Фрэнк Маккорт - Tataigis

O Krisas Veinas tuo metu tik kvatojosi, kol uždusęs tarė Norai: nesijaudink, tas vaikas tėvą turės. Kaipgi, juk jis čia irgi yra, šitam kambary.

Ir kosėdamas išėjo iš kambario, nulipo žemyn laiptais į rūsį ir nuo to laiko niekas jo neberegėjo.

Po šito įvykio gyventi čia pasidarė sunku. Ponas Loganas įtarinėjo kiekvieną ir girdėdavai, kaip visą laiką staugia ant Noros iš Kilkenio. Jis atsiėmė vieną iš rankšluosčių ir pradėjo taupyti — iš kepyklos pirko seną duoną, o pusryčius gamindavo iš kiaušinių ir pieno miltelių. Jis norėjo priversti visus prieiti išpažinties, kad galėtų pasižiūrėti mums į veidus ir sužinoti, ar tai, ką pasakė Krisas Veinas, yra tiesa. Mes atsisakėme. Tik keturi iš mūsų buvo čia išgyvenę pakankamai ilgai, kad galėtų būti įtariamieji, o Piteris Maknamis, kuris čia gyveno seniausiai, tiesiai į akis ponui Loganui išrėžė, kad jau su kuo kuo, bet su Nora iš Kilkenio prasidėti jam nė į galvą nešautų. Nes nuo namų ruošos ji tokia nusidirbusi, kad iš jos likę vieni kaulai, gali net girdėti, kaip ji tarška ir barška lipdama laiptais.

Ponas Loganas savo krėsle tada tik atsiduso ir tarė: mane skaudina, Piteri, kai sakai, kad mano žmona barška, nes tu esi geriausias nuomininkas, kokį esame turėję, nors savo apsimestiniu pamaldumu mus ir buvo apkvailinęs tas vyrukas, kuris neseniai išėjo, ir ačiū Dievui.

Atsiprašau, kad jus užgavau, pone Loganai, bet Nora iš Kilkėnio neatrodo labai gardus kąsnelis. Ir šokių aikštelėje nė vienas iš mūsų į ją nė nežvilgterėtų.

Ponas Loganas permetė žvilgsniu kambarį. Ar ir jūs taip manote, vaikinai? Ar tikrai?

Tataigis, pone Loganai.

Esi tuo tikras, Piteri?

Taip, pone Loganai.

Ir ačiū Dievui, Piteri.

Dokuose ir sandėliuose Logano nuomininkai uždirba gerus pinigus. Tomas dirba „Uosto sandėlių“ bendrovėje, pakrauna ir iškrauna sunkvežimius, o jeigu dar ima viršvalandžius, už tą laiką gauna pusantro karto arba dvigubai, tad jam išeina gerokai daugiau nei šimtas dolerių per savaitę.

Piteris Maknamis dirba Prekybinėje šaldymo kompanijoje, iškrauna ir sandėliuoja mėsą, kurią sunkvežimiai-šaldytuvai atveža iš Čikagos. Loganams jis patinka, nes, girtas ar blaivus, kiekvieną penktadienio vakarą namo partempia jautienos ar kiaulienos, ir mėsa jam yra vietoj aštuoniolikos dolerių už nuomą. Mes tos mėsos nematome, ir kai kurie nuomininkai tvirtina, kad ponas Loganas parduoda ją mėsininkui Viliso aveniu.

Visi nuomininkai geria, nors ir teigia norintys susitaupyti pinigų ir grįžti į Airiją dėl to, kad ten ramu ir tyku. Tik Tomas sako negrįšiąs, nes Airija yra apgailėtina pelkė, o visi kiti tai priima kaip asmeninį įžeidimą ir siūlo jam išeiti lauk ir viską išsiaiškinti. Bet Tomas tik juokiasi. Jis žino, ko nori, ir jo visai netraukia muštynės, gėrimas, dejonės dėl Airijos ir rankšluosčių dalybos pigiuose nakvynės namuose, tokiuose kaip šie. Iš visų Tomui pritaria tik Nedas Gvinanas, bet jam jau tas pats, nes jis serga džiova kaip ir Krisas Veinas, ir jam šitame pasaulyje nedaug belikę. Jis tik nori susitaupyti pinigų, kad galėtų sugrįžti į Kilderą ir numirti name, kur gimė. Jis sapnuoja Kilderą, kaip atsirėmęs į užtvarą Kurago hipodrome stebi rytinę treniruotę ir mato, kaip žirgai risnoja migloje paskendusia lenktynių trasa, kol pasirodo saulė ir nudažo visą pasaulį žaliai. Kai Nedas tai pasakoja, jo akys spindi, o skruostai parausta, jis šypsosi taip, kad norisi prie jo prieiti ir apkabinti, nors į tokį dalyką airių nakvynės namuose būtų pasižiūrėta kreivai. Nuostabu, kad ponas Loganas dar leidžia jam čia pasilikti, bet Nedas yra toks trapus, kad ponas Loganas žiūri į jį kaip į sūnų ir pamiršta turįs kūdikį, kuriam dėl Nedo kosėjimo ir spjaudymosi krauju kyla grėsmė. Nuostabu ir tai, kad jį vis dar laiko „Beikerio ir Viljamso sandėliuose“, ten dabar jis tik sėdi biure ir atsakinėja į telefono skambučius, nes yra toks silpnas, kad nepakeltų nė plunksnos. O jei nekilnoja telefono ragelio, tai mokosi prancūzų kalbos, kad galėtų susikalbėti su šventąja Terese, Mažąja Gėlele, kai nukeliaus į dangų. Ponas Loganas jam atsargiai bando pasakyti, kad dėl to jis turbūt šiek tiek klysta, kad danguje reikės ne prancūzų, o lotynų kalbos, ir nuo to prasideda diskusija, kokia kalba kalbėjo Mūsų Viešpats, o Piteris Maknamis neabejodamas pareiškia, kad tai buvo hebrajų kalba. Ponas Loganas sako: gal ir tavo teisybė, Piteri, nes nenori prieštarauti žmogui, kuris kiekvieną penktadienio vakarą parneša sekmadienio pietus. Tomas Klifordas juokiasi, kad mes visi turėtume atnaujinti ir savo airių kalbos žinias, jeigu netyčia susidurtume su šventuoju Patriku ar šventąja Brigita, ir visi piktai į jį sužiūra, visi, išskyrus Nedą Gvinaną, kuriam viskas kelia tik šypseną, nes kai svajoji apie arklius Kildere, nesvarbu, kaip ten viskas bus.

Piteris Maknamis sako, kad reikia tik stebėtis, kaip iš viso dar esame gyvi, kai šitiek daug dalykų pasaulyje yra prieš mus susimokę: Airijos oras, tuberkuliozė, anglai, de Valeros vyriausybė, Vienintelė Šventoji Apaštalinė Romos katalikų bažnyčia, o dabar dar ir tai, jog turime lenkti rūras, kad užsidirbtume keletą dolerių dokuose ir sandėliuose. Ponas Loganas prašo jo atsargiau rinktis žodžius, nes čia sėdi Nora iš Kilkenio, ir Piteris atsiprašo, kad nesusivaldė.

Tomas man sako, kad yra darbas — „Uosto sandėliuose“ reikia sunkvežimių krovikų. Emera prieštarauja — man reikia ieškotis darbo biure, kur galėčiau panaudoti savo smegenis. Tomas sako, kad sandėliuose dirbti daug geriau nei biure, nes ten mažiau moka, liepia dėvėti kostiumą su kaklaraiščiu ir reikia tiek daug sėdėti, kad rūra išauga iki katedros durų dydžio. Norėčiau darbo biure, bet sandėlyje moka septyniasdešimt penkis dolerius per savaitę, o aš apie tiek nebūčiau nė svajojęs po to, kai Biltmoro viešbutyje gaudavau trisdešimt penkis. Emera sako: gerai, jeigu galėsiu šiek tiek susitaupyti ir kibti į mokslus. Ji taip kalba, nes jos šeimoje visi yra baigę mokslus, ji nenori, kad kilnočiau ir tampyčiausi, kol trisdešimt penkerių sulaukęs būčiau tik suvargęs senis. Iš mano ir Tomo kalbų apie Logano nakvynės namų gyventojus ji susidarė įspūdį, kad ten tik daug geriama ir šiaip nieko doro, ir ji nenorėtų, kad laiką švaistyčiau baruose, užuot galvojęs apie ateitį ir nuveikęs ką nors naudingo.

Emera mąsto labai teisingai, nes ji negeria ir nerūko, o ir mėsos beveik nevalgo, tik retkarčiais kokį kąsnelį viščiuko dėl kraujo. Ji lanko verslo mokyklą Rokefelerio centre, kad galėtų užsidirbti pragyvenimui ir Amerikoje šio to pasiekti. Žinau, kad jos šviesus protas man linki gero, bet noriu tų sandėlio pinigų, tad pažadu jai ir sau, kad kada nors tikrai eisiu mokytis.

„Uosto sandėlių“ savininkas ponas Kembelas Groelas iš pradžių abejoja, ar vertėtų mane samdyti, mat jam pasirodau per liesas. Bet pažvelgęs į Tomą Klifordą, kuris yra dar žemesnis ir liesesnis, o dirba geriausiai iš visų ant platformos, sako, kad jei būsiu bent perpus toks stiprus ir greitas, tai jis mane į darbą priima.

Platformos viršininkas yra Edis Lincas, storulis iš Bruklino, kai jis ką nors sako man ar Tomui, visada juokdamasis mėgdžioja Bario Ficdžeraldo akcentą, ir nors man nė kiek nejuokinga, turiu šypsotis, nes jis yra viršininkas, o aš noriu tų septyniasdešimt penkių dolerių, kuriuos moka kiekvieną penktadienį.

Vidudienį sėdime ant platformos ir valgome pietus — užkandinėje ant kampo pirktus sumuštinius su kepenine dešra ir svogūnais, nuo kurių varva garstyčios, užsigerdami Rheingold alumi, tokiu šaltu, kad net suskausta kakta. Airiai kalbasi apie tai, kaip vakar vakare gėrė, ir juokiasi iš didelių kančių, kurias teko patirti šiandien iš ryto. Italai maistą atsineša iš namų ir nesupranta, kaip galime valgyti tą šūdiną kepeninę. Airiai įsižeidžia ir nori muštis, bet Edis Lincas sako, kad jei kas nors ant šitos platformos nori muštis, tai tegu eina ir pasiieško kito darbo.