ir padaryti.

Keista, kad ji taip kalba apie senelę, kuriją taip šaltai pasitiko, kai grįžo iš Amerikos su mūsų tėvu ir keturiais mažais vaikais, bet labiausiai pasaulyje mano mamai nepatinka du dalykai — tai laikyti pyktį ir būti skolingai pinigų.

Jei į šiaurę važiuosiu traukiniu, turėčiau važiuoti su uniforma, kad visi manimi žavėtųsi, neabejotinai taip ir bus, nors žinau, jei tik praversiu burną, išgirdę Limeriko tartį, visi iš karto nusisuks arba sukiš galvas į savo knygas ir laikraščius. Galėčiau apsimesti, kad kalbu su amerikietišku akcentu, bet kai pabandžiau tai padaryti prie mamos, ji pradėjo isteriškai kvatotis. O paskui pareiškė, kad kalbu tarsi Edvardas G. Robinsonas9 po vandeniu.

Jei kas mane kalbintų, galėčiau bandyti išsiversti tik su galvos linksėjimu ir purtymu arba nutaisyti liūdną ir paslaptingą žvilgsnį, kuris rodytų, kad buvau rimtai sužeistas kare.

Tačiau be reikalo jaudinuosi. Nuo to laiko, kai baigėsi karas, airiai taip yra pripratę matyti Amerikos kareivius, kad manęs nė nepastebi, kai važiuoju traukiniu iš pradžių į Dubliną, o paskui į Belfastą. Nesulaukiu nė menkiausio dėmesio, niekas nė nesiruošia teirautis: tai gal grįžai iš Korėjos? Bet tie kinai ir baisūs, ar ne? Man net praeina noras apsimetinėti luošiu. Šlubčiojimas — kaip ir melas, turi nuolatos apie jį galvoti, kad nepamirštum.

Mano senelė sako: och, na ir šauniai tu atrodai su uniforma. Och, tu dabar jau tikras vyras, pritaria teta Emilė.

Mano tėvas sako: och, štai ir tu. Kaip laikosi tavo mama?

Šauniai.

O kaip tavo brolis Malachis, tavo brolis Maiklas ir tavo mažasis broliukas, koks ten jo vardas?

Alfukas.

Och, je, Alfukas. Kaip tavo mažasis broliukas Alfukas?

Jie visi laikosi labai šauniai.

Jis tyliai pasako „och“ ir atsidūsta: tai šaunu.

O tada klausia, ar aš negeriu, o senelė sako: nagi, Malachi, baikim tas kalbas.

Och, aš tik norėjau jį įspėti, kad aludėse galima patekti į blogą kompaniją.

Taip sako mano tėvas, kuris mus paliko, kai man buvo dešimt, ir kuris viską, ką tik uždirbdavo, iki paskutinio cento išleisdavo Koventrio baruose, nors aplinkui krito vokiečių bombos, o jo vaikai Limerike neturėjo ką valgyti, o štai dabar jis kalba, tarsi būtų pakeltas į šventuosius, ir aš tik galvoju, kad, matyt, yra lašelis tiesos pasakojimuose, jog jis vaikystėje buvo numestas ant galvos ar persirgo meningitu.

Jei buvai numestas ant galvos ar sirgai meningitu, tai gal ir gali būti pasiteisinimas, kad geri. Nes vokiečių bombos — tikrai ne pasiteisinimas, juk Koventryje buvo ir kitų Limeriko gyventojų, kurie siuntė pinigus namo, krito tos bombos ar nekrito. Buvo net ir tokių, kurie įsimylėdavo angles, bet vis tiek siųsdavo pinigus namo, nors tie pinigai ateidavo vis rečiau, kol galų gale iš viso nustodavo eiti, nes anglės, žinoma, nenorėdavo, kad jų airiai siųstų pinigus šeimoms į Airiją, kai aplink jau laksto trys ar keturi snargliuoti jų anglai bambliai, kuriems irgi reikia dešrelių ir košės. Ne vienas airis karo pabaigoje buvo taip beviltiškai įklimpęs tarp savo airiškos ir angliškos šeimų, kad jam nebelikdavo nieko kito, tik šokti į laivą, plaukiantį į Kanadą ar Australiją, ir tiek apie jį tegirdėjai.

Tik ne mano tėvas. Septynių vaikų jis susilaukė tik todėl, kad mano mama lovoje šventai atlikdavo visas santuokines pareigas. Su anglėm nebūtų taip paprasta. Jos nebūtų pakentusios airio vyro, kuris narsiai šoka ant jų įkaitęs nuo keleto pintų, o tai reiškia, kad tarp mažų benkartų, dabar lakstančių Koventrio gatvėmis, Makortukų nėra.

Nežinau, ką jam ir pasakyti, kai jis taip šypsosi ir sako „och“ ir „je“, kadangi man ne visai aišku, ar kalbuosi su viso proto žmogumi, ar su tokiu, kuris nukrito ant galvos, o gal su žmogum, kuris persirgo meningitu. Kaip galiu su juo kalbėtis, kai jis atsistoja, susikiša rankas į kelnių kišenes ir žingsniuoja po namus švilpaudamas „Lili Marlen“? Teta Emilė šnibžda, kad jis senų seniausiai nebegeria ir kad tai jam kainuoja daug pastangų. Norėčiau pasakyti, kad mano mamai kainavo dar daugiau pastangų, kad mes visi išgyventume, bet žinau, kad tėvo šeima visuomet bus jo pusėje ir apskritai, koks tikslas dabar knistis po praeitį. Tada ji man pasakoja, kaip jis kentėjo dėl to, ką mano mama išdarinėjo su savo pusbroliu, kaip ta istorija, kad jie gyveno kaip vyras ir žmona, atsirito į šiaurę, ir kai mano tėvas Koventryje bomboms krintant apie tai išgirdo, jis taip įsiuto, kad paskui dieną naktį sėdėjo aludėse ir iš viso iš jų neišeidavo. O iš Koventrio grįžę vyrai pasakodavę, kaip mano tėvas bėgdavo į gatves per oro antskrydžius ir iškėlęs rankas į dangų meldė liuftvafę numesti bombą ant jo vargšės iškankintos galvos.

Tetai Emilei pasakojant senelė pritariamai linkčioja galvą: och, je. Norėčiau joms priminti, kad tėvas pradėjo gerti daug anksčiau, nei į Limeriką atėjo sunkios dienos, kad dar Amerikoje mes turėdavome medžioti jį po visus Bruklino barus. Norėčiau joms pasakyti: jeigu tik jis būtų siuntęs pinigus, būtume galėję likti savo namuose ir nebūtų reikėję kraustytis gyventi pas mamos pusbrolį.

Bet senelė jau silpna ir aš turiu tvardytis. Mano veidas įsitempia, o galvoje kaupiasi tamsūs debesys, ir aš nieko neįstengiu su savim padaryti, atsistoju ir joms sakau, kad tėvas gėrė visą laiką, gėrė, kai jo vaikai gimė, ir gėrė, kai jo vaikai mirė, ir gėrė dėl to, kad gėrė.

Senelė sako: och, Frensi, ir purto galvą, tarsi nepritartų, tarsi norėtų apginti mano tėvą, ir tai man sukelia tokį pyktį, kad nebežinau, ką ir daryti, tad pasiimu kelionmaišį ir drožiu atgal į Tumą, nors teta Emilė stovėdama prie gyvatvorės šaukia: Frensi, ak, Frensi, grįžk, senelė nori su tavim pasikalbėti, bet aš žingsniuoju toliau, nors ir labai norėčiau sugrįžti, nes kad ir koks blogas būtų mano tėvas, vis tiek norėčiau geriau jį pažinti, o senelė tedaro tai, ką ja dėta darytų bet kuri motina — gina sūnų, kuris nukrito ant galvos, o gal persirgo meningitu, ir aš jau beveik apsisprendžiu grįžti, tačiau pakeliui sustoja mašina ir joje sėdintis vyras pasisiūlo pavėžėti iki Tumo autobusų stoties, o kai įsėdi į mašiną, tai jau kelio atgal nebėra.

Neturiu jokio noro su tuo žmogum kalbėtis, bet reikia būti mandagiam, net kai jis sako, kad Maniglaso Makortai yra geri žmonės, nors jie ir katalikai.

Nors jie ir katalikai.

Norėčiau pasakyti tam žmogui, kad sustabdytų automobilį ir mane išleistų, bet jeigu taip padarysiu, bus dar tik pusiaukelė iki Tumo, o tada galiu persigalvoti ir grįžti į senelės namus.

Bet grįžti aš negaliu. Praeitis tuose namuose niekur nedingo, greičiausiai ten vėl prasidės kalbos apie mamą ir dideles jos nuodėmes, o tada vėl pratrūksiu ir tempsiu kelionmaišį Tumo keliu.