Фрэнк Маккорт - Tataigis

Negaliu pasakyti Pedžiui, kad geriau liksiu ten, kur esu, saugus prie baro. Negaliu jam pasakyti, kad ir į kokius šokius nueičiau, iškart širdyje pasidaro bloga ir tuščia, kad net jeigu kokia mergina ir eitų su manim pašokti, nežinočiau, ką jai pasakyti. Su valsu viens du trys šiaip taip susidoroju, bet niekuomet nebūsiu toks kaip tie vyrai šokių aikštelėje, kuriems užtenka kažką sušnibždėti ir mergina pradeda taip garsiai juoktis, kad kokią minutę išviso negali šokti. Bakas Vokietijoje sakydavo, kad jeigu sugebi merginą prajuokinti, tai jau esi pusiaukelėje jai tarp kojų.

Pedis ir vėl šoka, o paskui prieina prie baro su mergina, vardu Morą, ir sako, kad ji turi draugę Doloresą, kuri čia nelabai jaukiai jaučiasi, nes yra Amerikos airė, ar su ja nepašokčiau, nes esu čia gimęs, ir kad iš mudviejų išeitų gera pora, nes ji nemoka airiškų šokių, o aš vis klausausi tos džiazo muzikos.

Morą žiūri į Pedį ir šypsosi. Jis irgi jai nusišypso, o man mirkteli. Ji sako: atsiprašau. Noriu pažiūrėti, kaip laikosi Doloresa, o kai ji nueina, Pedis šnibžda, kad tai mergina, kurią jis šįvakar palydės namo. Ji yra vyriausioji padavėja Schrajft’s restorane, turi atskirą butą, taupo pinigus grįžti į Airiją ir šį vakarą Pedžio laukia sėkminga naktis. Jis aiškina, kad ir aš turėčiau stengtis būti malonus su Doloresa, nes niekada nežinai, ir dar kartą mirkteli. Atrodo, šiąnakt savajam gausiu skylę, sako jis.

Savajam skylę. Žinoma, šito norėčiau ir aš, bet taip tikrai nesakyčiau. Man labiau patinka Maikio Molojaus pasakymas, kai jis Limerike tai vadino susijaudinimu. Jeigu esi toks kaip Pedis, kuriam ant kaklo airės kariasi pačios, tai, ko gero, nebeskiri vienos nuo kitos ir visos atrodo tarsi viena skylė, kol sutinki merginą, kuri tau patinka, ir tik tada supranti, kad ji nebuvo sukurta tik tam, kad gulėtų ant nugaros tavo malonumui. Negalėčiau taip nė pagalvoti apie Mikę Smol ar netgi apie Doloresą, kuri dabar stovi šalia išraudusi ir susinepatoginusi, visai kaip aš. Pedis baksteli man ir nejudindamas lūpų sako: išvesk ją pašokti, po galais.

Aš kažką sulemenu ir džiaugiuosi, kad Mikis Kartonas groja valsą Rutei dainuojant „Yra toksai kraštas Airijoje“, nes tai vienintelis šokis, per kurį galiu neapsikvailinti. Doloresa man šypsosi ir raudonuoja, aš raudonuoju jai iš paskos ir mudu taip raudonuodami sukamės po šokių aikštelę, o per mūsų veidus plaukia mažos sidabro dėmelės. Jeigu kur sukliūvu, ji irgi kliūva kartu su manimi, ir tas suklydimas tampa šokio žingsniu, ir po kiek laiko man net ima atrodyti, kad esu Fredas Asteras, o ji – Džindžer Rodžers, ir aš suku ją aplink nė neabejodamas, jog merginos prie sienos manimi žavisi ir kristų negyvos, kad tik gautų su manim pašokti.

Valsas baigiasi ir aš jau ruošiuosi palikti šokių aikštelę, bijodamas, kad Mikis pradės lindį ar kokį kitą greitą šokį, bet Doloresa stabteli tarsi sakydama: o kodėl nepašokus šito? Jos kojos juda taip lengvai, o prisilietimai tokie grakštūs, kad aš tik žiūriu, ką išdarinėja kitos poros, ir dabar man su Doloresa viskas išeina be jokių pastangų, kad ir kas tai būtų, vedžioju ją pirmyn atgal ir suku kaip sukutį ir esu taip įsitikinęs, kad visos merginos šitoje salėje nenuleidžia nuo manęs akių ir miršta iš pavydo Doloresai, jog iš tos laimės nė nepastebiu, kad šalia durų sėdi mergina su ramentu, kuris guli išsikišęs ten, kur visai neturėtų, ir kai mano koja už jo užkliūva, nuskrendu tiesiai ant kelių toms šauniosioms merginoms prie sienos, o jos šiurkščiai mane nuo savęs nustumia visai nedraugiškai burbėdamos, kad yra žmonių, kurių nereikėtų leisti į šokių aikštelę, jeigu jie jau tiek prisigėrę, kad neišsilaiko ant kojų.

Apsikabinęs Morą, Pedis stovi prie durų. Jis juokiasi, o ji nė šypt. Tik pasižiūri į Doloresą užjaučiamu žvilgsniu, tuo tarpu Doloresa padeda man atsistoti ir klausia, ar nesusižeidžiau. Priėjusi prie mūsų Morą kažką jai sušnibžda, o paskui atsisuka į mane. Ar pasirūpinsi Doloresa?

Taip, pasirūpinsiu.

Ir juodu su Pėdžių išeina, o Doloresa prasitaria, kad irgi jau norėtų eiti. Ji gyvena Kvinse ir sako, kad tikrai nelydėčiau jos iki pat namų, važiuoti E traukiniu jai bus pakankamai saugu. Negaliu jai pasakyti, kad noriu lydėti ją dėl to, jog turiu vilčių būti pakviestas užeiti, o tada atsirastų ir galimybė pasijaudinti. Ji, be abejonės, turi atskirą butą ir jai gali pasidaryti taip manęs gaila, kad pargriuvau per tą ramentą, jog širdis, žinoma, neleis manęs atstumti ir mes akimirksniu atsidursime lovoje, kur sušilę, nuogi kaip pamišę geisime vienas kito taip, kad pamiršim ir mišias, tik šeštąjį Dievo įsakymą laužysime vėl ir vėl ir nieko neimsim į galvą.

Kai traukinys linguoja arba staigiai stabdo, mus mesteli vieną prie kito ir aš galiu užuosti jos kvepalus bei justi jos šlaunį prie savosios. Geras ženklas yra tai, kad ji nuo manęs neatsitraukia, o kai dar leidžia palaikyti savo ranką, pasijuntu it devintam danguj, kol ji pradeda kalbėti apie Niką, savo draugą, kuris tarnauja laivyne, ir aš padedu jos ranką atgal jai ant kelių.

Aš visai nesuprantu moterų šitame pasaulyje — Mikė Smol iš pradžių su manimi geria alų Rokio bare, o paskui bėga pas Bobą, o dabar šita, įsiviliojusi mane į traukinį, kuriuo važiuojame iki paskutinės stotelės Šimtas septyniasdešimt devintojoje gatvėje. Pedis Artūras su tuo tikrai nesitaikstytų. Dar šokių salėje jis būtų įsitikinęs, kad nėra jokio draugo kariniame jūrų laivyne ir kad namuose nebus nieko, kas sukliudytų jo šios nakties planus. Jei būtų iškilusi bent maža abejonė, jis būtų iššokęs iš traukinio jau kitoje stotelėje, tai kodėl aš taip negaliu? Buvau apdovanotas kaip geriausias savaitės karys Fort Dikse, dresavau šunis, studijuoju aukštojoje, skaitau knygas, tad kaip čia dabar yra, jog kai tik ateinu į universitetą, slapstausi, kad tik nesutikčiau futbolininko Bobo, ir lydžiu į namus merginą, kuri ketina tekėti už kito. Atrodo, visi pasaulyje jau kažką turi, Doloresa — savo Niką, Mikė Smol — savo Bobą, o Pedis Artūras turbūt gerai leidžia naktį jaudindamasis su Morą Manhetene, tai kaip čia dabar išeina, kad tik aš vienas kaip paskutinis kvailys keliauju į tą galinę stotelę?

Ir jau ruošiuosi iššokti iš traukinio kitoje stotelėje ir palikti Doloresą suvisam, bet ji paima mano ranką ir sako, kad aš labai mielas, kad esu geras šokėjas, tik gaila, kad pasitaikė tas ramentas, o būtume galėję šokti visą vakarą, kad jai patinka, kaip aš kalbu, graži tartis, matyti, kad esu gerai išauklėtas, kaip puiku, kad studijuoju, tik ji nesuprantanti, kam bendrauju su tuo Pėdžių Artūru, kuris, kaip buvo nesunku pastebėti, tikrai neturėjo gerų ketinimų Moros atžvilgiu. Ji suspaudžia man ranką ir sako, kad labai malonu iš mano pusės, jog keliauju visą kelią su ja į namus, ji niekada manęs nepamirš, ir aš jaučiu jos šlaunį prie savosios iki pat paskutinės stotelės, o kai atsistojame išlipti iš traukinio, turiu pasilenkti, kad paslėpčiau susijaudinimą, kuris tvinkčioja mano kelnėse. Aš esu pasiruošęs palydėti ją iki namų, bet ji sustoja prie autobusų stotelės ir sako gyvenanti dar toliau, Kvins Vilidže, ir man tikrai nebūtina jos lydėti iki galo, nieko autobuse jai neatsitiks. Ji dar kartą suspaudžia man ranką ir aš galvoju, ar yra kokios vilties, kad šį vakarą ir man pasiseks pašėlti lovoje kaip Pedžiui Artūrui.

Kol laukiame autobuso, ji ir vėl laiko mano ranką ir pasakoja man viską apie Niką, kuris tarnauja laivyne, kaip jos tėvui jis nepatinka dėl to, jog yra italas, ir kad jos tėvas už akių jį vadina visokiais įžeidžiamais vardais, kaip jos motinai Nikas iš tikrųjų patinka, bet ji to nesako, kad girtas grįžęs namo tėvas neįsisiautėtų ir nesudaužytų baldų, o tai jam nebūtų pirmas kartas. Blogiausia būna tada, kai parvažiuoja jos brolis Kevinas ir šoka prieš tėvą, tu net neįsivaizduoji, kaip jie tada keikiasi ir voliojasi ant grindų. Kevinas yra Fordamo universiteto futbolo komandos saugas ir tėvui niekados nenusileidžia.