Фрэнк Маккорт - Tataigis

Laikraštyje randu įdarbinimo agentūros skelbimą, siūlantį darbą biure, — pastovus, saugus, geras atlyginimas, nemokami šešių savaičių mokymai, būtinas kostiumas ir kaklaraištis, pirmenybė teikiama veteranams.

Anketoje prašoma nurodyti, kur ir kada baigiau vidurinę mokyklą, tad esu priverstas meluoti ir rašau: Krikščionių brolių vidurinė mokykla, Limerikas, Airija, 1947 metų birželis.

Agentūros darbuotojas pasako kompanijos, kuri siūlo darbą, pavadinimą — tai „Mėlynasis kryžius“.

Pone, o kas tai per kompanija?

Draudimo.

Bet...

Kas bet?

Ai, viskas gerai, pone.

Sakau „viskas gerai“, nes suprantu, kad jeigu ta draudimo kompanija mane priimtų į darbą, tai galėčiau pakilti pasaulio akyse ir Emera pas mane grįžtų. Tokiu atveju jai tereikėtų pasirinkti vieną iš dviejų draudimo agentų, nors tas kitas jau padovanojo žiedą su deimantu.

Bet prieš bandydamas vėl su ja pasikalbėti pirma turiu išeiti šešių savaičių mokymus „Mėlynajame kryžiuje“. Jo biuras įsikūręs Ketvirtajame aveniu, pastate, kurio įėjimas panašus į katedros duris. Mokymus, be manęs, lanko septynetas kitų, visi baigę vidurinę, o vienas iš jų Korėjos kare buvo taip smarkiai sužeistas, kad jo burna pakrypusi į kitą galvos pusę ir jam ant peties drimba seilės. Užtrunka keletą dienų, kol pradedi suprasti, ką jis mėgina pasakyti — jis nori dirbti „Mėlynajame kryžiuje“, kad galėtų padėti tokiems pat kaip jis veteranams, kurie buvo sužeisti ir neturi artimųjų. Bet praėjus porai dienų nuo mokymų pradžios jam staiga paaiškėja, kad ne ten pataikė, nes iki šiol manė, jog čia Raudonasis Kryžius, ir tai supratęs jis iškeikia instruktorių, kad to nepasakė anksčiau. O mes tik džiaugiamės matydami, kad jis išeina, nes sunku visą dieną išsėdėti su žmogumi, kurio burna yra galvos šone, nors jis ir nukentėjo dėl Amerikos.

Mūsų instruktorius yra ponas Apulijus, pirmiausia jis mums pasako, kad studijuoja verslo magistrantūroje Niujorko universitete ir, antra, visa informacija, kurią surašėme anketose, bus kruopščiai tikrinama, tad jeigu kuris parašė studijavęs aukštojoje, bet iš tikrųjų nestudijavo, pataisykite tai dabar, kitaip... Ko jau ko, o melo „Mėlynasis kryžius“ netoleruos.

Kiekvieną rytą, kai apsivelku kostiumą, marškinius ir pasirišu kaklaraištį, Logano gyventojai miršta iš juoko. O dar linksmiau jiems pasidaro, kai išgirsta, koks mano atlyginimas — keturiasdešimt septyni doleriai per savaitę, o kai baigsiu mokymus, pakels iki penkiasdešimties.

Pas Loganą liko tiktai aštuonetas nuomininkų. Nedas Gvinanas išvyko namo į Kilderą pažiūrėti į arklius ir numirti, o du kiti vedė padavėjas iš Schrafft’s, kurios garsėja gebėjimu taupyti, kad galėtų grįžę namo nusipirkti seną savo protėvių ūkį. Rankšluostis, ant kurio pažymėtas viršus ir apačia, tebėra, bet niekas juo nebesinaudoja po to, kai Piteris Maknamis sukėlė sensaciją nuėjęs ir nusipirkęs nuosavą rankšluostį. Jis sako, kad jam nusibodę žiūrėti, kaip suaugę vyrai varvėdami išeina iš dušo, o tada vaikščioja ir purtosi kaip kokie seni šunys, nusibodę žiūrėti, kaip suaugę vyrai pusę algos iššvaisto viskiui, bet nesugeba nusipirkti rankšluosčio. Jis sako, kad paskutinis lašas jam buvo vieną šeštadienį, kai penketas Logano gyventojų susėdę ant lovų gėrė neapmuitintą airišką viskį iš Šanono oro uosto ir kalbėdamiesi bei dainuodami kartu su airiška radijo programa ruošėsi vakare eiti į šokius. Kai visas penketas duše nusiprausė, į tą vienintelį rankšluostį niekas nė nežvilgterėjo, bet, užuot vaikštinėję pirmyn atgal ir purtęsi kaip paprastai, tą kartą jie pradėjo šokti džigus ir rilius pagal iš radijo sklindančią airišką muziką ir šauniai sau leido laiką, kol Nora iš Kilkenio atėjo pakeisti tualetinio popieriaus ir įėjo nepasibeldusi, o visa tai išvydus jai prasidėjo isterija, ji tik suklykė kaip kokia šmėkla ir užbėgo laiptais pas poną Loganą, o tada žemyn nulipo jis ir pamatė, kaip visas šokėjų penketas tik duodasi nuogi ir plyšta iš juoko, ir jiems nusispjaut ant pono Logano, o tas rėkia, kad jie yra visos airių tautos ir Motinos Bažnyčios gėda ir kad jis labai norėtų juos išmesti į gatvę kaip stovi, ir iš viso, kas per motinos juos užaugino. O tada bambėdamas užlipo į viršų, juk jis negalėtų taip imti ir iškeldinti penkių nuomininkų, kurie moka aštuoniolika dolerių per savaitę.

Kai Piteris parsinešė namo rankšluostį, visi buvo tiesiog nustėrę ir mėgino jį pasiskolinti, bet Piteris liepė jiems atsiknisti ir slapstė jį visokiausiose vietose, tačiau slapstyti nebuvo lengva, nes rankšluostis, kad išdžiūtų, turi būti kažkur pakabintas, jei slėpsi po čiužiniu ar pačioje vonioje, jis ne tik nedžius, bet dar ir suplėks. Piteris labai nervinosi, kad nėra kaip pakabinti rankšluosčio, kad išdžiūtų, kol Nora iš Kilkenio pasakė, kad pasiims jo rankšluostį į viršų ir prižiūrės, kol jis džius, mat ji ir ponas Loganas yra labai dėkingi už mėsą, kurią jis parneša kiekvieną penktadienio vakarą. Ir viskas išsisprendė, bet kas kartą, kai Piteris užlipdavo į viršų pasiimti išdžiūvusio rankšluosčio, užtekdavo jam keletą minučių paplepėti su Nora iš Kilkenio, ir ponas Loganas pradėdavo nervintis. Ponas Loganas, būdavo, iš pradžių pasižiūri į savo mažąjį Luką, tada į Piterį ir vėl į vaiką ir taip surauks antakius, kad jie net sueina į krūvą. Kol, nebegalėdamas kentėti, iš apačios sušukdavo: ar reikia visos dienos, Piteri, kad pasiimtum tą savo rankšluostį? Nora turi darbo. Ir Piteris nulipdavo žemyn. Oi, atsiprašau, pone Loganai, prašau man atleisti, bet ponui Loganui to nepakanka, jis ir vėl akimis vedžioja nuo mažojo Luko prie Piterio. Štai ką aš tau pasakysiu, Piteri. Gali daugiau nebenešti tos savo mėsos, nuo šiol turėsi susigalvoti kitą būdą išsidžiovinti rankšluostį. Norai ir taip yra ką veikti, ji negali per dienas stovėti sargyboje prie tavo rankšluosčio ir laukti, kol jis išdžius.

Visą tą vakarą iš Loganų kambario sklido šauksmai ir klyksmai, o kitą rytą ponas Loganas ant Piterio rankšluosčio užkabino raštelį, jame buvo parašyta, kad Piteris turi išsikraustyti, nes ir taip per daug žalos pridarė Loganų šeimai, pasinaudodamas jų gerumu dėl rankšluosčio džiovinimų.

Piteris neprieštarauja. Jis išsikelia į Long Ailandą, pas pusbrolį. O likusiems jo labai trūks, nes Piteris mums atvėrė naują rankšluosčių pasaulį, dabar kiekvienas turime nuosavą rankšluostį, jie iškabinėti po visą rūsį, be to, visi elgiasi garbingai ir nesinaudoja ne savo rankšluosčiu, nes vis tiek čia, rūsio drėgmėje, jie niekada neišdžiūsta.

22

Dabar rytais važinėti traukiniais jau lengviau, kai vilkiu kostiumu, ryšiu kaklaraiščiu ir The York Times laikraštį laikau taip, kad visi aplinkui matytų, jog nesu koks dundukas, kuris skaito tik komiksus iš Daily News ar Mirror. Dabar žmonės matys, kad į savo labai atsakingą darbą draudimo kontoroje važiuoja kostiumuotas vyriškis, kuriam nesvetimos sudėtingos pasaulio problemos.

Bet nors man ir netrūksta susižavėjusių žvilgsnių dėl to kostiumo ir rankose laikomo Times, vis dar negaliu atsikratyti kasdienės mirtinos nuodėmės — pavydo. Nes vos tik pamatau studentus su knygomis, kurių viršeliuose parašyta: Kolumbijos, Fordamo ar Niujorko universitetas arba Niujorko miesto koledžas, iš karto pasijuntu lyg tuščiaviduris, kai pagalvoju, kad niekados nebūsiu toks kaip jie. Man maga nueiti į vieną iš tų universitetų ir knygyne nusipirkti knygų aplankalų su jo ženklu, kad galėčiau traukinyje pasipuikuoti, bet žinau, kad kada nors vis tiek būčiau demaskuotas ir išjuoktas.