Фрэнк Маккорт - Tataigis

Bet iš vyrų tualeto staiga pasigirsta staugimas ir klupdamas išpuola augalotas vyras, šaukdamas, kad ant klozeto dangčio tupi didžiulė žiurkė. Barmenas rėkia ant Piterio: prakeikimas, Maknami, tai ten tu, po velnių, padėjai tą savo mėsą? Nešk ją lauk iš baro.

Piteris susirenka mėsą. Einam, Makortai, man viso šito gana. Man įgriso visur tampytis tą mėsą kiekvieną penktadienio vakarą. Einu į šokius susirasti žmonos.

Nuvažiuojame taksi iki Jaeger House, bet Piterio su mėsa ten neįleidžia. Jis sugalvoja pasidėti ją drabužinėje, bet jiems taip irgi netinka. Jis stovi ir bando aiškintis, o kai administratorius sako: nagi, greičiau, nešk tą savo mėsą lauk, Piteris su tuo jautienos gabalu ant jo užsimoja. Administratorius pasikviečia pagalbą, ir du augaloti vyrukai iš Kerio Piterį ir mane nustumia laiptais žemyn. Piteris rėkia, kad jis ieškosi sau žmonos ir kad jiems turėtų būti gėda. O vyrukai iš Kerio juokiasi ir sako, kad jis yra Šūdžius, ir jei nenusiramins, jie ta mėsa apvynios jam galvą. Piteris staiga sustingsta šaligatvio viduryje ir žiūri į vyrukus iš Kerio keistu blaiviu žvilgsniu. Jūs teisūs, sako, ir pasiūlo jiems mėsą. Bet jie jos neima. Jis tiesia ją ir praeiviams, bet tie tik purto galvas ir skuba tolyn.

Nežinau, ką Su ja daryti, sako jis. Pusė pasaulio badauja, bet tos mano mėsos niekas nenori.

Mes nueinam į Raito restoraną Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje ir Piteris klausia, ar mudu negautume vakarienės už jautienos šoninę. Ne, jie taip negalį. Sveikatos departamento taisyklės. Tada jis nubėga į gatvės vidurį, padeda mėsą ant skiriamosios linijos, parbėga atgal ir juokiasi iš to, kaip mašinos metasi į šalį, kad ant jos neužvažiuotų, ir jau iš viso susileidžia, kai pasigirsta sirenos ir iš už posūkio pasirodo policijos mašina su greitąja pagalba, jos sustoja, švyturėliai mirkčioja, išlipę vyrai stovi ir žiūri į mėsą krapštydamiesi galvas, kol pradeda juoktis ir nuvažiuoja, ją įsidėję į policijos automobilio bagažinę.

Dabar Piteris jau atrodo blaivus ir Raito restorane mes užsisakome kiaušinienės su kumpiu. Šiandien penktadienis, sako jis, bet man nusišikti. Tai paskutinis kartas, kai tampausi su ta mėsa po Niujorko gatves ir traukinius. Ir iš viso man nusibodo būti airiu. Norėčiau atsibusti ryte ir būti niekas arba koks Amerikos protestantas. Tad ar gali sumokėti už mano kiaušinienę, kadangi turiu taupyti pinigus ir važiuoti į Vermontą būti niekuo.

Ir jis išeina pro duris.

23

Kai „Prekybiniame šaldyme“ nebūna daug darbo, mus paleidžia namo. Užuot traukiniu grįžęs į Kvinsą, einu Hudzono gatve ir užsuku į barą, kuris vadinasi „Baltojo arklio taverna“. Man jau beveik dvidešimt treji, bet turiu įrodyti, jog esu aštuoniolikos, kad gaučiau alaus ir sumuštinį su dešrele. Bare tylu, nors laikraštyje skaičiau, kad čia poetų mėgstama vieta, o ypač to pasiutėlio Dilano Tomo. Prie stalų palei langus sėdintys žmonės panašūs į poetus ir menininkus, jie tikriausiai galvoja, ko aš čia sėdžiu prie baro su kelnėmis, prie kurių pridžiūvęs jaučių kraujas. Norėčiau ir aš sėdėti tenai, prie lango, su kokia ilgaplauke mergina ir pasakoti jai, kaip skaičiau Dostojevskį ir kaip per Hermaną Melvilį Miunchene buvau išmestas iš ligoninės.

Neturiu ką veikti, tik sėdžiu prie baro kankinamas įvairiausių klausimų. Ką čia veikiu su tuo sumuštiniu ir alumi? Ką iš viso šitame pasaulyje darau? Negi taip ir praleisiu gyvenimą tampydamas jautienos išpjovas iš sunkvežimio į šaldiklį ir atgal? Ar taip ir pabaigsiu dienas mažame butelyje Kvinse, tuo tarpu kai Emera sau laiminga augins vaikus priemiestyje, kur viskas apdrausta? Ar visą gyvenimą taip ir važinėsiu metro su pavydu žiūrėdamas į žmones, nešinus knygomis iš universitetų?

Man nereikėtų dabar čia sėdėti ir valgyti tos dešrelės. Nereikėtų gerti alaus, kai galvoje neturiu nė vieno atsakymo. Neturėčiau būti šitame bare su poetais ir menininkais, kurie sėdi ir pašnibždomis gvildena labai rimtas temas. Man jau įkyrėjo dešrelės, kepeninė, jausmas, kai kasdien ant pečių tampai šaldytą mėsą.

Pastumiu dešrelę šalin, palieku nebaigtą gerti bokalą alaus, išeinu pro duris, kertu Hudzono gatvę ir linguoju Blikerio gatve, einu nė neįsivaizduodamas kur, žinau tik viena: kad turiu eiti tol, kol tai sužinosiu, ir taip atsiduriu Vašingtono aikštėje, prie pat Niujorko universiteto, ir suprantu, kad čia man ir reikia eiti su savo lengvata demobilizuotiesiems, nesvarbu, turiu atestatą ar ne. Vienas studentas man parodo Priėmimo skyrių, ten sėdinti moteris duoda užpildyti stojimo anketą. O paskui sako, kad dar ne viską užpildžiau, kad jiems reikia žinoti, kada ir kur baigiau vidurinę mokyklą.

Vidurinės aš nelankiau.

Tu visai nelankei vidurinės mokyklos?

Ne, bet aš turiu teisę gauti lengvatą demobilizuotiesiems ir visą gyvenimą skaičiau knygas.

O varge, mums būtinai reikia vidurinės mokyklos baigimo atestato ar jo ekvivalento.

Bet aš skaitau knygas. Perskaičiau Dostojevskį, perskaičiau „Pjerą, arba Dviprasmybes“. Ji ne tokia gera kaip „Mobis Dikas“, bet aš ją vis tiek perskaičiau, kai Miunchene gulėjau ligoninėje.

Tu iš tikrųjų perskaitei „Mobį Diką“?

Taip, o per „Pjerą, arba Dviprasmybes“ mane Miunchene netgi išvarė iš ligoninės.

Matau, kad ji nieko nesupranta. Nešina anketa nueina į kitą kabinetą ir atsiveda Priėmimo skyriaus vedėją, malonaus veido moterį. Vedėja sako, kad mano atvejis tikrai išskirtinis, ir teiraujasi apie mokslus Airijoje. Ji iš patirties žinanti, kad europiečiai moksleiviai ateina studijuoti pasiruošę daug geriau, ir ji sutinkanti mane priimti į Niujorko universitetą, jei visus pirmus metus mano vidurkis bus B. Ji pasiteirauja, ką dirbu, o kai papasakoju apie mėsą, sako: vaje, vaje, dar nesu girdėjusi nieko panašaus.

Kadangi nesu baigęs vidurinės ir visą dieną dirbu, man leidžia lankyti tiktai du kursus: literatūros įvadą ir Amerikos švietimo istoriją. Nesuprantu, kam man reikia literatūros įvado, bet moteris Priėmimo skyriuje sako, kad jis yra privalomas, nors esu skaitęs ir Dostojevskį, ir Melvilį, o tai pagirtina, kai žmogus neturi vidurinio išsilavinimo. O kursas apie Amerikos švietimo istoriją, sako ji, man suteiks platų kultūrinį pagrindą, kuris yra būtinas, kadangi turiu nepakankamą europietišką išsilavinimą.

Jaučiuosi lyg rojuje, pirmiausia, ką turiu padaryti, tai nusipirkti reikalingus vadovėlius ir aplenkti juos Niujorko universiteto violetinės ir baltos spalvų aplankalais, kad žmonės traukiniuose žiūrėtų į mane ir žavėtųsi.

Apie universiteto paskaitas žinau tik tai, ką kitados mačiau filmuose dar Limerike, ir štai jau sėdžiu vienoje iš jų, Amerikos švietimo istorijoje, o profesorė Maksina Grin stovi ant pakylos ir pasakoja, kaip pirmieji kolonistai Amerikoje mokė savo vaikus. Studentai aplink mane užsirašinėja kažką savo sąsiuviniuose, o aš irgi norėčiau žinoti, ką čia reikia užsirašinėti. Ir iš kur man žinoti, kas svarbiausia iš visų dalykų, kuriuos ji ten stovėdama pasakoja? Ar čia reikia įsiminti viską? Kai kurie studentai kelia rankas norėdami užduoti klausimus, bet aš negalėčiau taip daryti. Visa auditorija į mane spoksotų ir galvotų, kas per vienas tas su akcentu. Galėčiau mėginti pamėgdžioti amerikietišką tartį, bet iš to vis tiek nieko gero neišeis. Kada tik bandau kalbėti amerikietišku akcentu, žmonės šypsosi ir sako: atrodo, girdžiu airišką tartį?

Profesorė pasakoja, kad pirmieji kolonistai bėgo iš Anglijos gelbėdamiesi nuo religinio persekiojimo, ir mane suglumina, nes kolonistai buvo tie patys anglai, o juk tai anglai visą laiką persekiojo visus kitus, ypač airius. Norėčiau pakelti ranką ir pasakyti profesorei, kaip airiai kentėjo ištisus amžius valdant anglams, bet esu tikras, kad visi šioje auditorijoje turi vidurinės mokyklos baigimo atestatus ir kad užteks man tik prasižioti ir jie supras, jog nesu vienas iš jų.