Фрэнк Маккорт - Tataigis

O gal ji man tejaučia gailestį dėl airiško akcento ir paraudusių akių? Galbūt ji žino, kad man sunku pradėti kalbą su merginomis, na, nebent jos pirmosios į mane prabyla?

Visoje Amerikoje pilna vyrų, kurie tiesiog prieina prie merginos ir pasako jai „labas“. Aš niekados negalėčiau taip padaryti. Visų pirma jausčiausi kvailai sakydamas „labas“, nes pas mus taip niekas nesakydavo. Tokiu atveju turėčiau sakyti „sveiki“ ar dar solidžiau. Net kai pačios merginos pradeda su manimi kalbą, niekada nesumoju, ką joms pasakyti. Nenoriu, kad jos suprastų, jog nebaigiau vidurinės, ir nenoriu, kad sužinotų, jog Airijoje užaugau lūšnynų kvartale. Aš taip gėdijuosi savo praeities, kad negaliu apie ją nemeluoti.

Ponas Kalitris, kuris dėsto anglų kalbos kompoziciją, norėtų, kad parašytume rašinį apie kokį nors daiktą iš savo vaikystės, kokį vieną objektą, kuris mums buvo kuo nors reikšmingas, pageidautina, ką nors iš savo namų aplinkos.

Nėra tokio daikto iš mano vaikystės, apie kurį norėčiau, kad kas sužinotų. Man būtų labai nesmagu, jei ponas Kalitris ar kas nors iš studentų, sėdinčių auditorijoje, sužinotų apie baisiąją išvietę, kuria dalijomės su visomis Rodeno skersgatvyje gyvenusiomis šeimomis. Galėčiau ką nors išsigalvoti, bet niekas neateina į galvą, bent jau nieko panašaus į tuos daiktus, apie kuriuos kalba kiti studentai: savo šeimos automobilį, seną tėčio beisbolo pirštinę, roges, su kuriomis taip smagiai važinėtasi, senovišką šaldytuvą, virtuvės stalą, prie kurio ruošdavo pamokas. Iš vaikystės prisimenu tik lovą, kuria turėjau dalytis su trimis broliais, ir nors man labai gėda, negaliu apie ją nerašyti. Jeigu dabar išsigalvosiu ką nors gražaus ir padoraus ir apie lovą neparašysiu, vėliau labai kankinsiuosi. Juk, be pono Kalitrio, niekas daugiau to mano rašinio neskaitys, tad šiaip ar taip man niekas negresia. LOVA

Kai augau Limerike, mano mama turėjo eiti į Šv. Vincento Pauliečio draugiją pasiteirauti, gal galėtų gauti lovą man ir mano broliams: Malachiui, Maiklui ir Alfukui, kuris tik pradėjo vaikščioti. Šv. Vincento Pauliečio draugijoje vienas vyras jai pasakė, kad jie galėtų duoti taloną, su kuriuo turės nueiti į Airištauną, į vietą, kur pardavinėja naudotas lovas. Tada mama paklausė, ar negalėtume gauti naujos, nes niekada nežinai, ką su sena lova gali gauti. Ten gali būti privisę visokiausių užkratų.

O tada vyras jai pasakė, kad elgetos neturi iš ko rinktis ir kad mano mama neturėtų būti tokia išranki.

Bet mama nepasidavė. Ji paklausė, gal bent būtų įmanoma sužinoti, ar toje lovoje niekas nenumirė. To tikrai neturėtų būti per daug. Ji nenorinti gulėti naktį savo lovoje ir nuolatos nerimauti galvodama, kad keturi nedideli jos sūnūs miega ant čiužinio, ant kurio kažkas numirė, nes galbūt sirgo karštine arba džiova.

Tuomet vyras iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos jai pasakė: ponia, jeigu tos lovos nenorite, taloną galite grąžinti, atiduosiu jį kam nors kitam, kas nebus toks išrankus.

Bet mama atsakė: ak, ne, ir grįžo namo pasiimti Alfuko vežimėlio, kad turėtume kuo parsivežti čiužinį, spyruokles ir rėmus. Pardavėjas Airištauno parduotuvėje norėjo, kad ji paimtų čiužinį, iš kurio styrojo šeriai ir kuris buvo visas dėmėtas, bet mama pasakė, kad ji nė karvės neguldytų miegoti ant tokios lovos, argi pardavėjas neturįs kito čiužinio tenai, kampe? Tuomet pardavėjas pradėjo bambėti, bet paskui pasakė: gerai, gerai. Vajergau, na ir išrankūs tie elgetos šiais laikais, ir stovėdamas už prekystalio žiūrėjo, kaip mes velkam čiužinį lauk.

Dėl čiužinio ir visų geležinių lovos rėmų dalių — galvūgalio, kojūgalio, atramų ir spyruoklių — turėjome tris kartus vežimėlį stumti pirmyn atgal Limeriko gatvėmis. Mama pasakė, kad gėdijasi tokio gyvenimo ir norėtų tai daryti vėlai vakare. Tas vyras sakė dėl visų jos bėdų apgailestaująs, bet jis užsidarąs lygiai šeštą ir nežadąs laikyti parduotuvės atidarytos nė minutės ilgiau, net jeigu lovos ateitų pati Šventoji Šeima.

Nebuvo lengva stumti vežimėlį, nes vienas jo ratas buvo visai išklibęs ir norėjo važiuoti savais keliais, o dar sunkiau pasidarė, kai po čiužiniu pakištas Alfukas pradėjo šauktis mamos.

Mano tėvas atėjo į pagalbą, kai reikėjo užtempti čiužinį į viršų, jis padėjo ir įstatyti spyruokles į rėmą. Bet, žinoma, negalėjo padėti mums stumti vežimėlio tas dvi mylias nuo Airištauno, mat jam būtų buvę labai gėda dėl tokio vaizdo. Jis buvo kilęs iš Šiaurės Airijos, o ten tikriausiai lovos į namus gabenamos visai kitaip.

Ant lovos turėjome pakloti senus paltus, nes Šv. Vincento Pauliečio draugija mums nedavė talono paklodėms ir antklodėms. Mama užkūrė ugnį, o kai aplink ją susėdome gerti arbatos, ištarė: dabar bent jau nebegulėsime ant grindų ir argi Dievas nėra geras.

Kitą savaitę ponas Kalitris prisėda ant savo stalo krašto. Tuomet iš krepšio išsitraukia rašinius ir visai auditorijai praneša, kad jie mums išėjo visai neblogi, tik kai kurie šiek tiek per daug sentimentalūs. Bet vieną norėčiau jums perskaityti, jeigu autorius neprieštarauja, — „Lova“.

Jis žvilgteli į mane pakėlęs į viršų antakius, tarsi klausdamas: ar aš nieko prieš? Nesumoju nė ką atsakyti, nors norėčiau pasakyti: ne, ne, aš nenoriu, kad kas žinotų, kokia mano praeitis, bet veidą išmuša karštis ir aš tik gūžteliu, tarsi man būtų tas pats.

Jis skaito mano rašinį. Visa auditorija į mane sužiūra, ir jaučiuosi taip, kad iš gėdos galėčiau sulįsti į žemę. Džiaugiuosi, kad į šitą paskaitą nevaikšto Mikė Smol. Nes daugiau mano pusėn ji nė nežvilgterėtų. Auditorijoje pilna merginų, kurios tikriausiai dabar galvoja, kaip kuo toliau nuo manęs atsitraukus. Norėčiau joms pasakyti, kad tą istoriją išsigalvojau, bet ponas Kalitris kaip tik dabar apie ją kalba, aiškindamas auditorijai, kodėl rašinį įvertino A, kad mano stilius yra tiesioginis, o tema turtinga. Sakydamas „turtinga“ jis nusijuokia. Ir priduria: juk suprantat, ką turiu galvoje. Jis sako, kad neturėčiau užmesti tos turtingos savo praeities, ir vėl nusišypso. Man neaišku, apie ką jis kalba. Gailiuosi, kam iš viso apie tą lovą rašiau, ir pasidaro baisu, kad visi dabar pradės manęs gailėtis ir elgtis kaip su kokiu išmaldos prašytoju. Kitą kartą, kai užsirašysiu į anglų kalbos kompozicijos paskaitą, savo šeimą apgyvendinsiu gerame name priemiestyje, o savo tėvą padarysiu paštininku, kuris gauna pensiją.

Paskaitai pasibaigus kiti studentai man linksi ir šypsosi, ir aš svarstau, ar jie jau pradėjo manęs gailėtis.

Mikė Smol, kaip ir jos futbolininkas, atėjo iš visiškai kito pasaulio. Net jeigu juodu būtų kilę iš skirtingų Amerikos vietovių, abu ką tik buvo paaugliai, kurie visoje Amerikoje daro tą patį. Šeštadienio vakarais jie vaikšto į pasimatymus, paprastai vaikinas turi užeiti pasiimti merginos iš namų, o ji, žinoma, niekuomet nestovės prie durų jo laukdama, nes taip tik parodytų, kad labai nekantrauja, o tada pasklistų kalbos ir visą likusį gyvenimą šeštadienio vakarus turėtų leisti viena. Vaikinas turi laukti svetainėje, kur su laikraščiu sėdi nebylus tėvas, šis į svečią žvelgia ne itin draugiškai, nes gerai atsimena, ką jaunystėje per pasimatymus darė pats, ir galvoja apie tai, kas gali būti daroma su jo dukrele. O motina tuo tarpu šokinės aplinkui ir klausinės, į kokį filmą jie eina ir kada ketina grįžti, nes jos dukrelė yra gera mergaitė, kuriai būtina išsimiegoti, kad švytėtų veideliai rytojaus rytą, kai reikės eiti į bažnyčią. Per filmą jie sėdės susikabinę, ir jei vaikinui pasiseks, jis gali gauti bučkį, o gal dar netyčia paliesti merginos krūtį. Jeigu taip nutiktų, jis sulauktų pikto jos žvilgsnio, o tai reikštų, kad savo kūną ji saugo medaus mėnesiui. Po filmo juodu valgys mėsainius ir gers pieno kokteilius prie bufeto kartu su kitais aukštesniųjų klasių moksleiviais, vaikinukais su ežiuku kirptais plaukais ir sijonuotomis mergaičiukėmis su trumpomis kojinaitėmis. Visi jie pritars dainoms iš muzikos automato, o merginos spiegs dėl Frenkio. Jei merginai vaikinas patinka, ji gali ryžtis ilgam bučiniui prie namų durų, na, gal dar leisti vaikino liežuviui trumpam pakliūti jai į burną, bet jeigu tas liežuvis pabandytų tenai užsibūti, mergina iškart atsitrauks ir pasakys vaikinui labanakt, ji puikiai praleido laiką, ačiū, ir taip tik dar kartą primins, kad savo kūną saugo medaus mėnesiui.