Фрэнк Маккорт - Tataigis

29

Sesuo Merė Tomas iš kažkur susižinojo mano naują adresą ir parašė laiškelį, kad būtų labai gražu, jei ateičiau atsisveikinti su ponia Klein ir Maiklu, kas iš jo belikę, o kartu pasiimčiau dvi knygas, kurias palikau po lova. Prie namo stovi greitoji pagalba, o viršuje sesuo Merė Tomas sako poniai Klein, kad ši užsimautų peruką ir kad ne, ji negalinti pasimatyti su rabinu, ten, kur ji dabar važiuos, rabinų nebus, tad ponia Klein geriau tegu atsiklaupusi ant kelių sukalba dalį rožinio ir meldžiasi, kad jai būtų atleistos nuodėmės, o koridoriaus gale sesuo Beatričė tyliai niūniuoja Maiklui, kas iš jo belikę, ir sako, kad tuoj išauš šviesesnė diena, kad ten, kur jis važiuoja, bus paukščių, gėlių, medžių ir prisikėlęs Viešpats. Sesuo Merė Tomas per visą koridorių šaukia: seserie, kam švaistai savo laiką. Jis vis tiek nesupranta, ką jam sakai. Bet sesuo Beatričė atsiliepia: nesvarbu, sese. Jis gi yra Viešpaties kūdikis, Viešpaties žydukas.

Jis ne žydas, seserie.

Argi tai svarbu, sese? Argi tai svarbu?

Svarbu, seserie, tavim dėta, pasikalbėčiau su savo nuodėmklausiu.

Gerai, sese, pasikalbėsiu. Ir sesuo Beatričė su savo džiaugsmingais žodžiais ir giesmėmis sugrįžta prie Maiklo, kas iš jo belikę, kuris gal ir yra, o gal ir nėra žydas.

Sesuo Merė Tomas sako: ak, vos neužmiršau tavo knygų. Jos guli po lova.

Ji paduoda knygas ir pasitrina delnus, tarsi juos valytųsi. Argi nežinai, sako, kad Anatolis Fransas yra Katalikų bažnyčios sąraše, o D. H. Lorensas buvo visiškai moraliai žlugęs anglas, kuris dabar staugia pragaro gelmėse, Viešpatie, išgelbėk mus visus? Jeigu tokias knygas Niujorko universitete skaitai, mane ima baimė dėl tavo sielos, ir aš uždegsiu už tave žvakutę.

Ne, seserie, „Pingvinų salą“ skaitau dėl savęs, o „Įsimylėjusias moteris“ — vienai iš paskaitų.

Ji pakelia akis į dangų. Ak, tas jaunatviškas pasipūtimas. Man gaila tavo vargšės motinos.

Duryse su neštuvais pasirodo du vyrai baltais chalatais ir nueina į koridoriaus galą pasiimti Maiklo, kas iš jo belikę. Juos pamačiusi ponia Klein suklinka: rabine, rabine, padėk man mano valandą, o sesuo Merė Tomas stumia ją atgal į krėslą. Kai tie vyrai baltais chalatais parlinguoja koridoriumi atgal, jų neštuvuose guli Maiklas, kas iš jo belikę, o sesuo Beatričė glosto jam galvą, kuri primena kaukolę. Vaikeli, vaikeli, sako ji savo airiška tartimi, tikrai nieko iš tavęs nebeliko. Bet dabar pamatysi dangų ir debesis. Ji eina su juo į liftą, o aš pats irgi norėčiau pabėgti nuo sesers Merės Tomas ir jos pastabų apie mano sielos būklę bei baisius dalykus, kuriuos skaitau, bet dar turiu atsisveikinti su ponia Klein, kuri dabar jau pasipuošusi peruku ir skrybėle. Ji paima mano ranką ir sako: tu juk pasirūpinsi Maiklu, kas iš jo belikę, ar ne, Edi?

Edi. Man širdį perveria baisus skausmas dėl jos žodžių ir dėl to baisaus atsitikimo su Rapaportu ir Dachau skalbykla, kad imu abejoti, ar išvis pasaulyje dar ką nors matysiu, išskyrus tamsą. Ar man kada nors bus lemta išvysti tai, ką sesuo Beatričė pažadėjo Maiklui, kas iš jo belikę: paukščius, gėles, medžius ir prisikėlusį Viešpatį?

Tai, ko išmokau kariuomenėje, praverčia ir Niujorko universitete. Niekuomet nekelk rankos, niekada nepasisakyk vardo, niekada nesisiūlyk pats. Kiti studentai, kurie ką tik iš vidurinės, kuriems ką tik sukako aštuoniolika, nuolatos kelia rankas, kad pasakytų auditorijai ir profesoriui, ką galvoja. O kada tik koks profesorius pažvelgia tiesiai į mane ir užduoda klausimą, man niekuomet nepavyksta užbaigti atsakymo, nes jis visados paklausia: o, ar tik ne airišką tartį girdžiu? Ir tada man nebeduoda ramybės. Kada tik paminimas koks airių rašytojas ar šiaip kas airiška, visi atsisuka į mane, tarsi aš būčiau koks autoritetas. Netgi profesoriai, atrodo, mano, kad žinau viską apie airių literatūrą ir istoriją. Jeigu jie kalba apie Džoisą arba Jeitsą, tai žiūri į mane, tarsi būčiau ekspertas ir turėčiau linktelėti galvą ir patvirtinti, ką jie sako. Ir aš visados linkteliu, nes nežinau, ką daugiau daryti. Jeigu kada pradėčiau galvą purtyti reikšdamas abejonę ar nesutikimą, profesoriai pradėtų visokiais klausimais kastis giliau ir visi, ypač merginos, pamatytų, kad nieko neišmanau.

Tas pats ir su katalikybe. Kai man reikia atsakyti į klausimą, jie iškart išgirsta akcentą, kuris reiškia, kad esu katalikas, pasiruošęs ginti Motiną Bažnyčią iki paskutinio kraujo lašo. Kai kurie profesoriai mėgsta man įgelti šaipydamiesi iš Nekaltojo prasidėjimo, Švenčiausiosios Trejybės, Šv. Juozapo celibato, inkvizicijos ir airių tautos, kurią valdo kunigai. Kai profesoriai šitaip kalba, nežinau nė ką pasakyti, nes jie gali sumažinti pažymį ir sugadinti vidurkį taip, kad nebegalėsiu siekti amerikietiškosios svajonės, o tai gali mane nuvesti prie Albero Kamiu ir kasdienio apsisprendimo nesižudyti. Bijau profesorių dėl jų aukštų laipsnių ir dėl to, kad jie gali mane apkvailinti prieš kitus studentus, ypač prieš merginas.

Per tokias paskaitas man maga atsistoti ir viešai pareikšti, jog esu per daug užsiėmęs, kad būčiau airiu ar kataliku, ar dar kuo nors, jog dieną naktį dirbu, kad pragyvenčiau, kaip bandau skaityti knygas savo paskaitoms ir bibliotekoje užsnūstu, kaip turiu rašyti darbus su išnašomis ir bibliografijomis rašomąja mašinėle, kuri nespausdina raidžių a ir j, ir visuomet gaunu grįžti bei perspausdinti ištisus puslapius iš naujo, nes tų a ir j neįmanoma išvengti, kaip užsnūstu įlipęs į traukinį ir pramiegu iki paskutinės stotelės, o tada pasimetęs turiu klausinėti žmonių, kur esu, nes net nežinau, kuriame miesto rajone atsidūriau.

Jeigu ne paraudusios akys ir airiškas akcentas, galėčiau būti grynas amerikietis ir nereikėtų taikstytis su profesoriais, kurie lenda prie manęs su Jeitsu ir Džoisu, ir Airių literatūros atgimimu, ir kalbomis apie tai, kokie protingi bei sąmojingi airiai yra ir kokia Airija nuostabi žalia šalis, nors ir labai skurdi, nors tenai knibždėte knibžda kunigų, o airių tauta jau baigia išnykti nuo žemės paviršiaus dėl puritoniško seksualumo slopinimo, ir ką jūs galėtumėt į tai atsakyti, pone Makortai?

Aš manau, kad jūs, profesoriau, esate teisus.

Ak, jis mano, kad aš teisus. O jūs, pone Kacai, ką jūs galėtumėt apie tai pasakyti?

Turėčiau sutikti, profesoriau. Aš pats nepažįstu daug airių.

Ponios ir ponai, atkreipkite dėmesį į tai, kas ką tik buvo pasakyta pono Makorto ir pono Kaco. Prieš mūsų akis štai keltai ir hebrajai, ir vieni, ir kiti pasiruošę prisiderinti ir eiti į kompromisą. Ar ne taip, pone Makortai, pone Kacai?

Mudu palinksime galvomis ir aš prisimenu, ką sakydavo mama: linktelėti yra tas pats, kas aklam arkliui mirktelėti. Norėčiau pasakyti tai ir profesoriui, bet bijau, kad neįsižeistų, nes profesoriai turi visas galias sutrukdyti pasiekti amerikietiškąją svajonę ir apkvailinti prieš visą auditoriją, ypač prieš merginas.

Rudens semestre pirmadienio ir trečiadienio rytais profesorė Midlbruk dėsto Anglijos literatūrą. Ji užkopia ant nedidelės pakylos, atsisėda, ant stalo pasideda sunkų vadovėlį ir iš jo skaito bei komentuoja, o į auditoriją pasižiūri tik retkarčiais — kai nori užduoti klausimą. Ji pradeda nuo „Beovulfo“, o užbaigia Džonu Miltonu, kuris, sako ji, yra tikrai didis, bet kažkodėl nelabai mėgstamas mūsų laikais, bet ateis ir jo metas, dar išmuš jo valanda. O studentai tuo tarpu skaito laikraščius, sprendžia kryžiažodžius, siuntinėja raštelius arba ruošiasi kitoms paskaitoms. Po naktinių pamainų įvairiuose darbuose man sunku neužmigti, tad jeigu profesorė ko nors paklausia, Brajanas Makfilipsas stukteli man į šoną, sušnibžda klausimą ir atsakymą, o tada aš jį šiaip ne taip išlemenu. Kartais ji kažką sumurma sau į vadovėlį ir pasidaro aišku, kad pakliuvau į bėdą, o visos mano bėdos semestro gale pavirsta į C.