Фрэнк Маккорт - Tataigis

Rapaportas sako, kad prieš vestuves būsimai žmonai būtinai turi papasakoti apie viską, ką esi daręs su kitomis merginomis. Bakas atšauna: nesąmonė, gyvenime visada geriausia laikyti liežuvį už dantų, ypač su ta, kurią ruošiesi vesti. Čia taip pat kaip su kariuomene, tik nieko neprasitark ir nesakyk.

Vėberis pareiškia, kad jis tai tikrai niekam nieko nesakys, o Rapaportas pasiūlo jam lipti atgal į medį. Vėberis sako, kad ką jis prieš vestuves dėl savo merginos padarys, tai įsitikins, jog neturi triperio, nes jis persiduoda, o Vėberis nenori, kad jo vaikai gimtų su triperiu.

Rapaportas sako: Jėzau, tas gyvulys turi jausmus.

Išvakarėse prieš man išvykstant atgal į Valstijas viename Bad Telco restorane vyksta vakarėlis. Karininkai su puskarininkiais atsiveda žmonas, o tai reiškia, kad eiliniai kareiviai savo vokiečių merginų atsivesti negalės. Karininkų žmonos tam tikrai nepritartų, žinodamos, kad kai kurie kareiviai namie turi žmonas, kurios jų laukia, ir iš viso nepadoru sėdėti su vokietėmis, kurios gali sugriauti geras amerikiečių šeimas.

Kapitonas taria žodį ir sako, kad buvau vienas geriausių kareivių, kokiems jam kada teko vadovauti. Seržantas Burdikas taria žodį ir įteikia man į ritinėlį susuktą raštą, kur reiškiama padėka už griežtą paklodžių, antklodžių ir apsaugos priemonių kontrolę.

Kai jis pasako „apsaugos priemonių“, prie stalo pasigirsta prunkštimas, bet tada karininkai įspėjamai pasižiūri, o tie jų žvilgsniai sako: liaukitės, čia sėdi mūsų žmonos.

Vienas iš karininkų turi žmoną, vardu Belinda, kuri yra mano metų. Jei Belinda neturėtų vyro, aš neatsisakyčiau ją užkalbinti, prieš tai išlenkęs keletą bokalų alaus, kad būtų drąsiau, bet to nė neprireikia, ji pati prie manęs pasilenkia ir šnibžda, kad visos čia susirinkusios žmonos nutarė, jog esu išvaizdus. Dėl tokių jos žodžių taip išraustu, kad turiu nueiti į išvietę, o kai grįžtu, Belinda kažką pasako kitoms žmonoms ir jos visos pradeda juoktis, o kai pasižiūri į mane, kvatojasi dar garsiau, ir aš nė neabejoju, kad jos juokiasi iš to, ką Belinda man prieš tai buvo pasakiusi.

O tada ir vėl pradedu raudonuoti ir svarstau, ar verta šiame pasaulyje iš viso kuo nors pasitikėti.

Rodos, Bakas irgi supranta, kas atsitiko, ir šnibžda: tegu tos moterys eina po velnių, Makai. Tikrai negražu, kad jos iš tavęs taip šaiposi.

Žinau, kad jis teisus, bet vis tiek liūdna, jog paskutinis įspūdis, kurį iš Lengryso išsivešiu, bus Belinda ir besijuokiančios karininkų žmonos.

20

Tą dieną, kai mane paleido iš kariuomenės, Brefnio bare Manhetene susitikau su Tomu Klifordu. Ten valgėme sūdytą mėsą ir kopūstus, storai užsitepę garstyčiomis, ir negailėjome alaus, kad atvėstų nuo jų įkaitusios burnos. Pietų Bronkse Tomas surado vieną airišką vietelę, kur galima gauti lovą ir pusryčius, Logano nakvynės namus, galime ten palikti mano kelionmaišį, o tada grįžę aplankytume Emerą, kuri jau būtų parėjusi iš darbo į savo butą Rytų penkiasdešimt ketvirtojoje gatvėje.

Ponas Loganas pasirodė besąs senis nuplikusia galva ir mėsingu raudonu veidu. Bet nors pats ir buvo ne pirmos jaunystės, turėjo jauną žmoną, Norą iš Kilkenio, ir kelių mėnesių kūdikį. Jis pasisakė einąs labai aukštas pareigas Senovės airių ordine bei Kolumbo riterių draugijoje ir apskritai — tuo aš galįs neabejoti — turįs labai didelius religinius ir moralinius reikalavimus, ir nė vienas iš dvylikos jo nakvynės namų gyventojų sekmadienio rytais tegu nė nesitiki gauti pusryčių, jei negalės įrodyti, kad buvo mišiose ir, jei būtų įmanoma, priėmė šventąją komuniją. Tie, kurie priėmė komuniją ir turėjo bent du liudininkus tam įrodyti, per pusryčius dar galėdavo gauti dešrelių. Na, žinoma, kiekvienas nakvynės namų gyventojas visuomet turėdavo kitus du, kurie patvirtindavo, kad jis priėmė komuniją. Patvirtinimai buvo svaidomi į kairę ir į dešinę, ir ponas Loganas taip dėl to nusiminė — juk jam reikėdavo atsimokėti dešrelėmis — kad užsimaskavęs Noros skrybėle ir apsiaustu pats įšliurino į bažnyčios vidurį ir sužinojo ne tik tai, kad nė vienas iš jo gyventojų nepriėjo komunijos, bet ir tai, kad iš visų bažnyčioje tebuvo Nedas Gvinanas ir Kevinas Hajesas. Visi kiti sėdėjo ir nelegaliai gėrė Viliso aveniu, įsmukę į kažkokį barą pro užpakalines duris dar prieš jį atidarant vidudienį, o kai linguodami ir su kvapeliu parėjo pusryčių, ponas Loganas panoro, kad papūstų. Bet tada jie atšovė, kad jis atsikabintų, čia laisva šalis, o jeigu dar reikės dėl kažkokios dešrelės pūsti, jie pasitenkinsią ir pavandenijusiais kiaušiniais su pienu, sužiedėjusią duona ir bespalve arbata.

Be to, pono Logano namuose nebuvo galima keiktis ar kaip nors piktžodžiauti, antraip reikės susikrauti daiktus ir iškeliauti. Jis neįeisiąs, kad dvylika pienburnių airių gėdingais veiksmais darytų žalą jo žmonai ir sūnui Lukui. Nors mūsų lovos rūsyje, jis vis tiek viską sužinotų apie gėdingus mūsų veiksmus. Ne, iš tikrųjų, prireikia daugybės metų, norint sukurti gerus nakvynės namus, ir jis neleis, kad dvylika darbininkų iš Senojo krašto juos sugriautų. Jau užtenka, kad negrai čia kraustosi į kairę ir į dešinę ir baigia sugadinti rajoną, tie žmonės neturi nei moralės, nei darbo, o jų betėviai vaikai laksto po gatves kaip laukiniai.

Savaitė čia kainavo aštuoniolika dolerių už lovą ir pusryčius, o jei norėčiau ir vakarienės, tai būtų dar doleris per dieną. Dvylikai gyventojų skirtos aštuonios lovos, dėl to, kad visi dirba skirtingomis pamainomis dokuose ir įvairiuose sandėliuose, tad negi verta turėti per daug lovų, kad jos užgriozdintų tuodu kambarius rūsyje, nes visos aštuonios būna užimtos tik šeštadienio naktimis, o tuomet lovą reikia dalytis su kitu. Bet tai niekam nerūpėjo, nes šeštadienio vakarais visi gerdavo Šv. Mikalojaus aveniu, o tada jau buvo tas pats, miegi su vyru, moterimi ar su avimi.

Visi dvylika turėjome naudotis vienu vonios kambariu — muilą reikėdavo turėti savo — ir dviem ilgais siaurais rankšluosčiais, kurie kadaise buvo balti. Ant abiejų rankšluosčių matėsi juoda linija atskirti viršui nuo apačios, būtent tokiu būdu ir turėjai juos naudoti. Ant sienos buvo ranka parašyta, kad rankšluosčių viršus skirtas tam, kas virš bambos, o apačia — tam, kas žemiau, pasirašo Dž. Loganas, šeimininkas. Rankšluosčiai būdavo keičiami kas dvi savaites, nepaisant to, nuolat vyko kovos tarp gyventojų, kurie tų taisyklių laikėsi, ir tų, kurie jau būdavo šiek tiek išgėrę.

Vyriausias nuomininkas buvo Krisas Veinas iš Lisdunvarnos, keturiasdešimt dvejų, jis dirbo statybose ir taupė, kad galėtų atsivežti savo dvidešimt trejų metų merginą, susituokti ir susilaukti vaikų, kol dar yra pačiame jėgų žydėjime. Krisas nei gėrė, nei rūkė, kiekvieną sekmadienį eidavo į mišias ir komunijos, o nuo kitų nuomininkų laikėsi atokiau. Tarp juodų garbanotų jo plaukų jau matėsi ir pražilusių sruogų, o kūnas buvo sulysęs nuo pamaldumo ir taupumo. Jis turėjo nuosavą rankšluostį, muilą ir dvi paklodes, kuriuos visą laiką nešiodavosi su savimi, bijodamas, kad nepasinaudotų kuris iš mūsų. Kas vakarą jis atsiklaupdavo prie lovos ir sukalbėdavo visą rožinį. Krisas vienintelis iš mūsų turėjo savo lovą — į ją nė vienas, nei blaivus, nei girtas, nelipdavo nei jam ten gulint, nei kai jo nebūdavo, nes virš jos kabėjo šventumo aureolė. Jis dirbo nuo aštuonių iki penkių kiekvieną darbo dieną ir kas vakarą valgė vakarienę su Loganais. Už tai jie labai jį mylėjo, nes gaudavo papildomus septynis dolerius per savaitę, o dar labiau mylėjo už tai, kad į liesus jo griaučius nieko daug ir netilpdavo. Tačiau meilė greitai baigėsi, kai Krisas pradėjo kosėti ir spjaudytis, o ant jo nosinės pasirodė kraujo dėmių. Tuomet Loganai pareiškė, kad jiems reikia galvoti apie savo vaiką ir kad tegu Krisas susiranda kitą vietą. O jis atsakė, kad ponas Loganas esąs bjaurus niekšas ir apgailėtinas šunsnukis, kurio jam labai gaila. Nes jei ponas Loganas mano, kad vaikas tikrai jo, tegu geriau apsidairo aplinkui, ir jei dar nėra visiškai aklas, tai pastebės, kad berniukas iš veido labai panašus į vieną iš nuomininkų. Ponas Loganas vargais negalais atsikėlė iš savo krėslo žiopčiodamas, kad jei ne prasta širdis, jis užmuštų Krisą Veiną čia pat, vietoje. Ir bandė ant jo pulti, bet jį sustabdė niekam tikusi širdis, o dar ir Nora iš Kilkenio savo spygčiojimais maldavo liautis, nes ji visai nenorinti likti našle su našlaičiu vaiku.