Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jis sako, kad atrodau pakankamai protingas, juk esu studentas, ar ne? Tad susidoroti su tokiu paprastu darbu man tikrai nebus sudėtinga. Antraip ką aš veikiu tame universitete? Jam pačiam reikia kelioms dienoms išvykti, tad aš turėsiąs dirbti savarankiškai, tiesa, šalia dar bus puertorikietės, kurios dirba prie siuvamųjų mašinų ir pjaustymo stalų. Jo, sako jis, kurgi ne, tos puertorikės, jei ką, tau tikrai padės, cha cha.

Norėčiau pasiteirauti, kokios spalvos suderinamos ir kokios ne, bet jo jau ir pėdos atšalusios. Tad pradedu mirkyti plunksnas į dažus, o kai pritvirtinu jas prie skrybėlių, puertorikietės merginos ir moterys ima krizenti ir juoktis. Kai baigiu vieną skrybėlių krūvą, jos sudėlioja jas ant lentynų palei sienas ir atneša naują. Ir visą laiką kaip įmanydamos tramdo juoką, bet nelabai pavyksta, o aš negaliu neraudonuoti. Stengiuosi, kad spalvų gama nesikartotų, dėl to mirkau plunksnas į skirtingus dažus, kad išeitų kaip vaivorykštė. Vieną plunksną naudodamas kaip teptuką, kitas marginu taškeliais, brūkšneliais, saulėlydžiais, priešpilniais ir delčiomis, vinguriuojančiomis upėmis su šokinėjančiomis žuvytėmis ir tupinčiais paukščiukais, o tos moterys kvatojasi taip, kad net nebegali dirbti savo siuvamosiomis mašinomis. Būtų gerai su jomis susikalbėti ir paklausti, ką ne taip darau. Norėčiau joms pasakyti, kad į šį pasaulį atėjau ne tam, kad kaišiočiau plunksnas į skrybėles, kad esu studentas, o prieš tai dresavau Vokietijoje šunis ir dirbau prieplaukose.

Po trijų dienų grįžta ponas Mejeris ir pamatęs skrybėles sustingsta tarpduryje tarsi stabo ištiktas. Jis žiūri į moteris, o jos tik purto galvas, tarsi sakytų, kad pasaulis visai išprotėjo. Ir ką gi tu čia pridirbai? — klausia jis, o aš nesumoju, ką atsakyti. Tuomet atsidūsta: Jėzau. Gal tu koks puertorikietis, ar ką?

Ne, pone.

Airis, ar ne? Jo, viskas aišku. Tu greičiausiai daltonikas. Kaip man neatėjo į galvą iškart išsiaiškinti. Klausiau tavęs, ar skiri spalvas?

Ne, pone.

Nes jeigu nesi daltonikas, tai nesuprantu, kaip dar galėtum paaiškinti šitokius spalvų derinius. Žinai, puertorikiečių vaizduotė prieš tavąją tiesiog nublanksta. Su tavim jiems nėra ko lygintis. Ko gero, čia airiškas bruožas, jokio spalvos jausmo, jokio meno, vajėzau. Nes kur yra airių tapytojai? Pasakyk man bent vieną.

Negaliu.

O tu esi girdėjęs apie van Gogą, taip? Apie Rembrantą? Pikaso?

Girdėjau.

Tą ir turiu galvoje. Jūs, airiai, esate labai geri žmonės, puikūs dainininkai, štai kad ir Džonas Makormakas. Iš jūsų išeina puikūs policininkai, politikai ir kunigai. Kunigų turit kiek tik nori, o menininkų — ne. Ar esi kada matęs airio tapytą paveikslą ant sienos? Kokio Merfio, Reilio ar Runio? Taigi, kad ne, vaikine. Man regis, tai dėl to, kad jūsų žmonės težino vieną spalvą — žalią. Ar ne tiesa? Tad verčiau paklausyk mano patarimo: prie spalvų jau geriau nesiliesk. Eik į policiją arba balotiruokis, o dabar pasiimk savo atlyginimą ir gero kelio, aš ant tavęs nepykstu.

Įdarbinimo agentūros darbuotojai tik kraipo galvas. Jie manę, kad šitas darbas man labai tiks, juk studijuoju aukštojoje, ar ne? Negi sunku kaišioti plunksnas į skrybėles? Ponas Mejeris skambino jiems ir pasakė: airių studentų man nebesiųskit. Jie tikri daltonikai. Atsiųskit kokį kvailį, kuris skiria spalvas ir nepridarys nesąmonių su mano skrybėlėmis.

Jie sako, kad jeigu mokėčiau spausdinti, galėtų man duoti įvairiausių darbų. Atsakau, kad spausdinti moku, kad išmokau kariuomenėje, dirbu sparčiai.

Mane siuntinėja po įstaigas visame Manhetene. Nuo devynių iki penkių sėdžiu prie stalų ir spausdinu sąrašus, sąskaitas, adresus ant vokų bei važtaraščius. Vadovai pasako man, ką daryti, o paskui į mane kreipiasi tik tada, kai padarau klaidų. Kitiems darbuotojams aš išvis neegzistuoju, nes dirbu laikinai, esu laikinas, kaip jie sako, rytoj čia manęs gali ir nebebūti. Jie manęs net nemato. Net jei numirčiau prie savo stalo, jie ramiai praeitų pro šalį besišnekučiuodami apie tai, ką praėjusį vakarą matė per televizorių arba kaip greitai iš čia neš kudašių penktadienio popietę ir varys į Džersio pakrantę. Jie išsiunčia ką nors kavos ir pyragaičių, o manęs nė nepaklausia, ar turiu burną. Vos tik nutinka kas neįprasto, iškart rengiamas vakarėlis. Teikiamos dovanos gavusiems paaukštinimą, besilaukiantiems, susižadėjusiems ar susituokusiems, visa įstaiga likus kokiai valandai iki darbo pabaigos suguža į kitą kontoros galą, geria vyną ir valgo trapučius su sūriu. Kai moterys atsineša naujagimius, visos bendradarbės iškart sulekia jų pakutenti ir pasakyti: kokia ji gražutė. Ji turi tavo akis, Miranda, jau tos akys tai tikrai tavo. O vyrai sako: labas, Miranda. Gerai atrodai. Gražus kūdikis. Tik tiek jie tegali pasakyti, nes vyrams neįprasta reikšti entuziazmą ir susižavėjimą mažais vaikais. Manęs į tuos pobūvius niekas nekviečia, ir aš jaučiuosi keistai barškindamas rašomąja mašinėle, kai visi kiti linksminasi. Jeigu vadovas taria sveikinimo žodį, o aš tuo metu barškinu mašinėle, tai kuris nors per visą kontorą sušunka: ar girdi, tu tenai, nustok triukšmauti minutę, gerai? Nes mes čia negalim girdėti nė ką patys galvojam.

Nesuprantu, kaip jie gali dirbti tose kontorose, diena po dienos, metai po metų. Nes aš negaliu susilaikyti nežvilgčiojęs į laikrodi, būna akimirkų, kai jau galvoju, kad atsistosiu ir tiesiog išeisiu, kaip padariau „Mėlynojo kryžiaus“ draudimo kompanijoje. Bet kontorose dirbantiems žmonėms jų darbas atrodo visai nieko. Jie nuolat bėgioja prie vandens aušintuvo, eina į tualetą, vaikšto nuo vieno stalo prie kito ir plepa, skambinasi telefonu, giria vieni kitų drabužius, plaukus ar makiažą, o jei kuris numeta kokį kilogramą laikydamasis dietos, tai kiti negali juo atsigėrėti. Jeigu moteriai kuris iš bendradarbių pasakys, kad ji numetė svorio, šioji kokią valandą šypsosis ir rankom glostysis klubus. Kontorų darbuotojai giriasi savo vaikais, žmonomis ir vyrais ir svajoja apie dviejų savaičių atostogas.

Mane nusiunčia į importo ir eksporto firmą Ketvirtajame aveniu. Kontoroje duoda krūvą popierių, susijusių su japoniškų lėlių importu. Turiu perspausdinti vieną lapą į kitą. Kontoros laikrodis rodo 9:30. Pažiūriu pro langą. Šviečia saulė. Kitapus gatvės prie kavinukės vyras ir moteris bučiuojasi. Kontoros laikrodis rodo 9:33. Porelė išsiskiria ir eina į priešingas puses. Atsisuka. Pribėga viens prie kito dar pasibučiuoti. Kontoros laikrodis rodo 9:36. Aš nusikabinu nuo kėdės atlošo švarką ir apsivelku. Kontoros administratorius stovi prie savo durų ir sako: ei, kas yra? Nieko neatsakau. Žmonės laukia lifto, bet aš pasuku prie laiptų ir iš septinto aukšto nusileidžiu tekinomis. Besibučiavusios porelės nebėra ir man pasidaro liūdna. Taip norėjau juos dar kartą pamatyti. Ir lieka tik viltis, kad juodu nuskubėjo ne į kontoras, kur sėdėtų ir spausdintų japoniškų lėlių sąrašus ar pasakotų visiems, jog yra susižadėję, kad kontoros administratorius duotų ir jiems kokią valandėlę pobūviui su vynu, trapučiais ir sūriu.

Mama Limerike gyvuoja visai neblogai, dabar jau mano brolis Malachis, kuris tarnauja karinėse oro pajėgose, kas mėnesį siunčia jai dalį atlyginimo. Ji turi namelį su darželiu kieme ir iš priekio, kur gali auginti gėles ir svogūnus, jei tik nori. Jai užtenka pinigų ir rūbams, ir nueiti pažaisti bingo, ir ekskursijoms į pajūrį Kilkyje. Alfukas lanko Krikščionių brolių mokyklą, kur gaus vidurinį išsilavinimą ir visokių kitokių galimybių. Dabar, kai jie turi naująjį namą su visais patogumais, lovomis, paklodėmis, antklodėmis ir pagalvėmis, jam nereikia per naktis kovoti su blusomis, tam yra DDT, nebereikia kas rytą vargti kuriant židinyje ugnį, nes yra dujinė viryklė. Jis gali kasdien suvalgyti kiaušinį, jei tik panorėtų, ir tas kiaušinis jam nebėra kažkas ypatingo kaip kitados mums. Jis turi padorius rūbus ir batus ir jam nebereikia šalti, kad ir koks baisus oras būtų lauke.