Фрэнк Маккорт - Tataigis

Būtent kaklaraištis ir buvo mūsų pirmojo nesutarimo priežastis ir tada pirmąkart pamačiau, kas būna, kai Mikė Smol pyksta. Mudu turėjome eiti į kokteilių vakarėlį, ir kai pasitikau Mikę prie jos daugiabučio Riversaido kelyje, ji paklausė: o kur tavo kaklaraištis?

Namie.

Bet mes juk einam į kokteilių vakarėlį.

Man nepatinka kaklaraiščiai. Vilidže jų niekas nenešioja.

Man nerūpi, kas darosi Vilidže. Mudu einam į kokteilių vakarėlį ir visi vyrai ten ryšės kaklaraiščius. Tu dabar Amerikoje. Užeisim į vyrų parduotuvę Brodvėjuje ir nupirksime tau kaklaraištį.

Bet kam man pirkti kaklaraištį, jeigu namie jau vieną turiu?

Todėl, kad su tavimi tokiu į vakarėlį neisiu.

Ir ji nužingsniavo Šimtas šešioliktąja gatve iki Brodvėjaus, pakėlė ranką ir įšoko į taksi neatsigręžusi nė pažiūrėti, ar ateinu.

Tuo tarpu aš, visiškos agonijos apimtas, sėdau į Septintojo aveniu traukinį ir išvažiavau į Vašington Haitsą keikdamas save už užsispyrimą ir graužiamas nerimo, kad ji dabar gali mane pamesti dėl Pono Kostiumuoto Teisininko ir likusią vasaros dalį praleisti su juo vaikščiodama į kokteilių vakarėlius, kol futbolininkas Bobas negrįžo iš busimųjų rezervo karininkų pratybų. Dėl to teisininko ji gali mesti ir Bobą, o tada baigs studijas ir išsikraustys į kokį Vestčesterį arba Long Ailandą, kur visi vyrai ryši kaklaraiščius, o kai kurie iš jų netgi turi atskirą kiekvienai savaitės dienai ir papildomai — kai eina į vakarėlius. Ir labai gali būti, kad ji bus visai laiminga galėdama vaikščioti į užmiesčio klubą ir išsipuošusi prisimins, ką jai sakė tėvas: tikra ledi būna tinkamai apsirengusi tik tada, kai mūvi ilgas baltas pirštines iki alkūnių.

Pedis Artūras kaip tik lipo laiptais žemyn, išsičiustijęs, be kaklaraiščio, susiruošęs į airiškus šokius, ir kodėl man nenuėjus kartu, ten galiu vėl sutikti Doloresą, cha cha.

Apsisukau ir nulipau kartu su juo, ir kalbėjau, kad man visai nesvarbu, ar kada dar pamatysiu Doloresą šitame ar kitame gyvenime, po to, kai ji taip įsiviliojo mane į traukinį ir visą kelią iki Kvins Vilidžo davė pagrindą manyti, kad kelionės pabaigoje gausiu galimybę pasijaudinti. Prieš lipdami į traukinį, važiuojantį į centrą, stabtelėjome išgerti alaus viename Brodvėjaus bare, ir Pedis manęs paklausė: Jėzau, kas yra? Ar kokia bitė į rūrą įgėlė?

Bet kai pasipasakojau apie Mikę Smol ir kaklaraištį, paguodos iš jo nesulaukiau. Jis tik pareiškė: štai kas atsitinka, kai lakstai paskui suknistas protestantes, ir ką apie tai pasakytų mano vargšė motina, kuri gyvena Limerike.

Kas man darbo, ką pasakytų mama. Dėl Mikės Smol einu iš proto.

Pedis užsisakė viskio, man liepė irgi paimti vieną, kad atpalaiduotų, nuramintų, prašviesintų galvą, o kai jau buvau ištuštinęs porą, pradėjau jam pasakoti, kaip norėčiau dabar gulėti kur nors Grinvič Vilidže, rūkyti marihuaną ir gerti vyną iš ąsočio su ilgaplauke mergina, o Čarlis Parkeris iš gramofono nuplukdytų mus į dangų, o paskui savo ilgomis žemomis saldžiomis saksofono dejonėmis parneštų atgal.

Pedis pažvelgė į mane baisiu žvilgsniu. Jergutėliau, dėl Dievo meilės, gal iš manęs šaipaisi? Ar žinai, kas su tavim negerai? Protestantai ir negrai. Greitai bus dar ir žydai, o tada tu išvis žuvęs.

Prie baro šalia Pedžio sėdėjo senis, įsikandęs pypkę, ir Pedžiui antrino: teisingai, sūnau, teisingai. Pasakyk savo draugui, kad turi laikytis su saviškiais. Visą gyvenimą laikiausi prie saviškių, kasiau duobes telefonų kompanijai, visi buvo airiai ir viskas buvo gerai, nes, dėl Dievo, juk buvau su savais, bet esu matęs jaunuolių, kurie tik atvykę ima sau į žmonas visokias ir praranda tikėjimą, o paskui, žiūrėk, jau vaikščioja žiūrėti beisbolo, ir visai nieko gero iš jų nebelieka.

Senis sakėsi pažįstąs žmogų iš gimtojo miesto, kuris dvidešimt penkerius metus dirbo Čekoslovakijoje bare ir grįžo namo neišmokęs čekoslovakiškai nė žodžio, ir viskas tik todėl, kad laikėsi su saviškiais, su keletu airių, kuriuos ten galėjo rasti, visi laikėsi išvien, ačiū Viešpačiui ir Jo Palaimintajai Motinai. Senis pareiškė, jog norėtų mums pastatyti, kad išgertume už tuos Airijos vyrus ir moteris, kurie laikosi su saviškiais ir kai gimsta vaikas, žino, kas yra jo tėvas, o tai, pagal Kristų, atleisk man Dieve už tokius žodžius, ir yra visų svarbiausia — žinoti, kas yra tavo tėvas.

Mes pakelėm stiklus ir išgėrėm už visus, kurie laikosi išvien su saviškiais ir žino, kas yra jų tėvas. Pedis palinko prie senio ir jie šnekėjosi apie namus, kurie yra Airijoje, nors senis jų ir nematė keturiasdešimt metų, bet tikėjosi būti palaidotas mielame Gorto miestelyje šalia savo vargšės airės motinos ir tėvo, kuris irgi prisidėjo prie ilgos kovos su klastingu saksų tironu, ir pakėlęs stiklą uždainavo:

Dieve, sergėk Airiją, sako didvyriai,

Dieve, sergėk Airiją, sako kartu,

Ar aukštai ant ešafoto,

Ar kovoj ant ieties koto —

Nesvarbu, kai dėl Erinės krisi tu.

Jie niro vis giliau į savo viskį, o aš tik spoksojau į baro veidrodį ir galvojau, kas dabar bučiuoja Mikę Smol, ir troškau tik vieno — vaikštinėti su ja gatvėmis, kad žmonės atsisuktų ir visi iki vieno man pavydėtų. Pedis su tuo seniu į mane atkreipdavo dėmesį tik tam, kad primintų apie tūkstančius vyrų ir moterų, žuvusių už Airiją, kuriems vargu ar patiktų toks mano elgesys, kai lakstau su Episkopalinės bažnyčios nariais, išdavęs visą jų kovą. Tada Pedis vėl atsuko nugarą ir paliko mane spoksoti į savo atvaizdą veidrodyje, jei išvis dar sugebėjau ten ką nors įžiūrėti, ir stebėtis pasauliu, kuriame atsidūriau. Retkarčiais iš už Pedžio pasirodydavo senis ir palinkęs mano pusėn pareikšdavo: laikykis su savais, laikykis su savais. Aš esu Niujorke, šitoj laisvės žemėj ir drąsuolių gimtinėj, bet turiu elgtis taip, tarsi vis dar būčiau Limerike, visą laiką kaip airis. Galiu draugauti tik su airėmis, kurios mane baugina savo amžinąja malonės būsena, dėl kurios visada sako „ne“, nebent būtum Pedis Makas ir norėtum įsigyti ūkį Roskomono krašte bei auginti septynis vaikus, tris karves, penkias avis ir kiaulę. Nežinau, kam man išvis reikėjo grįžti į Ameriką, jei ir čia turiu klausytis graudžiųjų istorijų apie Airijos kančias ir šokti su kaimietėmis, storašlaunėmis Mulingaro telyčiomis.

Negaliu galvoti apie nieką kita, išskyrus Mikę Smol, šviesiaplaukę, mėlynakę, nuostabių nuostabiausią, sklendžiančią per gyvenimą lengvu episkopališku būdu, gryną amerikietę, kurios galvoje plaukioja malonūs prisiminimai iš Tivertono, mažo miestelio Rod Ailande, namo, kur senelė ją užaugino, miegamojo su vėjo kedenamomis užuolaidėlėmis ant langų, pro kuriuos matosi Naraganseto upė, lovos su kauge paklodžių, antklodžių ir pagalvių, regiu šviesiaplaukę jos galvą, padėtą ant pagalvės, kaip ji sapnuoja išvykas, pasivažinėjimus ant šieno, keliones į Bostoną, berniukus berniukus berniukus, kaip senelė lytais skuba jai ruošti maistingus amerikietiškus pusryčius, kad jos mažoji mergytė galėtų lakstyti per dieną, žavėdama berniukus, mergaites, mokytojus ir kiekvieną sutiktąjį, įskaitant mane, ir ypač mane, kuris dabar sėdi sugniuždytas ant baro kėdės.

Galva man visai aptemo nuo viskio ir buvau pasiryžęs pasakyti Pedžiui ir seniui, kad man atsibodo Airijos kančios ir kad negaliu gyventi dviejose šalyse vienu metu. Bet aš tiesiog atsistojau ir išėjau palikęs juodu palinkusius vieną prie kito ir nužingsniavau Brodvėjumi nuo Šimtas septyniasdešimt devintosios iki Šimtas šešioliktosios gatvės, su viltimi, kad jeigu šiek tiek palauksiu, tai gal dar gausiu nors akies krašteliu pamatyti Mikę Smol, kaip ją namo parlydi Ponas Kostiumuotas Teisininkas, aš ir norėčiau tai pamatyti, ir nenorėčiau, bet čia iš savo automobilio mane pasikviečia policininkas ir sako: judinkis, drauguži, visos Barnardo merginos jau seniai lovose.