Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kalėdų dieną iš virtuvės pasklinda keisti kvapai — ponia Klein kažką maišo keptuvėje. Pierogai, sako ji, lenkiški. Maiklui jie patinka. Štai, paimk degtinės su šlakeliu apelsinų sulčių. Tai labai į sveikatą tokiu metų laiku, kai aplink slankioja gripas.

Nusinešam gėrimus į svetainę, o ji kalba apie savo vyrą. Sako, kad dabar šitaip nesėdėtume, degtinės negertume ir nekeptume pierogų, jeigu jis būtų čia. Kalėdos Edžiui buvo eilinė darbo diena.

Kai ponia Klein lenkiasi pareguliuoti lempos šviesos, jai nukrinta perukas, ir išvydęs jos pliką kiaušą, ant kurio telikę keletas kuokštelių rusvų plaukų, nuo išgertos degtinės aš garsiai susižvengiu. Gerai gerai, sako ji. Jeigu tavo motinai kada nors taip nukristų perukas, pažiūrėčiau, kaip tada juoktumeis. Ir vėl užsimaukšlina jį ant galvos.

Aš jai sakau, kad mano motinos plaukai visai neblogi, o ji atsako: nenuostabu. Tavo motina taigi neturėjo bepročio vyro, kuris, vajėzau, pats nuėjo tiesiai naciams į nagus. Jeigu ne jis, Maiklas, kas iš jo belikę, dabar negulėtų lovoje, o gertų degtinę ir varvintų seilę laukdamas pierogų. O Dieve, pierogai!

Ji pašoka nuo kėdės ir bėga į virtuvę. Na, jie truputį pridegė, bet nuo to bus tik skanesni ir traškesni. Mano filosofija — ar nori išgirsti mano filosofiją? — tokia: nėra to blogo virtuvėje, kas neišeitų į gera. Na ką, išgerkime dar po šlakelį, kol išsitroškins kopūstai su kielbasa.

Ji pripildo stiklus ir supyksta, kai paklausiu, kas yra kielbasa. Sakosi negalinti patikėti, kad pasaulyje esti tokių neišmanėlių. Kaip galima dvejetą metų praleisti JAV kariuomenėje ir nežinoti, kas yra kielbasa? Visai nenuostabu, kad valdžią ima komunistai. Vajėzau, tai tokia lenkiška dešra, tu geriau pasižiūrėk, kaip aš ją kepu, jeigu vestum ne kokią airę, o šiaip merginą, kuri dar ims ir užsimanys kielbasos.

Kol čirška kielbasa ir skleisdami acto kvapą troškinasi kopūstai, pasiliekame virtuvėje ir išgeriame dar po vieną degtinės. Ponia Klein ant padėklo sudeda tris lėkštes ir įpila stiklą košerinio Manischewitz vyno Maiklui, kas iš jo belikę. Jam labai patinka šis gėrimas, sako ji, Maiklas labai jį mėgsta su pierogais ir kielbasa.

Per jos miegamąjį nueinam į mažytį tamsų kambarėlį, kur Maiklas, kas iš jo belikę, sėdi lovoje ir žiūri tiesiai priešais save. Kėdes atsinešam, o vietoj stalo naudojam jo lovą. Ponia Klein įjungia radiją ir iš jo pasklinda akordeono melodijos. Tai mėgstamiausia jo muzika, sako ji. Viskas, kas europietiška. Tu žinai, jam užeina nostalgija, Europos nostalgija, vajėzau. Ar ne, Maiklai? Juk taip? Su tavimi kalbu. Linksmų Kalėdų, Maiklai, tebūna jos prakeiktos. Ji nusiplėšia nuo galvos peruką ir sviedžia jį į kampą. Aš daugiau neapsimetinėsiu, Maiklai. Man jau gana. Arba tu praveri burną, arba kitais metais aš darysiu amerikietiškas Kalėdas. Kaip sau nori, Maiklai, o jeigu ne, kitąmet Kalėdoms bus kalakutas su įdaru ir spanguolių padažu, viskas kaip pridera.

Maiklas toliau žiūri tiesiai prieš save, tik kielbasos riebalai teliūskuojasi po visą jo lėkštę. Ponia Klein pradeda sukinėti radiją, kol suranda Bingą Krosbį, dainuojantį „Baltas Kalėdas“.

Laikas pratintis, Maiklai. Kitais metais bus Bingas ir kalakutas su įdaru. Po velnių tą kielbasą.

Ji pastumia savo lėkštę į šalį ir užmiega padėjusi galvą prie Maiklo alkūnės. Aš dar šiek tiek pasėdžiu, o tada nešuosi vakarienę į virtuvę, išverčiu ją į šiukšlinę, einu į savo kambarį ir krintu į lovą.

Timis Koinas dirba Prekybinėje šaldymo kompanijoje ir gyvena Merės O’Brajen nakvynės namuose už kampo nuo ten, kur gyvenu aš. Jis kviečia mane užsukti puodelio arbatos, kada tik sugalvosiu, Merė nesupyks, ji labai draugiška.

Iš tikrųjų tai ne nakvynės namai, o tiesiog didelis butas, čia gyvenantys keturi nuomininkai moka po aštuoniolika dolerių per savaitę. Ir gauna padorius pusryčius kada tik panorėję, ne taip kaip pas Loganą Bronkse, kur privalėjome eiti į mišias ir būti malonės būsenos. Ir pati Merė sekmadienio rytą mieliau sėdi virtuvėje, geria arbatą, rūko cigaretes ir šypsosi klausydama nuomininkų pasakojimų, dėl ko jiems dabar tokios baisios pagirios ir kaip jie prisiekinėja į burną nebeimti nė lašo. Ji sako, jei norėsiu, galėsiu čia atsikraustyti, jei kuris iš vyrukų sugalvos grįžti į Airiją. Jie visados grįžta, sako Metė. Jie mano, kad susitaupys štai keletą dolerių ir įsikurs kokiame sename ūkyje susiradę merginą iš kaimo, bet ką jie darys vakarais, kai nieko ten nebus, tik žmona, mezganti prie krosnies šviesos, ir juos apniks mintys apie Niujorko šviesas, Istsaido šokių sales ir mielus jaukius Trečiojo aveniu barus.

Norėčiau persikraustyti pas Merę O’Brajen ir pabėgti nuo ponios Agnesės Klein, kuri, atrodo, tik stovi prie durų ir laukia, kol pasuksiu spynoje raktą, kad galėtų įbrukti stiklą degtinės ir apelsinų sulčių. Jai visai nesvarbu, kad turiu skaityti ir rašyti darbus paskaitoms universitete. Jai nė kiek nerūpi, kad jaučiuosi visiškai nusivaręs po naktinės pamainos prieplaukose ar sandėlių platformose. Ji nori man papasakoti savo gyvenimo istoriją, kaip Edis ją apžavėjo ir išvertė iš koto, o žavėti jis mokėjo geriau nei koks airis, saugokis žydaičių merginų, Frenkai, jos gali būti labai žavingos ir labai — kaip ten sakoma? — labai geidulingos, nespėsi nė apsidairyti, kaip užlipsi ant stiklo.

Ant stiklo?

Taigi kad ant stiklo, Frenkai. Ar nieko prieš, jei vadinsiu tave vardu? Jei neužlipsi ant vyno taurės ir jos nesutraiškysi, žydai su tavim nesituoks. O tada norės atversti tave į savo tikėjimą, kad vaikai būtų žydai ir viską paveldėtų. Bet aš nepriėmiau to tikėjimo. Jau buvau pasiruošusi, bet motina pasakė, jeigu pasidarysiu žydė, ji nušoks nuo Džordžo Vašingtono tilto, nors, tarp mūsų šnekant, man būtų buvę tas pats, net jeigu ji būtų nušokusi ir atsitrenkusi į kokį praplaukiantį vilkiką. Mane sulaikė ne tai. Tikėjimo nepakeičiau tik dėl tėvo, kuris buvo geras žmogus, nors ir turėjo bėdų dėl alkoholio, bet ko daugiau tikėtis, jei tavo pavardė Kentis, kurios pilna visoje Kerio grafystėje, kurią tikiuosi kada nors pamatyti, jei Dievas duos sveikatos. Sako, Kerio grafystė labai žalia ir graži, o čia aš nematau jokios žalumos. Ir išvis nieko nematau, išskyrus šitą butą ir parduotuvę, ničnieko, išskyrus šitą butą ir Maiklą, kas iš jo belikę, tame koridoriaus gale. Mano tėvas pasakė, kad jam iš skausmo plyštų širdis, jeigu tapčiau žyde, ne, jis nieko prieš juos neturįs, prieš tą vargšę kenčiančią tautą, bet ir mūsų tauta šitiek kentėjo, negi galėčiau dabar imti ir atsukti nugarą ištisoms kartoms, kurias korė ir degino į kairę ir į dešinę? Jis į mano vestuves atėjo, o motina — ne. Ji tepasakė, kad aš iš naujo kalu Kristų prie kryžiaus, kad dabar jis vėl kenčia ir taip toliau. Kad žmonės Airijoje geriau būtų mirę iš bado nei valgę protestantų sriubą, ir ką jie dabar pasakytų, pamatę, kaip aš elgiuosi? Edis tuomet mane apkabino ir pasakė, kad jam irgi nebuvo lengva su saviškiais, bet, kalbėjo jis, jeigu jau ką nors myli, tai gali pasiųsti velniop visą pasaulį, o pažiūrėk, kas su Edžiu atsitiko — jis atsidūrė toje prakeiktoje krosnyje, tegu Dievas man atleidžia už tokius žodžius.

Ji atsisėda ant mano lovos, ant grindų pasideda stiklą ir užsidengia veidą delnais. Jėzau, Jėzau, sako. Negaliu nė užmigti, kai pagalvoju, ką jie su juo padarė ir ką matė Maiklas. Ir ką jis ten matė? Aš mačiau nuotraukas laikraščiuose. Jėzau. Aš gi juos pažįstu, tuos vokiečius. Jie čia gyvena. Jie turi maisto parduotuvę, turi vaikų, aš jų klausiu: ar tai jūs nužudėte mano Edį? O jie tik stovi ir į mane žiūri.