Dėl visų vėlavimų, nebuvimų ir užsnūdimų per paskaitą, žinau, nusipelniau to C ir norėčiau pasakyti profesorei, kad jaučiuosi labai kaltas ir kad jos tikrai nekaltinčiau, net jeigu visai mane sukirstų. Norėčiau jai paaiškinti, kad nors nesu pavyzdingas studentas, ji turėtų pamatyti mane su tuo Anglijos literatūros vadovėliu, kaip įsijautęs skaitau jį Niujorko universiteto bibliotekoje, metro traukiniuose, net prieplaukose ir ant sandėlių platformų per pietų pertrauką. Ji turėtų žinoti, kad, ko gero, esu vienintelis studentas pasaulyje, kuris kada nors pateko į bėdą dėl literatūros knygos ant sandėlių platformų. Vyrai čia visuomet iš manęs šaiposi: ei, tik pažiūrėkit į tą studentą. Tu per daug protingas, kad su mumis kalbėtumeis, a? O kai pradedu jiems pasakoti, kokia keista yra anglosaksų kalba, jie sako: nepezėk nesąmonių, tai visai ne anglų, ką tu, pienburni, sau manai, kad su mumis tai jau gali išsidirbinėti kaip tik nori? Nors jie nestudijavo aukštojoje, sako jie, bet nesileis, kad juos maustytų kažkoks šiknius piemengalys iš Airijos, kuris ką tik išlipęs iš laivo bando juos įtikinti, kad tai anglų kalba, kai ir kvailiui matyti, jog visame tame suknistame puslapyje nėra nė vieno angliško žodžio.
Ir išvis nustoja kalbėtis, o platformos viršininkas perkelia mane į vidų dirbti prie lifto, kad vyrai ko nors neiškrėstų, nes jiems kartais maga staiga paleisti krovinį, kad man išnirtų rankos, ar apsimesti, kad suvažinės krautuvu.
Norėčiau papasakoti profesorei, kaip žiūriu į rašytojus ir poetus tame vadovėlyje ir klausiu savęs, su kuriuo iš jų būtų smagu išgerti alaus viename iš Grinvič Vilidžo barų, ir pirmas, kuris ateina į galvą, yra Čoseris. Jam tai pastatyčiau alaus kad ir dabar pat ir klausyčiausi neatsiklausydamas jo istorijų apie Kenterberio piligrimus. Norėčiau papasakoti profesorei, kaip man patinka Džono Dono pamokslai ir kad jam taip pat norėčiau pastatyti alaus, tik viena bėda, kad jisai buvo protestantų dvasininkas, ir neteko girdėti, kad būtų labai mėgęs maukti alų tavernose.
Bet negaliu apie tai net prasitarti, nes per paskaitas apskritai pavojinga kelti ranką ir sakyti, kad kas nors tau labai patinka. Profesorius tik pažvelgs į tave užjaučiamai šypsodamasis, ir visi iškart tai pastebės, o tada užjaučianti šypsenėlė apkeliaus auditoriją, ir tu jausiesi taip kvailai, kad veidas paraus kaip burokas, ir sau pasižadėsi universitete daugiau kol gyvas nieko nemėgti, o jeigu ir mėgsi, tai pasilaikyti tai sau. Taip ir pasakau Brajanui Makfilipsui, kuris sėdi šalia, o tada studentas, kuris sėdi man iš priekio, staiga atsisuka ir sako: ar tik mūsų nekankina paranoja?
Paranoja. Tai dar vienas žodis, kurio reikės pasiieškoti, nes visas Niujorko universitetas jį vartoja. Iš to, kaip tas studentas iš aukšto į mane žiūri pakėlęs kairį antakį beveik iki kaktos vidurio, galiu tik spėti, kad nori pasakyti, jog esu protiškai atsilikęs, bet neverta dabar nė vargintis jam ką nors atsakyti, kol neišsiaiškinsiu, ką tas žodis reiškia. Nė neabejoju, kad Brajanas Makfilipsas tai tikrai žino, bet jis dabar užsiėmęs, nes kalbasi su Džoise Timpaneli sau iš kairės. Jie visą laiką žiūri vienas į kitą ir šypsosi. O tai reiškia, kad kažkas vyksta, ir negaliu dabar imti ir su kažkokia paranoja juos trukdyti. Man reikėtų nešiotis žodyną, ir tada, kai tik kas mestelėtų nežinomą žodį, galėčiau tuoj pat jį susirasti ir taip protingai atsikirsti, kad tas aukštai iškeltas antakis iškart nusileistų.
Arba galėčiau nuleisti viską negirdomis, kaip išmokau kariuomenėje, ir eiti savais keliais, o taip ir yra geriausia, kadangi tiems, kurie svaidosi nežinomais žodžiais, labai nepatinka, kai elgiesi savaip.
Endis Pitersas, kuris sėdi šalia per filosofijos įvadą, papasakoja apie darbą banke Manufacturer’s Trust Company, esančiame Brodo gatvėje. Jie ieško žmonių, kurie dirbtų su prašymais dėl paskolų, galėčiau pasirinkti pamainą — nuo keturių iki vidurnakčio arba nuo vidurnakčio iki aštuonių ryto. Jis sako, kad geriausia tame darbe tai, kad kai viską padarai, iškart gali eiti namo, kad niekas visas aštuonias valandas tenai nesėdi.
Turiu išlaikyti spausdinimo testą, bet tai vieni juokai po to, kai dar kariuomenėje buvau atskirtas nuo savo šuns ir paverstas kuopos raštininku-mašininku. Banke sako: gerai, aš galįs dirbti nuo keturių iki vidurnakčio, taigi rytais galėsiu lankyti paskaitas, o naktimis miegoti. Kadangi trečiadieniais ir penktadieniais paskaitų neturiu, galiu padirbėti sandėliuose ir prieplaukose ir šiek tiek užsidirbti papildomai tam laikui, kai mano brolis Maiklas grįš iš kariuomenės ir oro pajėgos mūsų mamai piniginių perlaidų kas mėnesį nebesiųs. Trečiadienių ir penktadienių pinigus galiu dėti į atskirą sąskaitą, kad kai tas laikas ateis, jai nereikėtų bėgioti į Šv. Vincento Pauliečio draugiją maisto ar batų.
Mano pamainoje dirba septynios moterys ir keturi vyrai, visas mūsų darbas yra paimti šūsnį prašymų dėl paskolų ir tiems, kurie juos pildė, išsiųsti pranešimus, kad jų prašymai buvo patenkinti arba atmesti. Endis Pitersas per kavos pertraukėlę sako, kad jei kada pamatysiu kokio savo draugo prašymą, kuris buvo atmestas, tą atmetimą galiu pakeisti į pritarimą. Yra kodas, kurį naudoja už paskolas atsakingi darbuotojai, dirbantys įprastomis valandomis, ir jis man parodysiąs, kaip jį pakeisti.
Kasdien pro mūsų akis praeina šimtai prašymų. Žmonės nori paskolų kūdikiams, atostogoms, automobiliams, baldams, skolų konsolidacijai, gydymo išlaidoms, laidotuvėms, būstų apdailai. Kartais prie prašymų anketų būna pridėti laiškai, ir jei pasitaiko koks įdomesnis, visi nustojame spausdinti ir skaitome jį nuo pradžios iki galo. Būna laiškų, kuriuos skaitant moterys verkia, o vyrams ašaros spaudžia gerklę. Miršta kūdikis, būna daug išlaidų ir ar bankas negalėtų padėti. Pabėga vyras, o prašymo autorė nežino nė ką daryti, nė kur kreiptis. Ji niekuomet nėra dirbusi, kitaip ir neišėjo auginant tris vaikus, jai labai reikia trijų šimtų dolerių, kad galėtų kaip nors išsiversti, kol susiras darbą ir nebrangią auklę.
Vienas vyras pažada, kad jeigu bankas paskolins penkis šimtus dolerių, galės iš jo kas mėnesį paimti po pusę litro kraujo, kol jis bus gyvas, o bankui tai būtų labai naudingas sandėris, rašo jis, nes jis turįs retą kraujo grupę, kurios šiame laiške negalįs atskleisti, bet jeigu bankas jam padės, tai gaus kraujo, kuris yra aukso vertės, tikrai pats geriausias užstatas pasaulyje.
Vyras su krauju buvo atmestas ir Endis dėl to nieko nesako, užtat pakeičia kodą beviltiškoje padėtyje atsidūrusiai moteriai su trimis vaikais, kuri buvo atmesta kaip neturinti užstato. Nesuprantu, sako Endis, kaip galima dalyti paskolas žmonėms, kurie nori jas išleisti dviejų savaičių pagulėjimui ant smėlio tame prakeiktame Džersio paplūdimyje, bet atsakyti moteriai su trimis vaikais, kuriai tenka laikytis iš paskutiniųjų. Nuo tokių dalykų, mano drauge, ir prasideda revoliucija.
Kad įrodytų banko kvailumą, kas vakarą Endis pakeičia bent porą atsakymų. Jis sakosi žinąs, kaip būna, kai už paskolas atsakingi šikniai varto prašymų anketas. Gyvena Harleme? Negras? Atmesti. Puertorikietis? Mucho atmesti. Jis sako, kad Niujorke yra dešimtys puertorikiečių, kurie mano, kad jų prašymai buvo priimti dėl geros reputacijos, o iš tikrųjų tai dėl Endžio Piterso, kuris jų visada pasigaili. Jis sako, kad puertorikų rajonuose savaitgaliais būtina išeiti į kiemą ir blizginti savo automobilį. Ir paskui nebūtina juo kur nors važiuoti, čia svarbiausia pats blizginimas — ant laiptų susėdę senukai žiūri, kaip jaunimas blizgina, ir geria servesą iš bodegų kvortos talpos buteliais, per radiją plyšauja Titas Puentė, o vyresnieji tik sėdi ir žiūri, kaip merginos eidamos šaligatviais kraipo užpakalius, va čia, žmogau, tai gyvenimas, tikras gyvenimas, ir ko daugiau benorėti?
Читать дальше