Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ponas Apulijus mums pasakoja apie įvairius sveikatos draudimo polisus, kuriuos siūlo „Mėlynasis kryžius“: šeimos, individualų, kompanijos, našlių, našlaičių, veteranų, invalidų. Dėstydamas jis taip įsijaučia, kad pradeda aiškinti, kaip ramu naktį miegoti, kai žinai, jog žmonėms nėra ko jaudintis dėl sveikatos, kai jie turi „Mėlynojo kryžiaus“ draudimą. Sėdime nedidelėje patalpoje, kur oras net tirštas nuo cigarečių dūmų, nes langų čia nėra, o lauke vasaros popietė, ir labai sunku neužmigti, kai ponas Apulijus įsikarščiavęs pasakoja apie draudimo įmokas. Kiekvieną penktadienį jis duoda mums testą, o pirmadienį būna tikra kančia, kai giria tuos, kurie surinko daugiausia balų, ir šnairuoja į surinkusius mažai, tokius kaip aš. Mano rezultatai tokie prasti todėl, kad draudimo reikalai manęs nė kiek nedomina, ir jau pradedu galvoti, kad vis dėlto Emera pasielgė nelabai protingai susižadėdama su draudimo agentu, kai galėtų būti su vyru, kuris nuo vokiečių aviganių dresavimo pakilo tiek, kad rytinius apskaitos raportus spausdindavo greičiausiai visoje Europos karinėje apygardoje. Man maga paskambinti jai ir pasakyti, kad dabar, kai šiek tiek paragavau draudimo verslo, mane jis jau baigia užknisti, ir negi jai nuo to geriau, kad privertė mane išvis ten eiti. Būčiau galėjęs toliau ramiai dirbti sandėliuose ir mėgautis kepenine dešra su alumi, jei ji nebūtų sudaužiusi man širdies. Norėčiau jai paskambinti, bet bijau, kad ir dabar ji su manimi elgsis nė kiek ne šilčiau, o tuomet tiesiog negalėsiu susilaikyti nenuėjęs į Brefnio barą atsipalaiduoti.

Brefnio bare sutinku Tomą, jis sako, kad geriausia būtų leisti žaizdai pačiai užgyti, išgerk, ir iš kur ištraukei tokį baisų kostiumą. Man jau ir taip pakanka kančių dėl „Mėlynojo kryžiaus“ ir Emeros, o čia dar šaipomasi iš mano kostiumo, todėl pasakau Tomui, kad atsipistų, o jis tik krizena ir mane ramina, kad išgyvensiu. Jis kraustosi iš Logano į butuką Vudsaide, Kvinse, jeigu noriu prisijungti, nuoma ten kainuos dešimt dolerių per savaitę, maistą gamintumės patys.

Aš ir vėl užsimanau paskambinti Emerai ir papasakoti jai apie savo puikų naująjį darbą „Mėlynajame kryžiuje“ ir apie butą Kvinse, į kurį kraustysiuos, bet jos veidas man atmintyje pamažėle nyksta, ir kažkoks balsas man šnibžda, kad Niujorke visai neblogai ir neturėti merginos.

Jeigu Emera manęs nenori, tai kokia prasmė išvis eiti į draudimą ir kas dieną dusti tvankioje patalpoje, kur ponas Apulijus supyksta iš karto, vos tik užsnūsti? Sunku sėdėti, kai jis aiškina, kad svarbiausia vedusio vyro pareiga yra išmokyti žmoną būti našle, taip ir matau, kaip jo paties žmona sėdi ir klausosi paskaitos apie našlavimą. Įdomu tik, ar ponas Apulijus tokias paskaitas skaito prie pietų stalo, ar atsisėdęs lovoje?

Be to, nuo sėdėjimo kiaurą dieną su kostiumu man visiškai dingo apetitas, net kai nusiperku kepeninės dešros sumuštinį, beveik visas jis atitenka Medisono parko balandžiams.

Sėdžiu parke ir klausausi, kaip vyrai baltais marškiniais ir kaklaraiščiais kalba apie darbus, akcijų biržą, draudimo reikalus, ir tyliai mąstau, ar jie yra patenkinti, kai žino, kad taip ir gyvens, iki pražils. Vienas kitam jie pasakoja, kaip davė pylos savo viršininkui, o tas neturėjo nė ką atsakyti, tik sėdėjo išsižiojęs kaip priklijuotas prie kėdės. Jie ir patys vieną dieną taps viršininkais, o tada jau jų pavaldiniai jiems duos pylos, ir įdomu, ką jie patys tada sakys. Būna dienų, kai atiduočiau viską, kad tik galėčiau dabar vaikščioti Šanono pakrantėmis arba dar toliau, prie Mulkero upės, ar net laipioti po kalnus už Lengryso.

Vienas iš „Mėlynojo kryžiaus“ praktikantų grįžta į biurą ir pamato mane.

Niu, Makortai, jau dvi. Eini?

Jis sako „niu“, nes Korėjoje artilerijos dalinyje vairavo tanką, o jie ten taip kalbėdavosi, kai artilerija dar buvo kavalerija ir visi jodinėjo ant arklių. Jis sako „niu“, kad visi žinotų, jog jis nebuvo paprastas pėstininkas.

Artėjant prie draudimo pastato, pajuntu, kad pro tas katedros duris nebegaliu įkelti kojos. Žinau, kad draudimo pasauliui esu visiškai netinkamas.

Niu, Makortai, paskubėk, vėluojam. Apulijus iš pykčio dar apsišiks.

Aš neisiu.

Ką?

Aš neinu.

Ir nulinguoju Ketvirtuoju aveniu.

Niu, Makortai, išprotėjai, ar ką? Tave atleis. Šūdas, žmogau, aš varau.

Šviečiant ryškiai liepos saulei einu, kol prieinu Vienybės aikštę, ten atsisėdu ir pradedu svarstyti, ką gi padariau. Žmonės kalba, kad jeigu mesi darbą arba būsi atleistas iš vienos tų didelių kompanijų, tai ir kitos iš karto apie tai sužinos ir visos durys tau jau amžiams bus uždarytos. O „Mėlynasis kryžius“ yra didelė kompanija, tad jau dabar galiu pamiršti viltį kada nors užimti atsakingą postą bet kokioje didelėje kompanijoje. Dar gerai, kad mečiau dabar, nelaukiau, kol išaiškės, jog anketoje melavau. Ponas Apulijus mums sakė, kad tai toks sunkus nusikaltimas, jog jį padaręs ne tik būsi atleistas, bet ir „Mėlynasis kryžius“ pareikalaus grąžinti atlyginimą, kurį tau mokėjo per mokymus, be to, tavo pavardė bus išsiuntinėta visoms kitoms didelėms kompanijoms su raudona vėliavėle, kuri plevėsuos puslapio viršuje jiems įspėti. Ta raudona vėliavėlė, sakė ponas Apulijus, reiškia, kad tu jau niekados nepateksi į Amerikos korporacinę sistemą, tad jeigu nori, gali iš karto kraustytis nors ir į Rusiją.

Ponui Apulijui patiko taip kalbėti, ir aš džiaugiuosi, kad nebereiks turėti su juo reikalų, palieku Vienybės aikštę ir vaikštinėju Brodvėjumi su visais kitais niujorkiečiais, kurie, kaip atrodo, irgi neturi ką veikti. Nesunku pastebėti, kad prie kai kurių iš jų pavardžių greičiausiai plevėsuoja tos mažos vėliavėlės — tų barzdotų vyrų su papuošalais ir moterų su ilgais plaukais ir sandalais tikrai niekas neįleistų pro duris į Amerikos korporacinę sistemą.

Šiandien pirmą kartą pamatau kai kurias Niujorko vietas: miesto rotušę, Bruklino tiltą iš tolo, Šv. Pauliaus protestantų bažnyčią, kur palaidotas Tomas Adis Emetas, kurio brolis Robertas buvo pakartas dėl Airijos, ir dar šiek tiek paėjėjęs Brodvėjumi — Švč. Trejybės bažnyčią, nuo kurios matosi visas Volstritas.

Ten, kur atplaukia ir išplaukia Steiteno salos keltai, yra baras Bean Pot, kuriame su malonumu užsisakau didelį sumuštinį su kepenine dešra ir bokalą alaus, nes nusirišau kaklaraištį, per kėdės atlošą permečiau švarką ir jaučiu palengvėjimą, kad pabėgau iš draudimo pasaulio, kuriame prie mano pavardės nuo šiol plevėsuos raudona vėliavėlė. O kai suvalgau visut visutėlį sumuštinį, pasidaro aišku, kad Emerą praradau amžiams. Jeigu ji kada sužinos apie mano bėdas su Amerikos korporacine sistema, gal ir nubrauks vieną kitą ašarą iš gailesčio, o pati apsidžiaugs, kad vis dėlto pasirinko draudimo agentą iš Bronkso. Ir galės jaustis saugi, žinodama, jog yra nuo visko apdrausta, jog, kad ir kas nutiktų, kiekvienas jos žingsnis bus saugomas draudimo.

Sumoku penkis centus ir įlipu į Steiteno salos keltą. Laisvės statulos ir Eliso salos vaizdas man primena tą 1949 metų spalio rytą, kai atplaukėme į Niujorką su „Airių ąžuolu“, patį miestą palikome šone ir įsukome į Hudzono upę, kur nakčiai nuleidome inkarą Poukipsyje, o kitą dieną prisišvartavome Olbanyje, iš kur į Niujorką sugrįžau traukiniu.

Nuo to laiko praėjo beveik ketveri metai, dabar štai stoviu ant Steiteno salos kelto, o mano kaklaraištis sukištas į švarko, kurį persimečiau per petį, kišenę. Nebeturiu darbo, mane paliko mergina, o prie mano pavardės plevėsuoja raudona vėliavėlė. Galėčiau grįžti į Biltmoro viešbutį ir vėl valyti vestibiulį, šveisti klozetus bei tiesti kilimus, bet ne, žmogus, kuris kariuomenėje buvo kapralas, nebegali vėl taip žemai smukti.