Фрэнк Маккорт - Tataigis

Žvelgdamas į Eliso salą ir seną medinį keltą, kuris pūva tarp dviejų pastatų, pradedu galvoti apie žmones, kurie čia praėjo dar prieš mane ir prieš mano tėvą su motina, žmones, kurie bėgo nuo bado Airijoje, žmones, kurie čia suplaukdavo iš visos Europos ir lipdavo į krantą sulaikę kvapą iš baimės, kad tik nesučiuptų jų sergančių ir neišsiųstų atgal, vos apie tai pagalvojęs gali girdėti, kaip nuo Eliso salos per vandenį atsirita graudi aimana, ir belieka spėlioti, ar žmonės, kurių nepriėmė, su savo mažais vaikais turėdavo grįžti kad ir į Čekoslovakiją ar Vengriją. Žmonėms, kuriuos taip išsiuntė, iš visų labiausiai nepasisekė istorijoje, jiems buvo daug blogiau nei tokiems kaip aš, kurie, kad ir kokios būtų jų bėdos dėl akių ir raudonų vėliavėlių, šiaip ar taip, yra saugūs, nes turi amerikietišką pasą.

Kai keltas prisišvartuoja, jame pasilikti negalima. Turi eiti į terminalą, sumokėti penkis centus ir palaukti kito kelto, tad kol aš čia, nusprendžiu išgerti alaus terminalo bare. Man ramybės vis dar neduoda mintys, kaip daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus mano motina ir tėvas atplaukė į šį uostą. Išlipu iš kelto, sulaukiu kito ir vėl plaukiu atgal, ir taip šešis kartus, kiekviename gale išgerdamas alaus, ir vis galvoju apie žmones, kurie dėl ligų buvo išsiųsti atgal, kol pasidaro taip liūdna, kad palieku keltą ir paskambinęs Tomui Klifordui į „Uosto sandėlius“ prašau ateiti į Bean Pot barą ir parodyti man, kaip parsigauti namo, į mūsų mažą butelį Kvinse.

Jis pasitinka mane prie baro ir kai pareiškiu, kad sumuštiniai su kepenine dešra čia yra tikrai skanūs, sako, kad jam gana kepeninės dešros, jis perėjęs prie kitų dalykų. O tada nusijuokia ir porina matąs, kad esu šiek tiek įkalęs, kad sunkiai beapverčiu liežuvį sakydamas „kepeninė dešra“, o aš jam atrėžiu, kad ne, tiesiog šiandien yra diena, kai pabaigiau su Apulijumi, „Mėlynuoju kryžiumi“, prikvėpuotu kambariu, raudonomis vėliavėlėmis ir žmonėmis, kuriuos išsiuntė atgal, o tai visų blogiausia.

Jis nesupranta, apie ką kalbu. Ir sako, kad mano akys jau kryžiuojasi, užsivilk švarką, o dabar namo į Kvinsą ir į lovą.

Ponas Kembelas Groelas priima mane atgal į „Uosto sandėlius“, ir aš džiaugiuosi vėl gaudamas padorią algą, septyniasdešimt penkis dolerius per savaitę, kuri pakyla iki septyniasdešimt septynių, kai dvi dienas dirbu su krautuvu. Įprastinis darbas ant platformos reiškia, kad visą laiką esi ant kojų sunkvežimyje ir krauni padėklus su dėžėmis, pakuotėmis, vaisių ir pipirų maišais. Su krautuvu dirbti daug lengviau. Pakrautus padėklus kilnoji, sandėliuoji ir lauki kito krovinio. Niekas neprieštaraus, jeigu laukdamas paskaitysi laikraštį, tačiau jei skaitysi New York Times, visi juoksis ir sakys: tik pažiūrėkite į tą krautuve sėdintį intelektualą.

Vienas iš mano darbų yra iškrauti maišus su aštriaisiais pipirais iš United Fruit laivų ir sandėliuoti juos dezinfekavimo kameroje. Kai darbo nebūna daug, ten gali nusinešti alaus, paskaityti laikraštį, nusnausti, ir niekam tai neužkliūva. Net ponas Kembelas Groelas, kai kur nors išeina iš savo kabineto, kartais čia užsuka ir nusišypso: nepersistenkit, vyrai. Šiandien karšta diena.

Horacijus, tas juodaodis, sėdi ant pipirų maišo ir varto laikraštį iš Jamaikos arba vis iš naujo skaitinėja laišką, gautą iš sūnaus, kuris studijuoja universitete Kanadoje. O skaitydamas vis pliaukšteli sau per šlaunį ir nusijuokia: žmagau, žmagau. Kai pirmą kartą tai išgirdau, jo tartis nuskambėjo taip airiškai, kad turėjau paklausti, ar jis ne iš Korko grafystės, ir tai jį baisiai prajuokino. Visi žmonės iš Karibų salų turi airiško kraujo, žmagau, tada pasakė jis.

Mudu su Horacijumi kartą toje dezinfekavimo kameroje vos nežuvome. Alus ir karštis taip migdė, kad užsnūdome ant grindų, tik staiga girdime, kad durys užsidaro ir į vidų pradeda veržtis dujos. Pabandėme atidaryti duris, bet jos buvo užsikirtusios, o nuo dujų jau darėsi bloga, bet Horacijus užsikabarojo ant pipirų maišų krūvos, išdaužė langą ir pradėjo šauktis pagalbos. Edis Lincas kaip tik sukinėjosi lauke ir išgirdęs mus išleido.

Jums, šunsnukiai, labai pasisekė, pareiškė jis ir norėjo mus nusivesti į netoliese esantį barą išgerti keleto alaus, kad prasivalytų plaučiai ir atšvęstume. Bet Horacijus sako: ne, žmagau, į šitą barą eiti negaliu.

Ką tu, po šimts, čia kalbi? — klausia Edis.

Juodaodžiui ten geriau neiti.

Eina šikt tokios nesąmonės, sako Edis.

Ne, žmagau, nieko tokio. Alaus galima išgerti kitur.

Nesuprantu, kaip Horacijus su tuo taikstosi. Jo sūnus Kanadoje studijuoja universitete, o jis pats nė negali išgerti alaus kažkokiam Niujorko bare. Bet jis aiškina, kad aš to nesuprasiu, kad esu dar jaunas ir kad juodaodžiai turi patys kovoti savo kovas.

Jo, Horacijau, tu teisus, pritaria Edis.

Praėjus keletui savaičių ponas Kembelas Groelas sako, kad paskutiniu metu Niujorko uoste nieko gero, kad krovinių nėra daug, ir jis turįs atleisti keletą vyrų, tad aš, kaip vėliausiai priimtas, turėsiu, aišku, išeiti pirmas.

Už kelių kvartalų yra Prekybinė šaldymo kompanija, ir jiems reikia platformos darbininko, kad galėtų pavaduoti vyrus, kurie išeina vasaros atostogų. Nors lauke dabar karšta, apsirenk šiltai, sako jie.

Mano darbas yra krauti jautieną iš sunkvežimių-šaldytuvų, gabenančių ją iš Čikagos. Lauke dabar rugpjūtis, bet viduje, kur kabiname mėsą, gali sušalti į ledą. Vyrai juokiasi ir sako, kad mes esame vieninteliai darbininkai, kurie gali taip greitai nukeliauti iš Šiaurės ašigalio į pusiaują ir atgal.

Piteris Maknamis pavaduoja atostogaujantį platformos viršininką ir, vos tik mane pamatęs, pareiškia: jėzusmarija, ką gi tu čia veiki? O aš maniau, kad tau smegenų tai tikrai netrūksta.

Jis sako, kad turėčiau mokytis, kad man negali būti jokio pateisinimo tampyti tuos jautienos gabalus pirmyn atgal, kai galėčiau pasinaudoti lengvatomis demobilizuotiesiems ir siekti geresnio gyvenimo. Jis sako, kad šitas darbas airiams netinkamas. Jie ateina čia ir tuojau, žiūrėk, kosėja krauju, ir paaiškėja, kad seniai serga tuberkulioze, tuo airių tautos prakeiksmu, kuris guldo visus, išskyrus jaunąją kartą. Piterio darbas ir yra pranešti, jei kas nors kosi ar spjaudo ant skerdienos. Nes Sveikatos departamento inspektoriai šitą vietą tuojau pat uždarytų, ir visi atsidurtume gatvėje krapštydami rūras ir galėtume ieškotis kito darbo.

Piteris sako, kad šitoks gyvenimas jam nusibodęs. Su pusbroliu Long Ailande jis nesutarė, tad dabar grįžo į Bronksą, į kitus nakvynės namus, kur ir vėl viskas taip pat — parneši namo jautienos ar kokios kitos mėsos penktadienio vakare ir nereikia mokėti už būstą. Piterio motiną jį nuolat kamuojanti savo laiškais. Ir kodėl gi jis negalėtų susirasti merginos, vesti ir padovanoti jai vaikaitį, negi laukia, kol ją paguldys į karstą? Ji tiek Piteriui zirzia, kad susirastų žmoną, jog jis nebenori jos laiškų nė skaityti.

Mano antrąjį penktadienį Prekybinėje šaldymo kompanijoje Piteris įsivynioja jautienos gabalą į laikraštį ir klausia, ar nenorėčiau nueiti išgerti. Jis pasideda jautieną ant baro kėdės, bet mėsa atšyla ir ant jos pasirodo kraujo lašai, o barmenui tai visai nepatinka. Jis pradeda Piteriui aiškinti, kad tokių dalykų į barą neštis negalima ir tegul jis tą mėsą kur nors pasideda. Piteris sako: gerai, gerai, o kai barmenas nežiūri, paima jautienos gabalą, nuneša į vyrų tualetą ir ten palieka. Tada sugrįžta, o kai pradeda kalbėti apie tai, kaip motina priėjo kabinėjasi, pereina nuo alaus prie viskio. Barmenas jį užjaučia, nes juodu yra iš Kavano grafystės, ir sako man, kad aš to nesuprasiu.