Фрэнк Маккорт - Tataigis

Šeštadienio rytą abu su Tomu traukiniu važiuojam į autobusų stotį Manhetene. Jis iškeliauja į Detroitą, o aš su savo karišku kelionmaišiu kraustausi į nakvynės namus Vašington Haitse. Tomas nusiperka bilietą, į autobuso bagažinę susikrauna krepšius ir lipdamas pro duris sako: tai ar tikrai? Tikrai nenori į Detroitą? Gyvenimas ten būtų pasiutusiai puikus.

Galėčiau tą pačią minutę lipti į autobusą. Kelionmaišyje sudėtas visas mano turtas, tereikėtų įmesti jį prie Tomo krepšių, nusipirkti bilietą ir jau būčiau pakeliui į naują gyvenimą, kur lauktų svaigūs nuotykiai, pinigai, blondinės ir sekretorės, pasiruošusios patenkinti bet kokius, visut visutėliausius mano norus, bet prisimenu, kaip Horacijus pasakė, kad būčiau tikras kvailys, ir žinau, kad tai teisybė, todėl tik papurtau galvą ir autobuso durys užsidaro, o Tomas šypsodamasis ir mojuodamas nueina sėstis į savo vietą.

Visą kelią, kol važiuoju traukiniu į Vašington Haitsą, jaučiuosi, lyg būčiau plėšomas tarp Tomo ir Horacijaus, tarp Detroito ir Niujorko universiteto. Tikrai, kodėl negalėčiau tiesiog įsidarbinti fabrike, dirbčiau nuo aštuonių iki penkių, kas dieną gaučiau valandą pietums ir dvi savaites atostogų kasmet? O vakare pareičiau namo, nusiprausčiau, nueičiau į pasimatymą su kokia mergina, paskaityčiau knygą, jei tik norėčiau. Nereikėtų jaudintis dėl dėstytojų, kurie vieną savaitę iš tavęs šaiposi, o kitą — giria. Nebereiktų nervintis dėl visokių rašto darbų ir storų vadovėlių skaitymo nei egzaminų. Būčiau laisvas.

Bet ir Detroite važinėdamas traukiniais ir autobusais matyčiau knygomis nešinus studentus ir nuolat galvočiau, koks buvau kvailys, kad mečiau Niujorko universitetą tik tam, kad atsistojęs prie konvejerio kalčiau pinigus. Žinau, kad nebaigęs mokslų niekuomet nebūčiau patenkintas ir nuolat galvočiau apie tai, ką praradau.

Kiekvieną dieną sužinau, koks esu neišmanėlis, ypač kai nueinu kavos ir kepto sumuštinio su sūriu į Niujorko universiteto valgyklą. Tenai visuomet būna minios studentų, kurie sėdi numetę knygas ant grindų ir, atrodo, daugiau neturi ką veikti, tik kalbėtis apie paskaitas. Jie skundžiasi dėstytojais ir keikia juos, kad rašo žemus balus. Jie giriasi, kad panaudojo tą patį darbą ne vienam kursui, arba juokiasi iš to, kaip dėstytojus galima apgauti, darbą nukopijavus iš enciklopedijų ar šiek tiek pakeitus iš knygų. Paprastai paskaitas lanko tiek žmonių, kad dėstytojai darbus tiktai perverčia, o jeigu ir turi asistentus, tai tie vis tiek šūdo nieko nesusigaudo. Štai kaip kalba studentai, ir atrodo, tarsi universiteto lankymas jiems tebūtų didelis žaidimas.

Čia visi kalba ir niekas neklauso, bet manęs tai visai nestebina. Ir aš norėčiau būti paprastas studentas, kartu su visais šnekėti ir skųstis, nors negaliu nė klausytis, kai kuris nors pradeda kalbą apie kažkokį balų vidurkį. Jie kalba apie tą vidurkį todėl, kad būtent jis lemia, ar pateksi į gerą universitetą studijuoti toliau, ir todėl, kad dėl vidurkio labai nerimauja tėvai.

O kai nesikalba apie vidurkius, tai ginčijasi apie visa ko prasmę, gyvenimą, Dievo buvimą, pasibaisėtiną situaciją pasaulyje, ir niekada nežinai, kada kuris mestels vieną žodį, po kurio visi labai surimtėja, — egzistencializmas. Jie kalbasi apie tai, kaip nori būti gydytojais ar teisininkais, kol staiga kuris vienas iškelia rankas į dangų ir pareiškia, kad viskas beprasmiška, kad pasaulyje yra tik vienas žmogus, kurio dar verta klausytis, tai Alberas Kamiu, kuris sako, kad pats svarbiausias tavo kasdienis veiksmas yra sprendimas nenusižudyti.

Jeigu norėčiau prisidėti prie tokios grupės ir sėdėti numetęs knygas ant grindų rūškanas dėl to, kad gyvenimas tuščias, turėčiau pirma pasiskaityti apie egzistencializmą ir išsiaiškinti, kas yra tas Alberas Kamiu. Kol nutariu taip padaryti, studentai jau pradeda kalbėtis apie skirtingus fakultetus ir aš staiga sužinau, kad studijuoju fakultete, į kurį visi žiūri iš aukšto, tai yra Pedagogikos. Gerai, jei studijuoji Verslo fakultete ar Vašingtono aikštės menų ir mokslų koledže, bet jeigu esi Pedagoginiame, tai jau žemiau nėra kur. Jį baigęs būsi mokytojas, o kas gi norėtų būti mokytoju. Kai kurių studentų mamos yra mokytojos, ir ką jos ten gauna, žmogau, visiškas šūdas. Tu lieji prakaitą dėl gaujos vaikiščių, kurie vis tiek tavo triūso niekada neįvertins, ir ką už tai gauni? Tiktai babkes 11 , ir nieko daugiau.

Iš to, kaip jie ištaria, suprantu, kad babkės nėra gerai, ir tai dar vienas žodis, kurį turėsiu išsiaiškinti kartu su „egzistencializmu“. Mano nuotaika bjursta, kai sėdžiu čia, valgykloje, klausydamasis protingų šnekų, ir žinau, kad man su kitais studentais nėra ko nė lygintis. Jie turi vidurinės mokyklos baigimo atestatus, o jų tėvai dirba nepakeldami galvų, kad tik atžalos galėtų studijuoti Niujorko universitete, o paskui tapti gydytojais ir teisininkais, bet ar tie gimdytojai žino, kiek laiko jų sūnūs ir dukterys praleidžia valgykloje šnekėdami apie egzistencializmą ir savižudybę? Tuo tarpu man jau dvidešimt treji, bet atestato aš neturiu, užtai turiu niekam tikusias akis, sugedusius dantis ir visa kita, ir ką gi čia iš viso veikiu. Man dar pasisekė, kad neatsisėdau kartu su tais protingais, apie savižudybę mąstančiais studentais. Nes vos jie sužinotų, kad ruošiuosi būti mokytoju, iš karto tapčiau visos grupės pajuokos objektu. Ko gero, turėčiau sėdėti kitame valgyklos gale su būsimaisiais mokytojais iš Pedagogikos fakulteto, bet tuomet visas pasaulis žinotų, kad esu vienas iš nevykėlių, kurie nesugebėjo įstoti į gerus fakultetus.

Man nebelieka nieko kito, tik išgerti kavą, pabaigti keptą sumuštinį su sūriu ir žingsniuoti į biblioteką pasiskaityti apie egzistencializmą ir dėl viso pikto išsiaiškinti, dėl ko tas Kamiu toks liūdnas.

26

Mano naujoji buto šeimininkė yra ponia Agnesė Klein, ji aprodo man kambarį už dvylika dolerių per savaitę. Tai tikras kambarys, o ne koks koridoriaus galas, kurį nuomojausi iš ponios Ostin Šešiasdešimt aštuntojoje gatvėje. Čia stovi lova, stalas, kėdė ir nedidukė sofa kampe prie lango, kur galės miegoti mano brolis Maiklas, kai už keleto mėnesių atvyks iš Airijos.

Man dar nespėjus įžengti pro duris, ponia Klein jau pradeda pasakoti savo istoriją. Ir iš karto sako, kad neskubėčiau daryti išvadų. Nors jos pavardė Klein, tai ne ji, o jos vyras buvo žydas. Jos pačios pavardė yra Kenti, o kaip man pačiam turbūt gerai žinoma, airiškesnių pavardžių nebūna, ir jeigu aš neturįs kur eiti per Kalėdas, galiu jas praleisti su ja ir jos sūnumi Maiklu, kas iš jo belikę. Visos jos nelaimės prasidėjo nuo Edžio, jos vyro. Prieš pat prasidedant karui, jis išdūmė į Vokietiją, su savim pasiėmęs Maiklą, kuriam tebuvo ketveri, mat Edžio motina buvo prie mirties ir jis tikėjosi paveldėti jos turtą. Žinoma, juos visus sučiupo, visą Kleinų šeimyną, ir motiną, ir visus kitus, ir pasodino į konclagerį. Prakeiktiems naciams nerūpėjo, kad Maiklas yra Amerikos pilietis, gimęs Vašington Haitse. Savo vyro ji nebeišvydo, tačiau vargšas Maiklas išgyveno ir, karui pasibaigus, pasisakė amerikiečiams, kas esąs. O dabar tas jos Maiklas, kas iš jo belikę, yra tame kambarėlyje koridoriaus gale. Ji sako, kad Kalėdų dieną apie kokią antrą ateičiau pas ją į virtuvę išgerti po stiklą prieš vakarienę. Kalakuto nebus. Ji norėtų pagaminti europietiškų valgių, jeigu neprieštarauju. Aš neprivaląs to daryti, jeigu nenoriu, ji manęs visai neverčia kartu švęsti Kalėdas, jeigu turiu kur eiti, kokią airių merginą, kuri man išvirs bulvių košės. Dėl jos pačios jaudintis neverta. Nieko baisaus. Jai nebūtų pirmas kartas, kai Kalėdas sutiktų vienui viena su Maiklu, kuris yra koridoriaus gale, kas iš jo belikę.