Фрэнк Маккорт - Tataigis

Būtume suvalgę visą kepalą vieni, bet mama pasakė: palikite ir tėvui. Ir papurtė galvą. Argi ne kvailys, kad dėl uogų ėjo tokį kelią atgal. O tada pažvelgė į Maiklą, kuris stovėjo prie durų laukdamas skersgatvyje pasirodant tėvo, ir papurtė galvą jau nebe taip stipriai.

Netrukus Maiklas jį pamatė ir nubėgo per visą skersgatvį šaukdamas: tėti, tėti, ar parnešei uogų? Ir mes išgirdome, kaip tėtis pasakė: tuojau, Maiklai, tuojau.

Jis atrėmė į kampą kastuvą ir šakes ir ant stalo išvertė apsiausto kišenes. Uogos, kurias parnešė, buvo didelės, juodos, sultingos, tokios, kokios būna tik krūmų viršūnėse ir kitoje jų pusėje, kur vaikai nepasiekia, tos uogos, kurių jis priskynė Rosbrajeno brūzgynuose. Man net seilė tįsti pradėjo ir aš paklausiau mamos, ar galiu kokią uogą paimti. Paprašyk Maiklo, juk uogos jo, atsakė ji.

Bet nereikėjo nė prašyti. Maiklas pats ištiesė man pačią didžiausią, sultingiausią, vieną davė ir Malachiui. Pasiūlė uogų ir mamai su tėvu, bet šie pasakė: ne, ačiū, juk čia jo uogos. Tada jis ištiesė dar po vieną Malachiui ir man ir mudu jas paėmėme. Pamaniau, jei uogos būtų mano, nė vienos neatiduočiau, tačiau Maiklas buvo ne toks, o galbūt jis kitaip ir negalėjo būdamas ketverių.

Nuo to karto į sklypą eidavome kas dieną, išskyrus sekmadienį, ir tol rinkome akmenis, kol pasiekėme žemę, o tada padėjome tėvui sodinti bulves, morkas ir kopūstus. Bet kartais, būdavo, palikdavome jį ten vieną ir bastydavomės pakelėmis rinkdami uogas ir prisivalgydavome jų tiek daug, kad paleisdavo vidurius.

Tėvas pasakė, kad netrukus galėsime derlių nusikasti, bet kad tam laikui atėjus jo paties čia nebus. Limerike darbų nebuvo, o anglai ieškojo žmonių dirbti karinėse gamyklose. Jam buvo sunku ir pagalvoti apie darbą anglams po viso to, ką jie mums padarė, bet pinigai viliojo, o jeigu ir amerikiečiai įsitraukė į karą, tai, matyt, jis buvo teisingas.

Jis išvyko į Angliją kartu su šimtais kitų vyrų ir moterų. Dauguma jų siuntė pinigus namo, o jis išleisdavo juos Koventrio baruose ir visai pamiršo turintis šeimą. Mūsų mamai reikėdavo skolintis iš savo motinos ir imti kreditan Ketlinos O’Konel maisto parduotuvėje. Ji turėjo prašyti išmaldos maistui iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos ir iš visur, kur tik galėjo. Ji sakė, kad bus tikra paspirtis ir išsigelbėjimas, kai ateis laikas nusikasti mūsų bulbeles, mūsų morkas ir tas gražiąsias mūsų kopūstų galvas. O jau tada turėsime ką valgyti, o gal dar Dievas pasigailės ir atsiųs mums gabalėlį kumpio, tai juk nėra didelis prašymas, kai gyveni Limerike, kuris yra visos Airijos kumpių sostinė.

Tai dienai atėjus, ji paguldė naujagimį Alfuką į vežimėlį. Pasiskolino anglių maišą iš pono Henono, mūsų kaimyno. Parsinešime jį pilną, pasakė ji. Aš nešiau šakes, o Malachis kastuvą, kad neišdurtų žmonėms akių. Mama pasakė: nemostaguokita tais daiktais, nes vošiu į marmūzę.

Pliaukštelės per skruostą.

Kai pasiekėme Rosbrajeną, sklypuose kapstėsi ir kitos moterys. Jei laukuose ir buvo koks vyras, tai nebent tik senas ir nebepajėgus dirbti Anglijoje. Mama pasakė „sveiki“ per žemą tvorą vienai moteriai, kitai, o kai jos neatsakė, tarė: jos tikriausiai apkurto nuo lankstymosi.

Ji paliko Alfuką vežimėlyje už sklypo tvoros ir prisakė Maiklui prižiūrėti kūdikį ir neiti ieškoti uogų. Mudu su Malachiu tą tvorą peršokome, o ji turėjo pirma ant jos atsisėsti, tada perkelti per viršų kojas ir nuleisti jas kitoje pusėje. Dar minutėlę pasėdėjo ir pasakė: pasaulyje nieko nėra geriau už šviežią bulbę su druska ir sviestu. Atiduočiau už ją savo abi akis.

Mes pačiupome kastuvą ir šakes ir nuėjome į sklypą, bet verčiau jau būtume likę namie. Žemė buvo ką tik sukasta ir suversta, o aplink duobeles, kur būta mūsų bulvių, morkų ir kopūstų galvų, rangėsi dar nė nespėjusios sulįsti baltos kirmėlės.

Ar čia tas sklypas? — paklausė manęs mama.

Tataigis.

Ji perėjo jį išilgai ir sugrįžo. Kitos moterys nė galvų nepakėlė, taip stropiai rinko savo derlių palinkusios prie žemės. Mačiau, kad jai labai magėjo ką nors joms pasakyti, bet taip pat mačiau, kad ji suprato, jog nėra prasmės. Nuėjau susirinkti kastuvo ir šakių, bet ji tik šūktelėjo: palik. Kokia dabar iš jų nauda, kai nieko nebėra. Norėjau ką nors pasakyti, bet jos veidas buvo toks išbalęs, kad net išsigandau, jog ji man netrenktų, tad pasitraukiau ir atsidūriau už tvoros.

Ji irgi atėjo prie tvoros, atsisėdo, perkėlė kojas ir tol sėdėjo, kol Maiklas pasakė: mama, ar galiu nueiti pauogauti?

Gali, pasakė ji. Taip ir padaryk.

Jeigu ponui Kalitriui ši istorija patiks, jis gali užsimanyti, kad perskaityčiau ją prieš auditoriją, o tada visi pradės vartyti akis ir pasakys: ir vėl apie vargą. Merginos galbūt gailėjosi manęs dėl lovos, bet kiek šitaip galima, iš tikrųjų. Jeigu ir toliau aprašinėsiu sunkią savo vaikystę, jie sakys: užtenka, liaukis, gyvenimas ir taip sunkus, mes ir savų bėdų turime. Tad nuo šiol visos mano istorijos bus apie tai, kaip mūsų šeima išsikrausto į Limeriko priemiesčius, kur visi yra sotūs ir švarūs, nes kartą per savaitę maudosi vonioje.

31

Pedis Artūras Makgovernas mane įspėja, kad jeigu toliau klausysiuosi triukšmingos džiazo muzikos, pasidarysiu toks kaip broliai Lenonai, taip suamerikonėsiu, kad išvis pamiršiu esąs airis, tai kas tada būsiu. Ir nėra prasmės jam pasakoti, kad Lenonams labai patinka Džeimsas Džoisas. Jis pasakytų: oi oi, susikišk tu tą Džeimsą Džoisą sau į rūrą. Aš užaugau Kavano grafystėje ir ten niekas tokio nėra girdėjęs, o jeigu tu taip ir toliau elgsiesi, tai netrukus lakstysi į Harlemą šokti su negrėmis.

Šeštadienį vakare jis eisiąs į airių šokius ir jeigu aš turįs bent kiek proto, tai turėčiau eiti kartu. Jis nori šokti tik su airių merginomis, nes jeigu šoksi su amerikietėmis, niekada nežinosi, ko tikėtis.

Leksingtono aveniu Jaeger House su savo orkestru ant scenos groja Mikis Kartonas, o Rutė Morisi dainuoja „Motinos meilė yra palaima“. Palubėje sukasi didelis veidrodinis rutulys, nutaškydamas šokių salę plaukiojančiomis sidabro dėmelėmis. Vos spėjęs įžengti pro duris, Pedis Artūras jau sukasi valso žingsniu su pirmąja iškviesta mergina. Jam nesunku iškviesti merginas šokti, ir kodėl turėtų būti sunku, kai yra 185 centimetrų ūgio, turi juodus garbanotus plaukus, ryškius juodus antakius, mėlynas akis ir duobutę ant smakro, kai jis ištiesia ranką, tarsi sakydamas: eime, mergyt, jokia mergina nė nesugalvotų jam atsakyti, matydama tokį vyro idealą, o kai jie nueina į šokių aikštelę, nesvarbu, koks būtų šokis, valsas, fokstrotas, lindis ar tustepas, jis suka iškviestąją merginą aplinkui, į ją nė nežiūrėdamas, o kai parlydi į vietą, visos merginos, kurios kikena susėdusios palei sieną, miršta iš pavydo.

Jis prieina prie baro, kur geriu alų dėl drąsos, kurios tikiuosi iš jo pasisemti. Ir paklausia, kodėl nešoku. Aišku, ir kam iš viso čia eiti, jeigu nešokdini tų šaunių merginų, susėdusių prie sienos?

Jis teisus. Tos šaunios merginos čia sėdi palei sieną lygiai taip pat kaip ir merginos „Kruizo“ viešbutyje Limerike, tiktai jos vilki sukneles, kokių Airijoje nepamatysi — šilko, taftos ir dar kažkokių medžiagų, rožines, rausvai rudas, žydras, šen ir ten dekoruotas nėriniuotais kaspinais, sukneles be petelių, kurių priekiai tokie standūs, kad jei mergina pasisuka į dešinę, suknelė lieka kur buvusi. Jų plaukai prismeigti segtukais ir šukomis, bijantis, kad sunkios sruogos nepasileistų ant pečių. Jos sėdi susidėjusios ant kelių rankas su madingais rankinukais ir šypsosi tiktai tada, kai kalbasi tarpusavyje. Į kai kurias iš tų merginų vyrai nekreipia dėmesio ir jos sėdi ten šokis po šokio, kol būna priverstos eiti šokti viena su kita. O tuomet klapsi po visą šokių aikštelę, o šokiui pasibaigus subėga prie baro išgerti limonado arba apelsinų gėrimo, kurį tokios merginų poros labai mėgsta.