Фрэнк Маккорт - Tataigis

Endis visą laiką kalba apie puertorikiečius. Jis sako, kad šiame prakeiktame į rėmus įspraustų pasturgalių mieste jie vieninteliai moka gyventi ir kad tikra tragedija, jog Hudzonu atplaukė ne ispanai, o prakeikti olandai ir prakeikti anglai. Jei čia būtų jie, turėtume siestas, žmogau, turėtume spalvų. O ne Žmogų Pilku Flanelės Kostiumu. Jei tik būtų Endžio valia, jis duotų paskolą automobiliui visiems puertorikiečiams, kurie tik jų prašo, kad visas miestas būtų pilnas jų, blizginančių savo naujas mašinas, geriančių alų iš rudų popierinių maišelių, besimėgaujančių Tito muzika ir flirtuojančių su merginomis, kurios kraipo užpakalius šaligatviais, su merginomis permatomomis kaimietiškomis palaidinėmis ir medalikėliais su Jėzumi, kabančiais tarp krūtų, va tada šiame mieste būtų galima gyventi.

Kontoros moterys juokiasi iš Endžio kalbų, bet prašo jo apsiraminti, nes nori pabaigti darbus ir kuo greičiau dingti. Namuose jų laukia vaikai ir vyrai.

Kai anksčiau pabaigiam, nueinam alaus ir jis man pasakoja, kodėl būdamas trisdešimt vienų studijuoja filosofiją Niujorko universitete. Jis buvęs kare, ne Korėjos, tame didžiajame, Europoje, o dirbti šitame suknistame banke vakarais jam dabar tenka dėl to, kad 1945-ųjų pavasarį, prieš pat baigiantis karui, jis buvo išmestas iš kariuomenės dėl amoralaus elgesio ir tai yra visiškas šūdas.

Šiko, tik tai ir darė, tyliai ramiai sau šiko Prancūzijos griovyje, jau nusišluostė ir buvo pasiruošęs užsisagstyti, o čia kur buvęs, kur nebuvęs parvaro kažkoks prakeiktas leitenantas su seržantu, ir tas leitenantas nieko kita nesugalvoja, tik atžingsniuoja tiesiai prie Endžio ir apkaltina jį iškreiptais santykiais su avimi, kuri ganosi čia pat, už kelių pėdų. Endis pripažįsta, kad tam tikra prasme leitenantas turėjo teisę prieiti tokią klaidingą išvadą, kadangi prieš užsimaunant kelnes Endžiui buvo pasistoję, o tai ir trukdė užsimauti tas anksčiau minėtas kelnes, ir nors visi karininkai apskritai jį labai nervindavo, jis pamanė, kad viską gražiai paaiškins ir bus gerai.

Tai štai, leitenante, aš avį gal ir dulkinau, o gal ir ne, bet kas mane šitoje situacijoje stebina, tai jūsų ypatingas domėjimasis manimi ir mano santykiais su avimi, leitenante. Juk vyksta karas. Aš ateinu nusišikti į kažkokį Prancūzijos griovį, o jame štai tiesiai man priešais akis stovi avis, man devyniolika ir aš nesidulkinau nuo vidurinės mokyklos išleistuvių, o tokiomis aplinkybėmis net ir avis, ypač prancūziška avis, gali pasirodyti labai patraukli, tad jeigu atrodžiau pasiruošęs šokti ant tos avies, jūs teisus, leitenante, taip ir buvo, bet aš nešokau. Staiga pasirodėte judu su seržantu ir nutraukėte gražų mūsų bendravimą. Aš maniau, leitenantas tik nusijuoks, tuo tarpu jis pradėjo aiškinti, kad esu prakeiktas melagis ir kad man jau ant kaktos viskas parašyta. Kaip aš visaip norėjęs su ta avimi. Kad svajojau apie tai, nesiginčiju, bet juk nieko tokio neatsitiko, o jo žodžiai buvo tokia neteisybė, kad ėmiau ir jį pastūmiau, nesmogiau jam, tik pastūmiau, o paskui, vajėzau, man į galvą iš karto buvo įremta įvairiausios rūšies artilerija, pistoletai, karabinai, šautuvai, ir, nė apsidairyti nespėjęs, sėdėjau karo lauko teisme, o mane ten gynė girtas kapitonas, kuris su manimi kalbėdamas pasakė, kad esu šlykštus aviakrušys ir jis tik apgailestaująs, jog negalįs būti kitoje, mano kaltintojų, pusėje, nes jo tėvas buvo baskas iš Montanos, kur avys gerbiamos, ir man iki šiol taip ir liko neaišku, ar į karinį kalėjimą šešiems mėnesiams buvau pasodintas už karininko užpuolimą, ar už avies išdulkinimą. Viskas baigėsi tuo, kad buvau išmestas iš kariuomenės už amoralų elgesį, o kai taip atsitinka, nebelieka nieko kito, tik studijuoti filosofiją Niujorko universitete.

30

Dėl pono Kalitrio žodžių aš pradedu užsirašinėti prisiminimus apie Limeriką. Sudarinėju gatvių, mokytojų, kunigų, kaimynų, draugų, parduotuvių sąrašus.

Po rašinio apie lovą man atrodo, kad pono Kalitrio paskaitose visi į mane žiūri kitaip. Merginos, ko gero, kalbasi tarpusavyje, kad niekada nedraugautų su tokiu, kuris visą gyvenimą praleido lovoje, kur galbūt prieš tai kažkas mirė. Tada Mikė Smol papasakoja girdėjusi apie mano rašinį ir kad jis daugelį toje paskaitoje labai sujaudino, ir vaikinus, ir merginas. O aš taip nenorėjau, kad ji sužinotų, iš kur esu kilęs, tačiau ji užsimano rašinį perskaityti, o perskaičiusi pilnomis ašarų akimis sako: ak, nebūčiau galėjusi nė įsivaizduoti. Ak, ir kaip tai turėjo būti baisu. Jai tai primena Dikensą, nors aš nesuprantu, kaip taip gali būti, nes Dikenso kūriniuose visuomet viskas baigiasi gerai.

Žinoma, Mikei Smol to nepasakau iš baimės, kad nepagalvotų, jog ginčijuosi. Nes ji gali apsisukti ant kulno ir nužingsniuoti atgal pas futbolininką Bobą.

Šį kartą ponas Kalitris nori, kad parašytume rašinį iš šeimos gyvenimo, apie nelaimę, juodą akimirką, nesėkmę, ir nors man nesinori vėl lįsti į praeitį, negaliu neparašyti vieno dalyko, kuris atsitiko mano mamai. SKLYPAS

Kai prasidėjo karas ir maistas Airijoje buvo normuojamas, valdžia neturtingoms šeimoms pasiūlė žemės sklypus laukuose už Limeriko. Kiekviena šeima galėjo gauti du su puse aro, tą žemę susikasti ir auginti kokias tik nori daržoves.

Tėvas kreipėsi dėl sklypo Rosbrajeno apylinkėse ir valdžia jam paskolino darbui kastuvą ir šakes. Į pagalbą jis pasiėmė mudu su broliu Malachiu. Kai brolis Maiklas pamatė kastuvą, pravirko ir taip pat užsimanė eiti, bet jam tebuvo ketveri ir jis būtų tik trukdęs. Tad tėvas jam pasakė: ša, kai grįšime iš Rosbrajeno, parnešime jam uogų.

Paklausiau tėvo, ar galėčiau nešti kastuvą, bet netrukus pasigailėjau, nes Rosbrajenas buvo toli už Limeriko. Malachis iš pradžių nešė šakes, bet tėvas jas atėmė, nes jis labai jomis mosikavo ir vos neišdūrė praeiviams akių. Malachis pradėjo verkti, kol tėvas pažadėjo, kad leis jam nešti kastuvą visą kelią atgal iki namų. Bet mano brolis greitai pamiršo šakes, kai pamatė šunį, kuris buvo nusiteikęs vaikytis lazdą ilgai ilgai, iki kol jam ant snukio iš nuovargio pasirodė baltos putos, tada atsigulė ant kelio pakėlęs nosį į viršų, pasispaudęs lazdą tarp letenų ir mes turėjome jį palikti.

Kai tėvas pamatė sklypą, tik papurtė galvą. Akmenys, pasakė jis, akmenys, vieni akmenys. Per visą dieną tesupylėme krūvą prie žemos tvoros palei kelią. Kad išrinktų jų kuo daugiau, tėvas darbavosi šakėmis, ir, nors tebuvau devynerių, pastebėjau, kaip du vyrai iš sklypų šalimais kalbėdamiesi vis žvilgčioja į tėvą ir tyliai sau juokiasi. Kai paklausiau tėvo kodėl, jis ir pats nusijuokė ir pasakė: limerikiečiai gauna juodžemį, o vyras iš Šiaurės — akmenis.

Dirbome, kol sutemo ir iš alkio pasidarė taip silpna, kad nebegalėjome pakelti daugiau nė vieno akmens. Dabar nė kiek neprieštaravome, kad jis neštų šakes ir kastuvą, būtume norėję, kad dar paneštų ir mus. Jis pasakė, kad esame dideli berniukai, geri darbininkai, kad mama mumis didžiuosis, gausime arbatos su kepta duona, ir nužingsniavo į priekį dideliais žingsniais, kol pusiaukelėje staiga sustojo. Jūsų brolis Maiklas, pasakė jis. Mes pažadėjom jam uogų. Turime grįžti atgal iki krūmynų.

Mudu su Malachiu pradėjome skųstis, kad esame pavargę, vos begalime žingsnį žengti, o tėvas tada paliepė mums eiti namo, jis pats pririnksiąs tų uogų. Aš paklausiau, kodėl jis negali jų pririnkti rytoj, bet jis pasakė pažadėjęs Maiklui uogų šį vakarą, ne rytoj, ir nuėjo tolyn su kastuvu ir šakėmis ant peties.

Vos mus pamatęs, Maiklas pradėjo verkti: uogos, uogos. Tačiau nustojo, kai pasakėme, kad tėtis Rosbrajene renka jam uogas, taigi, gal jis baigs verkti ir leis mums pavalgyti keptos duonos su arbata.