Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kiti studentai lyg niekur nieko kelia rankas ir visada pradeda: o mano nuomone...

Vieną dieną ir aš pakelsiu ranką ir pasakysiu: o mano nuomone, bet dabar nežinau nė ką manyti apie kolonistus ir jų švietimą. Profesorė mums sako, kad idėjos nenukrinta iš dangaus galutinai susiformavusios, kad pirmieji kolonistai, iš perspektyvos žiūrint, buvo Reformacijos vaikai, turintys atitinkamą pasaulėžiūrą, nuo kurios priklausė ir jų požiūris į vaikus.

Auditorija vėl užsirašinėja, merginos stropiau nei vyrukai. Merginos užsirašinėja taip, tarsi kiekvienas žodis, išėjęs iš profesorės Grin lūpų, būtų labai reikšmingas.

Ir dar man būtų įdomu sužinoti, kam reikalingas tas storas Amerikos švietimo vadovėlis, kuriuo nešinas važinėjuosi traukiniuose, kad visi matytų, jog esu studentas, ir manimi žavėtųsi. Žinau, kad mums reikės laikyti egzaminus, semestro vidurio ir galutinį, bet iš ko per juos bus klausimai? Jeigu profesorė taip vis pasakos, o dar ir vadovėlyje septyni šimtai puslapių, tai aš tikrai žuvęs.

Auditorijoje netrūksta gerai atrodančių merginų, ir aš labai norėčiau kurios nors iš jų paklausti, gal žino, ką man reikėtų išmokti prieš semestro vidurio egzaminą, kuris bus už septynių savaičių. Norėčiau su ja nueiti į universiteto valgyklą arba į kokią Grinvič Vilidžo kavinę ir paplepėti apie kolonistus ir jų puritoniškus papročius bei kaip žiauriai jie gąsdino savo vaikus. Galėčiau papasakoti, kaip skaičiau Dostojevskį ir Melvilį, ir ji būtų taip sužavėta, kad iškart mane įsimylėtų, o tada Amerikos švietimo istoriją jau mokytumės kartu. Ji išvirtų spagečių ir eitume į lovą pasijaudinti, o paskui sėdėtume atsirėmę į pagalves ir skaitytume storąjį vadovėlį bandydami suprasti, kodėl senieji Naujosios Anglijos gyventojai taip patys save kankino.

Vaikinai per paskaitą tik žiūri į užsirašinėjančias merginas, ir iš karto matai, kad tai, ką kalba profesorė, jiems nė kiek nerūpi. Yra visiškai aišku, kad jie sprendžia, prie kurios merginos paskui prieis pasišnekėti, ir kai tik ši, pirmoji, paskaita baigiasi, iškart žengia prie gražiųjų. Jiems lengva šypsotis savo nuostabiais baltais dantimis, jie jau yra įpratę plepėti, nes tai darė dar vidurinėje mokykloje, kur berniukai ir mergaitės sėdėjo kartu. Bet gražiųjų merginų visuomet kas nors jau laukia už auditorijos durų, tad tų vyrukų, kurie dar auditorijoje prie jų priėjo paplepėti, šypsena greitai pranyksta.

Šeštadienio rytą mums vyksta pono Herberto paskaita. Į auditoriją susirinkusios merginos, atrodo, jį mėgsta, ir matyti, kad lanko nebe pirmą pono Herberto dėstomą kursą, nes pradeda klausinėtų kaip praėjo jo medaus mėnuo. Jis šypsosi, žvangina centus kelnių kišenėje ir pasakoja apie savo medaus mėnesį, o aš svarstau, ką tai turi bendro su literatūros įvadu. O paskui liepia parašyti du šimtus žodžių apie rašytoją, su kuriuo norėtume susipažinti ir kodėl. Aš pasirenku Džonataną Sviftą ir rašau, kad norėčiau su juo susipažinti dėl „Guliverio kelionių“. Man būtų nepaprastai įdomu išgerti arbatos ar alaus su žmogumi, kuris turi tokią vaizduotę.

Stovėdamas ant pakylos ponas Herbertas pavarto mūsų rašinius ir sako: hmm, Frenkas Makortas. Kur yra Frenkas Makortas?

Aš pakeliu ranką ir juntu, kaip išraustu. Aha, sako ponas Herbertas, tai jums patinka Džonatanas Sviftas?

Taip.

Dėl to, kad turi vaizduotę, a?

Taip.

Jo šypsena pradingsta, balsas skamba ne itin draugiškai, o aš jaučiuosi nepatogiai, nes į mane žiūri visa auditorija. Jis sako: jūs turbūt žinote, kad Sviftas buvo satyrikas, tiesa?

Neturiu supratimo, apie ką jis kalba. Bet sumeluoju ir sakau, kad taip.

Jūs juk žinote, kad jis, ko gero, yra pats garsiausias satyrikas visoje anglų literatūroje?

Aš maniau, kad jis buvo airis.

Ponas Herbertas pasižiūri į auditoriją ir nusišypso. Tai pagal jus, pone Makortai, išeitų, kad jeigu aš iš Mergelių salų, tai reiškia, jog esu mergelė?

Per auditoriją nuvilnija juokas, jaučiu, kad mano veidas liepsnote liepsnoja. Žinau, kad dabar visi juokiasi iš manęs, nes ponas Herbertas patraukė mane per dantį ir pastatė į vietą. Dabar jis sako auditorijai, kad mano rašinys yra puikus pavyzdys pernelyg supaprastinto požiūrio į literatūrą, nors „Guliverio keliones“ ir galima vertinti kaip pasaką vaikams, tai labai reikšmingas anglų, ponios ir ponai, o ne airių, literatūros kūrinys, išsiskiriantis itin aštria satyra. Universitete skaitydami didžiuosius literatūros kūrinius, tęsia jis, siekiame pakilti virš to, kas banalu ir vaikiška, ir taip kalbėdamas žiūri tiesiai į mane.

Paskaita baigiasi ir merginos apspinta poną Herbertą, kad jam nusišypsotų ir pasakytų, jog joms labai patiko pasakojimas apie medaus mėnesį, o man taip gėda, kad iš šešto aukšto nulipu laiptais, nes nenoriu leistis liftu kartu su kitais studentais, kurie gali niekinti mane už tai, kad „Guliverio kelionės“ man patinka ne dėl to, dėl ko turėtų, arba netgi ir tais, kuriems dabar manęs tiesiog gaila. Savo knygas iškart susidedu į krepšį, nes jau nebesvarbu, ar žmonės traukiniuose manim žavėsis. Nemoku draugauti su mergina, nesugebu dirbti kontoroje, apsijuokiu per pačią pirmąją literatūros paskaitą ir dabar sau mąstau, ko išvis važiavau iš Limeriko. Jei būčiau ten pasilikęs ir išlaikęs pašto egzaminą, būčiau dabar laiškanešys, vaikščiočiau iš gatvės į gatvę, nešiočiau laiškus, plepėčiau su moterimis, eičiau namo išgerti arbatos ir gyvenčiau be rūpesčių. Galėčiau skaityti Džonataną Sviftą kiek širdis geidžia, ir man būtų visiškai nusičiurkšti, ar jis buvo satyrikas, ar airių dainius.

24

Tomas jau grįžęs, sau dainuoja, gamina airišką troškinį ir plepa su mūsų buto šeimininko graiko, kuris gyvena apačioje ir turi valyklą, žmona. Seimininko žmona yra liekna blondinė, matau, kad ji nenori, jog aš čia būčiau. Einu per Vudsaidą į biblioteką pasiimti knygos, kurią varčiau, kai buvau ten praėjusį kartą, — Šono O’Keisio „Beldžiuosi į duris“. Tai knyga apie skurdžią vaikystę Dubline, man nebūtų niekad nė į galvą atėję, kad galima rašyti ir apie šitokius dalykus. Kai Čarlzas Dikensas rašo apie Londono skurdžius, tai dar nieko, nes jo knygų pabaigoje personažai visuomet sužino, kad jie yra seniai pradingę Somerseto kunigaikščio sūnūs, ir visi paskui ilgai ir laimingai gyvena.

Šono O’Keisio knygose laimės iš viso nėra. Jo akys dar baisesnės negu mano, jų būklė tokia bloga, kad jis vos gali lankyti mokyklą. Bet jis vis tiek bando skaityti, savarankiškai išmoksta rašyti, pats išmoksta airių kalbos, rašo dramas Abbey teatrui, susipažįsta su Ledi Gregori ir poetu Jeitsu, bet turi išvykti iš Airijos, nes visi nuo jo nusisuka. O’Keisis tai jau niekuomet sėdėdamas auditorijoje nesileistų, kad iš jo būtų šaipomasi dėl Džonatano Svifto. Jis atsikirstų ir išeitų, net jeigu dėl blogo regėjimo atsitrenktų į sieną. Jis vienintelis iš visų airių rašytojų, kuriuos skaičiau, rašo apie skarmalus, purvą, alkį ir mirštančius kūdikius. Visi kiti rašo apie kaimą ir fėjas, ir rūką, kuris kyla nuo pelkių, todėl tikra paguoda žinoti, kad yra ir rašytojų, kurie turi bėdų dėl akių ir kenčiančią motiną.

Dabar atrandu, kad vienas dalykas veda prie kito. Kai Šonas O’Keisis rašo apie Ledi Gregori arba Jeitsą, turiu pasiieškoti jų pavardžių „Britų enciklopedijoje“ ir nė nepastebiu, kaip eina laikas, kol bibliotekininkė pradeda junginėti šviesas — tai išjungia, tai įjungia. Nesuprantu ir kaip galėjau Limerike praleisti ištisus devyniolika metų visiškai nieko nežinodamas, kas vyko Dubline prieš man gimstant. Tik dabar iš „Britų enciklopedijos“ sužinau, kokie žymūs buvo airių rašytojai: Jeitsas, Ledi Gregori, Džordžas Raselas ir Džonas Milingtonas Sindžas, rašęs pjeses, kuriose žmonės kalba taip, kaip niekad negirdėjau šnekant Limerike nei kur kitur.