Фрэнк Маккорт - Tataigis

Štai taip Kvinso bibliotekoje atrandu airių literatūrą ir bandau suvokti, kodėl mokykloje mums niekas apie šituos rašytojus nepasakojo, kol išsiaiškinu, kad visi jie buvo protestantai, netgi Šonas O’Keisis, kurio tėvas buvo kilęs iš Limeriko. Nebūtų įmanoma nė įsivaizduoti, kad Limerikas pripažintų protestantų nuopelnus airių literatūrai.

Per antrąją literatūros įvado paskaitą ponas Herbertas sako, kad, jo asmenine nuomone, vienas iš būtiniausių elementų literatūros kūrinyje yra įkarštis, kurio tikrai netrūksta Džonatanui Sviftui, taip pat ir jo gerbėjui, mūsų bičiuliui ponui Makortui. Nors pono Makorto požiūris į Sviftą yra gan naivus, jis kartu ir kupinas entuziazmo. Ponas Herbertas auditorijai sako, kad iš trisdešimt trijų žmonių aš vienintelis pasirinkau iš tikrųjų gerą rašytoją ir kad jam nesinori net pagalvoti, jog šioje auditorijoje yra žmonių, kurie gerais rašytojais laiko, pavyzdžiui, Loidą Daglasą ar Henrį Mortoną Robinsoną. O dabar jis norėtų sužinoti, kaip ir kada aš pirmą kartą perskaičiau Sviftą, ir tada turiu papasakoti, kaip Limerike, kai buvau dvylikos, vienas aklas žmogus mokėjo man pinigus, kad jam skaityčiau Sviftą.

Po gėdos, kurią per šitą paskaitą patyriau praeitą savaitę, kalbėti man visai nesinori, bet turiu daryti kaip lieptas, kitaip mane gali išvis išmesti iš universiteto. O čia dar kiti studentai žiūri ir šnibždasi, ir visai neaišku, ar tai reiškia, kad iš manęs šaiposi ar kad manimi žavisi. Tad kai paskaita baigiasi, užuot leidęsis liftu, aš ir vėl lipu laiptais, bet šį kartą apačioje nebegaliu išeiti pro duris, nes ant jų kabo užrašas „Atsarginis išėjimas“, kuris įspėja, kad jei bandysiu tas duris atidaryti, iškart įsijungs aliarmas. Todėl lipu atgalios į šeštą aukštą, kad galėčiau pasinaudoti liftu, bet durys į koridorių, pasirodo, užrakintos kaip ir visos laiptinės durys kituose aukštuose, tad man nieko nelieka, kaip pastumti pirmo aukšto duris, o tada įsijungia aliarmas ir aš esu vedamas į kažkokį kabinetą, ten turiu pildyti formą ir rašyti pasiaiškinimą, ką laiptinėje dariau, kad įsijungė aliarmas.

Nėra jokios prasmės tame pasiaiškinime aprašinėti savo vargus su dėstytoju, kuris vieną savaitę iš manęs juokiasi, o kitą giria, tad rašau, kad nors labai bijau liftų, ateityje pasižadu jais naudotis. Žinau, kad būtent tai jie ir nori girdėti, o dar būdamas kariuomenėje išmokau, kad verčiau žmonėms, kurie sėdi kabinetuose, sakyti tik tai, ką jie nori girdėti, antraip tave pasiųs į dar aukštesnes instancijas, o šios pageidaus, kad užpildytum dar ilgesnę formą.

25

Tomas sako, kad Niujorkas jam įkyrėjęs, jis važiuojąs į Detroitą, kur turi pažįstamų ir kur galima gerai uždirbti stovint prie konvejerio automobilių gamyklose. Jis siūlo man važiuoti kartu ir pamiršti universitetą, kiek dar užtruks, kol jį pabaigsiu, o net jei ir baigčiau, vis tiek daug neuždirbsiu. O jei prie konvejerio dirbsi greitai, tave netrukus paaukštins iki meistro ir pamainos viršininko, ir nespėsi nė apsidairyti, kaip atsidursi kabinete, kur galėsi visiems įsakinėti, sėdėsi su kostiumu ir kaklaraiščiu, o priešais sėdės tavo sekretorė, kuri tik papurtys plaukus, užsimes koją ant kojos ir tavęs paklaus, ar nieko nenorėtum, ar tikrai visai nieko.

Aišku, kad aš norėčiau važiuoti su Tomu. Būtų ne pro šalį turėti daug pinigų ir važinėtis po Detroitą nauja mašina, pasisodinus šalia blondinę protestantę, kuri neturi nuodėmės jausmo. Galėčiau grįžti į Limeriką pasidabinęs šviesiais amerikoniškais rūbais, bet mane stabdo tai, kad Limerike visi norės žinoti, ką Amerikoje dirbu, o tada negalėčiau jiems atsakyti, kad kiaurą dieną stoviu prie konvejerio ir kaišioju detales į riedančius pro šalį biuikus. Tokiu atveju jau būčiau linkęs jiems pareikšti, kad studijuoju Niujorko universitete, nors kai kas, žinoma, tuoj pultų sakyti: universitete? Kaip tu, dėl Dievo meilės, apskritai galėjai patekti į universitetą, kai būdamas keturiolikos metei mokyklą ir nebuvai nė kojos įkėlęs į vidurinę? Aišku, gali būti, kad Limerikas tada pradės kalbėti, jog nuo mažens vaikščiojau nosį užrietęs ir buvo matyti, kad noriu iššokti aukščiau bambos, jog visada per daug gerai apie save galvojau, tuo tarpu Dievas taip sutvarkė šitą pasaulį, kad būtų ir kam malkas kapoti bei vandenį nešioti, ir kas aš iš viso manausi esąs, kai gimiau ir augau Limeriko skersgatviuose?

Horacijus, tas juodaodis, su kuriuo vos nenumiriau dezinfekavimo kameroje, sako, kad jeigu mesiu universitetą, tai būsiu tikras kvailys. Jis pats deda visas pastangas, kad jo sūnus galėtų studijuoti Kanadoje, ir tai vienintelis kelias Amerikoje, žmagau. Jo žmona valo biurus Brodo gatvėje ir džiaugiasi, kad turi gerą sūnų, ir stengiasi sutaupyti bent keletą dolerių jo mokslų baigimo dienai, kuri bus už dvejų metų. Jų Timotis nori tapti vaikų gydytoju, kad galėtų grįžti į Jamaiką gydyti sergančių vaikų.

Horacijus sako, kad turėčiau dėkoti Dievui, jog esu jaunas ir sveikas baltaodis, o dar turiu lengvatą demobilizuotiesiems. Aišku, su tomis akimis man nėra gerai, bet, kad ir kaip ten būtų, šioje šalyje jau geriau būti baltaodžiu su niekam tikusiomis akimis nei juodaodžiu su sveikomis. Jeigu jo paties sūnus kada nors pasakytų, kad ruošiasi mesti mokslus ir stovėdamas prie konvejerio į automobilius kaišioti žiebtuvėlius, jis nuvažiuotų į Kanadą ir nusuktų jam sprandą.

Sandėlyje yra vyrų, kurie šaiposi ir klausia, ko, po velnių, aš sėdžiu per pietus su tuo Horacijumi. Ką išvis galima kalbėtis su tuo, kurio seneliai ką tik iškrito iš medžio? O jeigu sėdžiu platformos pakrašty skaitydamas knygą paskaitoms, jie klausia, ar tik nebūsiu žydras, ir pradeda visaip sukioti plaštakas. Man maga tiems vyrams į makaules paleisti kablį, bet Edis Linčas liepia jiems ramintis, atsikabinkit nuo vaikio, ir sako, kad jie patys yra suskretę mulkiai, kurių seneliai dar gyveno purve, ir nežinotų, kas yra medis, net jei sugrūstum kokį jiems į subinę.

Prieš Edį vyrai šakotis neketina, bet man, žinoma, atsikeršija: kai iškraunam sunkvežimius, užuot dėžę arba pakuotę padavę, staiga paleidžia taip, kad mane nutvilko baisus skausmas ir vos neišnyra rankos. Jei kuris vairuoja krautuvą, tai, žiūrėk, pasistengs prispausti prie sienos, o paskui tik juokiasi: oi, kaip čia tavęs nepamačiau. Arba po pietų labai draugiškai klausia, ar skaniai pavalgiau, o jei atsakau „taip“, sako: šūdas, brolyti, negi nepajutai balandžio šūdo, kurį Džojis užtepė tau ant kumpio?

Mano galvoje susirenka tamsūs debesys ir norėčiau pulti ant Džojo su savo kabliu, bet tas kumpis atsistoja man skersai gerklės ir prie platformos krašto pradedu lupti ožius, o vyrai vienas kitą kumščiuoja ir kvatojasi, nesijuokia tik Džojis, kuris stovi platformos gale, prie upės, ir žiūri į dangų, nes visi žino, kad jam ne visi namie, ir Horacijus, kuris stovi kitame platformos gale ir tylėdamas viską stebi.

Kai jau visas kumpis išeina lauk ir liaujuosi žiaukčioti, numanau, ką dabar galvoja Horacijus. Jis mąsto, kad jeigu dabar mano vietoje būtų jo paties sūnus, jis patartų jam iš čia eiti, aš ir pats žinau, kad taip būtų geriausia. Tad susirandu Edį Lincą ir atiduodu jam savo kablį, laikydamas už geležtės, o ne už rankenos, nes atsukti geležtę būtų įžeidimas. Jis paima kablį ir paspaudžia man ranką. Sako: gerai, vaiki, sėkmės tau, atlyginimą atsiųsim. Nors Edis platformos viršininko vietą pasiekė tik savo darbu ir neturi jokio išsilavinimo, jis supranta, kas vyksta, ir žino, kas dedasi mano galvoje. Prieinu prie Horacijaus ir spaudžiu jam ranką. Man nepavyksta ištarti nė žodžio, nes jaučiu jam keistą meilės jausmą, dėl kurio taip sunku kalbėti, tenorėčiau, kad jis būtų mano tėvas. Jis irgi nieko nesako, nes žino, kad būna tokių atvejų kaip šis, kada žodžiai neturi prasmės. Tik paplekšnoja man per petį ir linkteli, o išeidamas iš „Uosto sandėlių“ dar išgirstu, kaip Edis Lincas sako: atgal prie darbo jūs, gauja minkštakiaušių.