Фрэнк Маккорт - Tataigis

Mikė Smol paklausia: apie ką dabar galvoji? O aš nežinau, ką atsakyti, nes bijau, kad jai nepasirodytų keista, jog kvaršinu sau galvą mintimis apie žmones, kuriuos išsiuntė atgal. Jeigu mano motina ar tėvas būtų buvę taip išsiųsti, dabar nestovėčiau šitame denyje ir nežiūrėčiau į Manheteno šviesas, kurios atrodo kaip žėrinti svajonė.

Be to, tiktai amerikiečiai klausia tokių dalykų kaip: apie ką dabar galvoji arba ką tu dirbi? Per visus mano metus Airijoje niekas manęs nė karto tokių dalykų neklausė, ir jei tik nebūčiau beprotiškai įsimylėjęs Mikės Smol, pasakyčiau jai, kad nesikištų į ne savo reikalus klausinėdama, apie ką galvoju ir iš ko pragyvenu.

Nenoriu Mikei Smol per daug pasakotis apie savo gyvenimą dėl to, kad man gėda, ir dėl to, kad man atrodo, jog ji nesuprastų, kai pati užaugo mažame Amerikos miestelyje, kur niekam nieko netrūko. Bet kai Mikė pradeda kalbėti apie savo dienas Rod Ailande pas senelę, pasirodo debesys. Ji prisimena, kaip vasaromis maudydavosi, o žiemą čiuožinėdavo, pasakoja apie pasivažinėjimus vežime ant šieno, keliones į Bostoną, pasimatymus, šokių vakarus, mokyklos metraščio redagavimą, ir jos gyvenimas primena Holivudo filmus, kol sugrįžta į laikus, kai jos tėvas ir mama išsiskyrė ir paliko ją su jo motina Tivertone. Mikė pasakoja, kaip tada pasiilgdavusi mamos ir kaip ilgus mėnesius vakarais verkdavusi, kol užmigdavo, dabar ji irgi pravirksta. O aš svarstau, kad jeigu mane vaikystėje būtų išsiuntę gyventi pas gerai gyvenančius gimines, ar būčiau ilgėjęsis savo šeimos? Man sunku įsivaizduoti, kad būčiau pasigedęs kasdien tos pačios duonos ir arbatos, sulūžusios lovos, knibždančios blusų, išvietės, kuria naudojosi visos mūsų skersgatvyje gyvenusios šeimos. Ne, viso šito man nebūtų trūkę, bet būčiau pasiilgęs paties buvimo su mama ir broliais, pokalbių prie stalo ir vakarų prie ugnies, kai liepsnose įžiūrėdavome įvairiausius pasaulius, urvelius ir ugnikalnius, kokius tik nori pavidalus ir vaizdus. Viso to man tikrai būtų trūkę, net jei būčiau gyvenęs su turtinga senele, ir man pasidaro gaila Mikės Smol, kuri neturėjo brolių nei seserų, nei ugnies, prie kurios būtų buvę galima sėdėti.

Ji pasipasakoja, kaip džiūgavo tą dieną, kai baigė pradinę mokyklą, ir kaip jos tėvas buvo pažadėjęs ta proga atvažiuoti iš Niujorko, bet paskutinę minutę paskambino ir pasakė, kad turi vykti į iškylą, kurią savo darbuotojams rengia vilkikų kompanija, šitai prisiminus jos akyse vėl pasirodo ašaros. Tą dieną kalbėdama telefonu senelė jos tėvą gerai iškeikė, pasakė jam, kad jis yra niekam tikęs paskui sijonus lakstantis šunsnukis ir kad į Tivertoną nė kojos nebekeltų. Kaip gerai, kad ji bent jau turėjo senelę. Senelė tai visuomet būdavo šalia. Nors nebuvo iš tų, kurios bučiuoja, myluoja ir prieš miegą apkamšo, jos pastangomis namai visuomet buvo švarūs, drabužiai išskalbti, pietūs neštis į mokyklą kasdien suruošti.

Mikė nusišluosto ašaras ir sako: juk negali turėti visko, ir nors aš nieko jai neatsakau, pats sau pagalvoju, o kodėl negalima visko turėti arba bent jau visko duoti. Kodėl negalima ir valyti namus, skalbti drabužius, įdėti pietus, ir pabučiuoti, apkabinti bei apkamšyti? Bet negaliu to pasakyti Mikei, nes jinai labai žavisi senelės kietumu, o aš norėčiau girdėti, kad senelė ir apkabino, ir pabučiavo, ir apkamšė.

Ta proga, kad Bobas išvykęs į busimųjų rezervo karininkų stovyklą, Mikė pasikviečia mane aplankyti jos šeimą. Ji gyvena Riversaido kelyje netoli Kolumbijos universiteto su tėvu Alenu ir naująja pamote Stela. Jos tėvas yra vilkiko kapitonas Dalzelio buksyravimo kompanijoje Niujorko uoste. O pamotė laukiasi. Jos senelė Zojė dabar irgi su jais, ji atvažiavo iš Rod Ailando ir šiek tiek pabus, kol Mikė įsikurs ir pripras prie Niujorko.

Mikė papasakoja, kad jos tėvui patinka, kai jį vadina Kapitonu, o kai aš jam pasakau: sveiki, Kapitone, jis tik kažką suburba gargaliuojančia gerkle ir taip paspaudžia man ranką, kad pradeda traškėti sąnariai, matyt, kad žinočiau, koks jis vyriškas. Stela sako: labas, mielasis, ir pakšteli man į skruostą. Ir porina, kad ji irgi esanti airė ir kad jai malonu matyti, jog Alberta draugauja su airiais vaikinukais. Net ir ji, nors yra airė, sako „vaikinukai“. Senelė guli ant sofos svetainėje pasikišusi po galva rankas, o kai Mikė mane jai pristato, jos kakta sutrūkčioja, o ji pati ištaria: sveikas, kaip einasi?

Ir tada man išsprūsta: neblogai jūs čia gyvenate gulėdama ant sofos.

Ji taip rūsčiai mane nužvelgia, kad iškart susivokiu pasakęs kažką ne taip, ir man pasidaro labai nesmagu, kai Mikė ir Stela išeina į kitą kambarį apžiūrėti kažkokios suknelės, o aš lieku stovėti vidury svetainės su Kapitonu, kuris rūko cigaretę ir skaito Daily News. Niekas su manimi nesikalba, ir aš nesuprantu, kaip Mikė Smol galėjo išeiti palikusi mane stovėti su savo tėvu ir senele, kurie elgiasi taip, tarsi manęs nė nebūtų. Visiškai nežinau, ką tokiais atvejais reikėtų kalbėti. Galbūt turėčiau paklausti: kaip sekasi vilkikų verslas? O gal pagirti senelę, kad ji tikrai puikiai padirbėjo augindama Mikę.

Mano mama Limerike niekada nepaliktų žmogaus šitaip stovėti vidury kambario. Ji pasakytų: sėskitės, išgersime puodeliuką arbatos, nes Limeriko skersgatviuose negražu nekreipti į svečius dėmesio ir jau išvis blogai, jeigu pamirši pasiūlyti puodelį arbatos.

Keista, kad žmogus, turintis tokį gerą darbą kaip Kapitonas, ir jo motina, kuri sau guli ant sofos, nė nesivargina pasiteirauti, ar turiu burną ir ar nenorėčiau prisėsti. Nesuprantu ir kaip Mikė galėjo palikti mane šitaip stovėti, nors žinau, jeigu jai pačiai kada panašiai atsitiktų, ji paprasčiausiai imtų ir atsisėstų ir padarytų taip, kad visiems būtų linksma, kaip sugeba ir mano brolis Malachis.

Kas atsitiktų, jeigu dabar imčiau ir atsisėsčiau? Ar kuris nors pasakytų: aha, matyt, labai gerai jautiesi, kad nepakviestas atsisėdai? Ar nieko nesakytų ir palauktų, kol išeisiu, o jau tada pradėtų apkalbinėti?

Šiaip ar taip, jie mane apkalbinės ir vienas kitam sakys, kad anas vaikinukas Bobas daug malonesnis ir taip gražiai atrodo su busimojo rezervo karininko uniforma, nors greičiausiai tą patį pasakytų ir apie mane, pamatę, kaip atrodau apsirengęs vasarine uniforma su kapralo antpečiais. Nors abejoju. Jiems, ko gero, labiau patiktų jis, su savo atestatu, sveikomis neišvarvėjusiomis akimis, šviesia ateitimi ir linksma natūra, pasipuošęs karininko uniforma.

Iš istorijos vadovėlių prisimenu, kad ten, Naujojoje Anglijoje, airiai niekada nebuvo mėgstami ir kad visur kabodavo įspėjimai, kuriuose būdavo parašyta: airiai, nesikreipkite.

Na ką gi, neturiu nė menkiausio noro nieko dėl nieko maldauti ir jau nusprendžiu apsisukti ir išeiti, bet pasišokinėdama koridoriumi atbėga Mikė, šviesiaplaukė, besišypsanti, pasiruošusi eiti pasivaikščioti ir pavakarieniauti Grinvič Vilidže. Man maga jai išrėžti, kad nenoriu turėti nieko bendra su žmonėmis, kurie palieka tave stovėti vidury kambario ir visur iškabina įspėjimus „Airiai, nesikreipkite“, bet ji tokia šviesi, mėlynakė ir linksma, tokia švari ir amerikietiška, kad tik pagalvoju, net jeigu palieptų man taip stovėti per amžius, aš kaip koks šuo tik pavizginčiau uodegą ir paklusčiau.

Kai leidžiamės liftu, jinai man sako, kad su senele kalbėjausi labai netinkamai, kad senelei šešiasdešimt penkeri ir ji labai daug dirba, ir verda, ir prižiūri namus, ir jai visai nepatinka, kai žmonės laido kandžias replikas, vos tik ji prigula ant sofos kelias minutes pailsėti.

Iš tikrųjų dabar norėčiau jai pasakyti štai ką: ak, tegu tavo senelė tik neapsišika su savo virimais ir valymais. Ji turi kiek tik nori valgyti ir gerti, drabužių ir baldų, turi karšto ir šalto vandens, jai niekada nepritrūksta pinigų, ir ji dar, po perkūnais, drįsta skųstis? Visame pasaulyje pilna moterų, kurios turi auginti dideles šeimas, bet dėl to neinkščia, o tavo senelė tik guli sau išdrėbusi rūrą ir dar skundžiasi, kad jai reikia pasirūpinti butu ir pora žmonių. Žinai ką, tegu eina ji šikti.