Фрэнк Маккорт - Tataigis

O kas yra saugas?

Tu nežinai, kas yra saugas?

Nežinau.

Pirmą kartą matau vaikinuką, kuris nežino, kas yra saugas.

Vaikinuką. Man jau dvidešimt ketveri, o ji vadina mane vaikinuku, nesuprantu, negi turi sulaukti keturiasdešimties, kad Amerikoje būtum vyras?

Visą kelią tikiuosi, jog reikalai su jos tėvu yra tokie prasti, kad ji gyvena atskirai, bet ne, ji gyvena su tėvais, ir visos mano svajonės apie pasijaudinimo naktį bematant subliūkšta. O juk manytum, jog jos metų mergina gyvens atskirai, kad galėtų pasikviesti tokius kaip aš, kurie palydi iki pat paskutinės stotelės. Ir kas iš to, kad ji man dabar spūsčioja ranką. Ir kam čia iš viso spūsčioti ranką vidurnaktį autobuse, važiuojančiame per Kvinsą, jeigu nėra jokios vilties, kad kelionės gale laukia bent mažutis pasijaudinimas?

Ji gyvena name su Mergelės Marijos statula ir rožiniu paukščiuku ant nedidelės vejos priešais. Mes stovime prie geležinių vartelių, ir kol aš svarstau, ar nevertėtų ją pabučiuoti ir privesti iki tokios būsenos, kad galėtume nueiti už kokio medžio pasijaudinti, iš vidaus pasigirsta staugimas: prakeikimas, Doloresa, staigiai varai į vidų, ir kas, po velnių, per įžūlumas pareiti namo tokią valandą ir perduok tam prakeiktam šūdžiui, tegu varo iš čia kiek įkabindamas, ir ji tik ištaria: vaje, ir nubėga į vidų.

Kol parsigaunu pas Merę O’Brajen, visi jau sukilę ir valgo kiaušinienę su kumpiu, po kurios eina romas ir ananasų griežinėliai saldžiame sirupe. Merė užsitraukia cigaretę ir su supratinga šypsena į mane pasižiūri.

Atrodai taip, tarsi būtum gerai praleidęs naktį.

32

Kai iš savo kabinetų išeina dieniniai banko darbuotojai, išvalyti tris aukštus su šluostu ir kibiru ateina Braidė Stouks. Sau iš paskos ji tampo didelį drobinį maišą, į kurį iškrato šiukšles iš šiukšliadėžių, tada nuvelka į krovininį liftą ir ištuština rūsyje. Endis Pitersas jai pasiūlo atsinešti daugiau drobinių maišų, tada nebereikėtų taip dažnai keliauti aukštyn žemyn, bet ji atsako, kad bankas daugiau maišų neduotų, tokie jie esą šykštūs. Ji galėtų ir pati jų nusipirkti, bet vakarais čia dirba tam, kad išlaikytų savo sūnų Patriką Fordamo universitete, o ne tam, kad aprūpintų banką drobiniais maišais. Kas vakarą kiekvienam aukšte ji pripildo maišą du kartus, tad iš viso išeina šešios kelionės į rūsį. Endis bando jai paaiškinti, kad jeigu ji turėtų šešis drobinius maišus, galėtų visus juos susikrauti į liftą vienu kartu ir taip sutaupytų tiek laiko ir energijos, kad galėtų anksčiau pabaigti ir eiti namo pas Patriką ir savo vyrą.

Vyrą? Jis mirtinai nusigėrė prieš dešimt metų.

Man labai gaila, sako Endis.

O man nė trupučio. Jis buvo labai gabus mosikuoti kumščiais, jo žymes aš turiu iki šiol. Patrikas irgi. Jam nieko nereiškė trankyti Patriką dar mažą po visus namus, kol mažiukas nė verkti nebeįstengdavo, o vieną vakarą buvo taip baisu, kad pasiėmusi Patriką išėjau iš namų, išprašiau žmogaus, kuris dirbo metro būdelėje, kad mudu įsileistų, pasiklausiau policininko, kur yra katalikų Caritas, ir jie mumis pasirūpino, surado man šitą darbą, ir aš už tai esu labai dėkinga, net jeigu čia man duoda tik vieną drobinį maišą.

Endis sako, kad ji neturėtų vergauti.

Aš ir nevergauju. Po to, kai pabėgau nuo to bepročio, dabar tik kylu aukštyn. Te Dievas man atleidžia, bet aš net nebuvau jo laidotuvėse.

Ji atsidūsta ir pasiremia ant šluosto koto, ji tokia nedidukė, kad kotas jai siekia smakrą. Ji turi dideles rudas akis, bet lūpų neturi visai, tad kai bando nusišypsoti, to padaryti nėra su kuo. Ji tokia liesa, kad kai mudu su Endžiu einame į kavinę, parnešame jai sūrainį su skrudintomis bulvytėmis ir pieno kokteilį, tikėdamiesi, kad ant jos kaulų taip užsidės bent truputis riebalų, kol suprantame, jog maisto ji nė nepaliečia, neša jį namo Patrikui, kuris Fordame studijuoja sąskaitybą.

Kol vieną vikarą pamatome, kaip ji raudodama grūda į krovininį liftą šešis išsipūtusius drobinius maišus. Šalia jų dar pakanka vietos ir mums, tad kartu leidžiamės žemyn ir teiraujamės, negi bankas nei iš šio, nei iš to staiga tapo dosnus ir pripirko jai drobinių maišų.

Ne. Tataigis mano Patrikas. Dar metai ir jis būtų baigęs Fordamą, bet štai ėmė ir paliko raštelį, kad įsimylėjo merginą iš Pitsburgo ir kad juodu išvažiuoja į Kaliforniją pradėti naujo gyvenimo, o tada sau pasakiau, kad jeigu šitaip su manimi elgiamasi, tai nebesiplėšysiu su vienu drobiniu maišu, ir apėjau visą Manheteną, kol radau vieną vietą Kanalo gatvėje, kur juos pardavinėja, kinų parduotuvę. Nė nepagalvotum, kad tokiame mieste kaip šis gali būti taip sunku rasti drobinių maišų, ir aš nežinau nė ką būčiau be kinų dariusi.

Ji rauda dar smarkiau ir braukia sau per akis megztinio rankove. Endis sako: gerai, ponia Stouks.

Braidė, sako ji. Dabar aš Braidė.

Gerai, Braidė. Mes nueisim dabar per gatvę ir jūs ko nors užvalgysit, kad atgautumėt jėgas.

Kad ne. Neturiu apetito.

Nusiriškite prijuostę, Braidė. Ir einam.

Kavinėje ji sako nebenorinti būti Braidė. Ji yra Brigita. Braidė — tai vardas tarnaitėms, o Brigita turi bent šiek tiek orumo. Ne, ji tikrai neįveiktų sūrainio, bet suvalgo ir jį, ir visas skrudintas bulvytes storai užsipylusi kečupu ir traukdama per šiaudelį pieno kokteilį sako, kad jos širdis sudaužyta. Endis prašo jos paaiškinti, kaip ji staiga taip ėmė ir nusprendė įsigyti drobinių maišų. Ji nežinanti. Kažkas atsitiko, kai Patrikas šitaip pasielgė, o dar prisiminimai, kaip vyras ją mušdavo, atvėrė kažkokias dureles jos galvoje, tai viskas, ką ji galinti pasakyti. Dienos, kai ji tampydavosi su vienu maišu, jau praeity. Endis sakosi čia nematąs jokio ryšio. Ji sutinkanti, bet jai tai nebesvarbu. Daugiau kaip prieš dvidešimt metų ji išlipo iš „Karalienės Merės“, sveika drūta mergina, virpanti iš nekantrumo pamatyti Ameriką, o tik pažiūrėkit į ją dabar — baidyklė. Na, bet tos baidyklės dienos dabar irgi baigėsi ir ji labai norėtų gabalėlio obuolių pyrago, jeigu tik jie jo turi. Endis pareiškia, kad nors jis studijuoja retoriką, logiką ir filosofiją, vis tiek tai už jo suvokimo ribų, o ji sako: jie labai ilgai neša tą obuolių pyragą.

Man reikia skaityti knygas ir rašyti darbus, bet aš taip apsėstas minčių apie Mikę Smol, kad sėdžiu prie bibliotekos lango ir žiūriu, kaip ji vaikšto palei Vašingtono aikštę tarp pagrindinio universiteto pastato ir Niumeno klubo, kur eina tarp paskaitų, nors ir nėra katalikė. Kai matau ją su Bobų, tuo futbolininku, man širdis plyšta krūtinėje, o galvoje sukasi daina „Kažin kas dabar ją bučiuoja“, nors ir taip labai gerai žinau, kas dabar ją bučiuoja, pats Misteris Futbolininkas su visais savo devyniasdešimt kilogramų, turintis pasilenkti, kad galėtų lūpomis paliesti jos lūpas, ir nors aš žinau, kad jis man visai patiktų, jei pasaulyje nebūtų Mikės Smol, nes šiaip yra malonus ir geraširdis, vis tiek žvalgausi po lentynas ieškodamas nugarėlės tos komiksų knygos, kurioje Čarlzas Atlasas žada padėti užsiauginti raumenis, kad galėčiau spirtelėti smėlio tam Bobui į veidą, kai tik sutiksiu jį paplūdimyje.

Kai ateina vasara, jis užsivelka studentišką busimojo rezervo karininko uniformą ir keliauja į pratybas Šiaurės Karolinoje, tad mudu su Mike Smol galime laisvai susitikinėti ir bastytis po Grinvič Vilidžą, kur einame pavalgyti pas Montę Makdugalo gatvėje arba išgerti alaus „Baltajame arklyje“ ar „San Reme“. Mudu plaukiojame Steiteno salos keltu, ten taip smagu stovėti ant denio ir susikibus už rankų žiūrėti, kaip Manheteno kontūrai tolsta arba artėja, nors vėl negaliu atsikratyti minčių apie tuos, kurie buvo išsiųsti atgal dėl niekam tikusių akių ir ligotų plaučių, stoviu čia ir svarstau, kaip tiems žmonėms turėjo atrodyti Europos kaimai ir miesteliai po to, kai jie gavo bent akies krašteliu išvysti Niujorką, jo aukštus bokštus virš vandens, kai temstant sumirga šviesos, o sąsiauryje ūkauja vilkikai ir kaukia laivai. Ar jie visa tai girdėjo ir matė pro langus Eliso saloje? Ar vėliau tie prisiminimai jiems kėlė skausmą, ar jie dar kada bandė įsmukti į šitą šalį per kokią kitą vietą, kur nebuvo uniformuotų vyrų, tampančių jiems akių vokus ir barbenančių į krūtines?