Фрэнк Маккорт - Tataigis

Man jau laikas pas save atsikviesti Maiklą, kad jis galėtų atvykti į Niujorką ir pradėti naują gyvenimą. Kai atvažiuoja, Maiklas yra toks liesas, kad man norisi jį kur nors nusivesti ir primaitinti mėsainiais ir obuolių pyragu. Kurį laiką jis apsistoja su manimi pas ponią Klein ir dirba visokiausius darbus, o kai iškyla pavojus, kad bus pašauktas į kariuomenę, sugalvoja, kad geriau būtų stoti į oro pajėgas, nes jų uniforma gražios mėlynos spalvos, daug prašmatnesnė negu rudos šūdo spalvos paprastos kariuomenės uniforma ir daug labiau patiks merginoms. Tuomet, kai iš oro pajėgų išeis Malachis, jau Maiklas galės toliau siųsti mėnesines perlaidas mamai ir taip ji bus aprūpinta dar trejus metus, o man teliks pasirūpinti savimi, kol baigsiu studijas.

28

Kai pavėlavusi į psichologijos paskaitą įslenka ji, atvimpa net paties dėstytojo žandikaulis, jis suspaudžia kreidos gabalėlį taip stipriai, kad tasai trakšteli ir sutrupa. Ir sako: atsiprašau, panele, o ji taip jam nusišypso, kad jam telieka atsakyti tuo pačiu. Atsiprašau, panele, pakartoja jis, kadangi mes čia sėdime pagal abėcėlę, man reikia sužinoti jūsų pavardę.

Alberta Smol, atsako ji, o jis parodo jai sėstis į kažkurią eilę man už nugaros, ir niekam neateitų į galvą piktintis, net jeigu ji iki paskaitos galo nespėtų nueiti iki savo vietos, nes visą auditoriją užbūrė jos šviesūs plaukai, mėlynos akys, sultingos lūpos, krūtinė, kuri gali kelti nuodėmingas mintis, ir figūra, dėl kurios vidurinėje tavo kūno dalyje kažkas net pradeda tvinkčioti. Priėjusi savo eilę ji sušnibžda: atsiprašau, ir pasigirsta trepsėjimas ir šlamėjimas, kai ten sėdintieji atsistoja, kad leistų jai pasiekti savo vietą.

Kaip norėčiau sėdėti ten, toje eilėje, kad galėčiau dabar atsistoti ir ją praleisti, o kai ji pro mane eitų, jos kūnas paliestų manąjį.

Kai paskaita baigiasi, pasilieku sėdėti, kad ji išeitų pirmiau ir galėčiau žiūrėti, kaip ji praeina ir nuplaukia durų link su ta savo figūra, kokią pamatysi tik filmuose. Praeidama pro šalį ji šypteli, ir aš tegaliu stebėtis, kodėl Dievas man yra toks geras, kad suteikė laimę sulaukti šypsenos iš pačios puikiausios merginos visame Niujorko universitete, tokios šviesiaplaukės ir mėlynakės, kad tikrai turėtų būti kilusi iš kokios Skandinavijos gražuolių genties. Kaip norėčiau dabar pasakyti: labas, ar nenorėtum su manim nueiti kavos ir kepto sumuštinio su sūriu ir pasikalbėti apie egzistencializmą? Bet žinau, kad to niekuomet nebus, ypač kai pamatau, kas pasitinka ją koridoriuje — aukštaūgis milžinas, apsivilkęs striukę, ant kurios parašyta „Niujorko universiteto futbolo komanda“.

Per kitą psichologijos paskaitą dėstytojas paklausia manęs apie Jungą bei kolektyvinę pasąmonę, ir vos tik išsižioju, pajuntu, kad visi į mane spokso, tarsi sakytų: kas čia per vienas su tuo airišku akcentu? Net ir pats dėstytojas sako: o, ar tik ne airišką tartį girdžiu? Ir aš turiu jam pritarti. O tada jis pradeda pasakoti auditorijai, kad, žinoma, Katalikų bažnyčia tradiciškai psichoanalizės netoleruoja. Ar ne taip, pone Makortai? Ir aš pajuntu, kad jis mane kaltina. Ir kam jam reikėjo pradėti kalbą apie Katalikų bažnyčią tik dėl to, kad pabandžiau atsakyti į klausimą apie kolektyvinę pasąmonę, ir ar aš dabar turėčiau imtis tą Bažnyčią ginti?

Nežinau, dėstytojau.

Kas iš to, jei dabar pradėsiu pasakoti, kaip vienas redemptorius kunigas Limerike sekmadienio rytais rėkaudamas iš sakyklos smerkdavo Froidą bei Jungą ir tvirtindavo, kad tuodu tikrai atsidurs giliausioje pragaro skylėje. Kai per paskaitas kalbu, žinau, kad vis tiek niekas neklauso, ką sakau. Visi klausosi tik mano akcento ir būna akimirkų, kai norėčiau įsikišti ranką į burną ir išrauti tą akcentą su šaknimis. Netgi kai bandau kalbėti amerikietiškai, žmonės tik žiūri sutrikę ir sako: ar tik ne airišką tartį girdžiu?

Paskaitai pasibaigus ir vėl laukiu, kol toji blondinė eis pro šalį, bet praeidama ji stabteli, nusišypso savo mėlynomis akimis ir sako: labas, ir man širdis vos neiššoka iš krūtinės. Mano vardas — Mikė, tęsia ji.

Mikė?

Na, tikrasis mano vardas — Alberta, bet mane vadina Mike.

Už auditorijos durų šįkart futbolininko nėra ir ji sakosi turinti dvi valandas iki kitos paskaitos ir ar nenorėčiau užsukti į Rokio barą?

Už dešimties minučių man kita paskaita, bet negi dabar imsiu ir praleisiu tokią progą pabūti su mergina, į kurią visi spokso ir kuri iš visų pasaulio žmonių priėjo būtent prie manęs. Eiti mums reikia greitai, kad nesutiktume Bobo, to futbolininko. Jis neapsidžiaugtų sužinojęs, kad ji eina į barą su kitu vaikinuku.

Nesuprantu, kodėl visus vyrus ji vadina vaikinukais. Man jau dvidešimt treji.

Mikė sako, kad su Bobų ji kaip ir susižadėjusi, kad jie yra surišti, bet aš nelabai suprantu, apie ką ji kalba. Mergina tampa surišta, kai pasižada būti kieno nors sužadėtinė, aiškina ji, o kad mergina yra surišta, gali atskirti, jeigu ant grandinėlės nešioja savo draugo vidurinės mokyklos baigimo žiedą. Man pasidaro smalsu, kodėl ji nenešioja to Bobo žiedo. Kad būtų aišku, jog ji nelaisva, aiškina Mikė, Bobas padovanojęs jai auksinę apyrankę su jos vardu, kurią reikia nešioti ant kojos, bet ji jos nešioti nenorinti, nes taip daro merginos iš Puerto Riko, kurios mėgsta ryškiai puoštis. Paprastai nuo apyrankės nebetoli iki sužadėtuvių žiedo, tad ji jo ir palauksianti, ką jau čia dabar.

Mikė pasakoja esanti iš Rod Ailando. Nuo septynerių metų ją ten augino jos tėvo motina. Jos pačios motinai buvo tik šešiolika, kai ji gimė, o tėvui — dvidešimt, taigi galima atspėti, kas ten įvyko. Vedybos iš reikalo. Kai kilo karas, jos tėvą pašaukė į kariuomenę ir išsiuntė į Sietlą, tuo vedybos ir baigėsi. Nors Mikė protestantė, ji baigė katalikių vienuolių mokyklą Fol Riveryje, Masačūsetse, ji sėdi ir šypsosi prisimindama vasarą po mokyklos baigimo, kai vos ne kiekvieną vakarą eidavusi į pasimatymus su vis kitu vaikinuku. Jai dėl to, aišku, gal ir smagu, bet mane apima didelis įniršis ir pavydas, atrodo, norėčiau užmušti tuos vaikinus, kurie su ja valgė kukurūzų spragėsius, greičiausiai dar ir bučiavosi lauko kine, kur filmus žiūri sėdėdamas automobilyje. Dabar ji gyvenanti su tėvu ir pamote Riversaido kelyje, o jos senelė atvažiavo čia kuriam laikui, kol Mikė įsikurs ir pripras prie miesto. Ji visai nesidrovi pasakyti, kad jai patinka mano airiškas akcentas, jai net patikę per paskaitą žiūrėti į mano pakaušį, nes mano plaukai tokie juodi ir banguoti. Aš paraustu, ir nors bare tamsu, ji pastebi ir jai atrodo, kad tai labai žavu.

Sėdžiu Rokio bare ir jaučiuosi, lyg būčiau rojuje ir gerčiau alų su mergina, tarsi nužengusia iš kino ekrano, antrąja Virdžinija Mėjo. Žinau, kad man pavydi kiekvienas čia esantis vaikinas ir vyras, taip pat bus ir mums išėjus į gatvę, visi tik sukios galvas ir stebėsis, kas aš toks, kad su manimi bendrauja pati puikiausia mergina visame Niujorko universitete ir pačiame Manhetene.

Po dviejų valandų ji turi eiti į kitą paskaitą. Aš ruošiuosi panešti jos knygas, kaip daroma filmuose, bet ji nesutinka, būtų geriau, jeigu dar šiek tiek čia pasėdėčiau, kad netyčia nesusidurtume su Bobų, kuris nė kiek neapsidžiaugtų šalia jos pamatęs mane. Ji juokdamasi primena, kad Bobas yra tikras milžinas, ačiū už alų, susitiksime kitą savaitę paskaitoje, ir tuoj pat išgaruoja.

Ant stalo tebestovi jos stiklas, išteptas rožiniu lūpdažiu. Pakeliu jį prie lūpų, kad bent taip prisiliesčiau prie josios, ir svajoju, kaip kada nors ją bučiuosiu. Priglaudžiu tą stiklą sau prie skruosto ir įsivaizduoju, kaip ji bučiuoja savo futbolininką, ir mano galvoje vėl užslenka tamsūs debesys. Kodėl ji Rokio bare sėdi su manim, jei su juo yra beveik susižadėjusi? Gal taip toj Amerikoj įprasta? Paprastai, jeigu myli moterį, visados turi būti jai ištikimas. Bet jeigu jos nemyli, gali gerti alų su kuo tik panorėjęs. Tad jeigu jinai atėjo į Rokio barą su manimi, tai reiškia, kad jo nemyli, ir taip sumąstęs aš iškart pasijuntu geriau.