Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ji pravirksta, atsigula ant mano lovos ir užmiega, net nežinau, gal man reikėtų ją pažadinti ir pasakyti, kad aš ir pats vos bepastoviu ant kojų, negi moku dvylika dolerių per savaitę už tai, kad ji miegotų mano lovoje, kai pats bandau užmigti ant kietos sofos, kuri laukia mano brolio Maiklo, kai jis už keleto mėnesių čia atvyks.

Kai apie tai papasakoju Merei O’Brajen ir jos nuomininkams, jie visi pradeda isteriškai kvatotis. Ak, Dieve jos pasigailėk, sako Merė. Aš pažįstu vargšelę Agnesę ir žinau, kaip su ja būna. Kartais ji visiškai praranda nuovoką ir blaškosi po apylinkes be peruko, klausinėdama, kur yra rabinas, nes ji norinti pereiti į žydų tikėjimą dėl sūnaus, vargšo Maiklo, kuris guli lovoje, kas iš jo belikę.

Kas porą savaičių padėti poniai Klein ateina dvi vienuolės. Jos nuprausia Maiklą, kas iš jo belikę, ir pakeičia patalynę. Sutvarko butą ir prižiūri, kad ponia Klein išsimaudytų. Sušukuoja jos peruką, kad neatrodytų toks susivėlęs. Ponia Klein to nežino, bet jos atskiedžia jos degtinę vandeniu, tad ji apgirsta tik dėl to, kad taip įsivaizduoja.

Sesuo Merė Tomas susidomi ir manimi. Ar praktikuoju savo tikėjimą ir kurgi mokausi, nes ji matanti knygas ir užrašus? Kai pasakau, kad Niujorko universitete, ji susiraukia ir paklausia, ar nebijau, kad tokioje vietoje prarasiu savo tikėjimą. Ir aš negaliu jai taip imti ir pasakyti, kad senų seniausiai nebevaikštau į mišias, kai ji ir sesuo Beatričė yra tokios geros poniai Klein ir Maiklui, kuris guli lovoje, kas iš jo belikę.

Sesuo Merė Tomas pašnibžda man tokį dalyką, apie kurį aš niekam negalįs prasitarti, na, nebent kunigui: vieną dieną ji ėmė ir pakrikštijo Maiklą. Jis juk ir taip nėra tikras žydas, jo motina gi airė katalikė, o sesuo Merė nenorinti nė pagalvoti, kas atsitiktų, jei Maiklas numirtų be Krikšto sakramento. Argi jis nepakankamai prisikentėjo Vokietijoje, kai būdamas vaikas regėjo, kaip išveda jo tėvą, o gal ir dar baisiau? Tad argi jis nenusipelno krikšto malonės, ypač jeigu vieną rytą imtų ir nebepabustų ten, toje lovoje?

O paskui ji paklausia, kokia čia mano padėtis? Ar aš skatinu Agnesę gerti, ar atvirkščiai? Sakau jai, kad neturiu niekam laiko, nes esu taip apsikrovęs studijomis ir darbais, kad nelabai turiu kada net pamiegoti. Tuomet ji pasiteirauja, ar negalėčiau padaryti jai nedidelės paslaugos, tai labai nuramintų jos sielą. Jei kada turėsiu progą, kai vargšelė Agnesė miegos arba bus praradusi sąmonę nuo praskiestos degtinės, ar negalėčiau nueiti į koridoriaus galą, atsiklaupti prie Maiklo lovos ir sukalbėti keletą „Sveika, Marija“ ar kokią rožinio dalį. Gal jis ir nesupras, bet niekada nežinai. O gal tos „Sveika, Marija“ su Dievo pagalba įsiskverbs į Maiklo sutrikusias smegenis ir padės grįžti į gyvųjų pasaulį, atgal prie Tikrojo tikėjimo, kuris perėjo jam iš motinos pusės.

Jei aš tai padarysiąs, jinai už mane pasimels. Pirmiausia ji melsis, kad mesčiau Niujorko universitetą, kuris, kaip visiems gerai žinoma, yra komunizmo židinys ir kur man kyla didelis pavojus prarasti nemirtingą sielą, o kokia nauda žmogui, jeigu jis laimi visą pasaulį, bet praranda nemirtingą sielą? Dievas galėtų paliudyti, man tikrai atsirastų kokia vieta Fordamo ar Šv. Jono universitete, kurie nėra ateistinio komunizmo židiniai kaip Niujorko universitetas. Geriau jau paskubėčiau išeiti iš to Niujorko universiteto, kol senatorius Makartis12 juo neužsiėmė, Dieve jam padėk ir jį saugok. Argi ne taip, seserie Beatriče?

Antroji vienuolė tik linkteli galvą, nes nuolatos būna taip užsiėmusi, kad neturi laiko kalbėti. Kol sesuo Merė Tomas bando išgelbėti mano sielą, sesuo Beatričė maudo ponią Klein arba prausia Maiklą, kas iš jo belikę. Kartais, kai sesuo Beatričė atidaro Maiklo duris, vien kvapo, kuris pasklinda koridoriumi, pakanka, kad pasidarytų bloga, bet jos tai nesustabdo. Ji vis tiek jį prausia ir keičia jo patalynę, ir visuomet girdėti, kad niūniuoja giesmes. Kai ponia Klein būna per daug išgėrusi ir pradeda aikštytis dėl to, kad reikia maudytis, sesuo Beatričė ją niūniuodama apkabina ir glosto tuos retus rudus kuokštus jai ant galvos, kol ponia Klein jos rankose virsta kūdikiu. Sesuo Merė Tomas tokiais atvejais praranda kantrybę ir poniai Klein sako: jūs neturite teisės šitaip švaistyti brangaus mūsų laiko. Mums dar reikia aplankyti kitas kenčiančias sielas, katalikus, ponia Klein, katalikus.

Ir aš katalikė. Aš katalikė, verkšlena ponia Klein.

Kaip čia pasakius, ponia Klein, kalba sesuo Merė Tomas.

O jeigu ponia Klein nesiliauja kūkčioti, sesuo Beatričė apkabina ją dar stipriau, uždeda ištiestą delną jai ant galvos ir toliau sau niūniuoja pakėlusi besišypsantį veidą į dangų. O sesuo Merė Tomas man graso pirštu ir sako: saugokis vedybų už Tikrojo tikėjimo ribų. Antraip štai kas atsitinka.

27

Man atėjo laiškas, kad turėčiau prisistatyti pas poną Maksą Bogartą, studijų konsultantą Anglų kalbos ir literatūros katedroje. Jis sako, kad jo netenkina mano pažymiai: B minus iš Amerikos švietimo istorijos ir C iš literatūros įvado. Juk per bandomąjį metų laikotarpį turėčiau išlaikyti B vidurkį, jei noriu likti universitete. Ir taip, sako jis, Priėmimo skyriaus vedėja tau padarė didelę nuolaidą, kad priėmė studijuoti be vidurinės mokyklos baigimo atestato, o tu jos pasitikėjimo visiškai nepateisini.

Man reikia dirbti.

Ką turi omeny, sakydamas, kad tau reikia dirbti? Dirbti reikia visiems.

Man reikia dirbti naktimis, o kartais ir dienomis prieplaukose ir sandėliuose.

Jis sako, kad aš turįs apsispręsti: darbas arba universitetas. Šį kartą jis man atleis ir duos dar vieną bandomąjį laikotarpį, be to, kurį jau turiu. Kitą birželį jis tikisi mane pamatyti su tvirtu B arba dar geresniu vidurkiu.

Niekados nebūčiau pagalvojęs, kad studijos bus vien skaičiai, raidės, balai, vidurkiai ir kažkokie bandomieji laikotarpiai. Maniau, kad universitetas — tai vieta, kur malonūs mokyti vyrai ir moterys žiūrės į studentus su šiluma ir mokys, o jeigu ko nesuprasiu, stabtelės ir paaiškins. Nežinojau, kad paskaitose sėdėsiu su dešimtimis kitų studentų, kartais jų būna ir per šimtą, o dėstytojai tik dėstys ir į tave net nepažvelgs. Kai kurie dėstytojai žiūri pro langą arba į lubas, kiti būna sukišę nosis į užrašus ir skaito iš popierių, kurie iš senumo net pageltę ir trupa. Jeigu studentai bando ko nors paklausti, jie būna ignoruojami. Tuo tarpu anglų romanuose Oksfordo ir Kembridžo studentai visada sėdi savo profesorių kabinetuose ir siurbčiodami šerį aptarinėja Sofoklį. Aš irgi norėčiau aptarinėti Sofoklį, bet pirma turėčiau jį perskaityti, o tam visai neturiu laiko, nes naktimis dirbu „Prekybiniame šaldyme“.

O jeigu norėčiau aptarinėti Sofoklį ir rūškanu veidu mąstyti apie egzistencializmą ir Kamiu savižudybės problemą, Prekybinę šaldymo kompaniją turėčiau mesti. Jei neturėčiau naktinio darbo, galėčiau sėdėti universiteto valgykloje ir kalbėtis apie „Pjerą, arba Dviprasmybes“, apie „Nusikaltimą ir bausmę“ ar apie Šekspyrą apskritai. Toje valgykloje yra merginų, kurių vardai tokie kaip Rachelė ir Naomė, būtent apie jas man ponia Klein pasakojo, kad jos, žydės, yra labai geidulingos. Kaip norėčiau turėti drąsos jas užkalbinti, nes jos, ko gero, kaip ir protestantės merginos, yra apimtos nevilties dėl visa ko beprasmybės, neturi jokio nuodėmės jausmo ir yra pasiruošusios įvairiais būdais tą savo geidulingumą išreikšti.

1954 metų pavasarį pradedu studijuoti visu krūviu, o dokuose ir sandėliuose dirbu tik keletą valandų per dieną arba kai įdarbinimo agentūra pasiunčia į kokį laikiną darbą. Pirmąjį tokį gaunu skrybėlių fabrike Septintajame aveniu, jo savininkas ponas Mejeris sako, kad darbas čia visiškai nesunkus. Man tereikia paimti šias neutralių spalvų moteriškas skrybėles, į skirtingus dažus pamirkyti šitas plunksnas, leisti plunksnai išdžiūti, priderinti jos spalvą prie skrybėlės ir prie jos pritvirtinti plunksną. Lengva, ar ne? Aha, atrodo, juokų darbas, sako ponas Mejeris, bet kai leidau pamėginti tai padaryti savo pagalbininkėms puertorikietėms, jos pridirbo tokių spalvų derinių, kad apaktum vos į juos pažvelgęs. Tie puertorikai gyvenimą laiko Velykų paradu, bet taip tikrai nėra. Reikia turėti skonį, kad pritaikytum plunksną prie skrybėlės, tai jau taip, mano drauge. Nes Bruklino žydės visai nepageidauja Velykų parado sau ant galvų, pats supranti.