Фрэнк Маккорт - Tataigis

Būdavo merginų, kurios leisdavo ne tik paliesti, bet ir pačiupinėti, ir visai mielai bučiuodavosi, bet neleisdavo visko iki galo, apie tokias buvo sakoma: devyniasdešimt procentų. Tokioms tai dar buvo šiokių tokių vilčių, bet merginos, kurios leisdavo viską, taip pagarsėdavo, kad nė vienas miestelio vaikinas nenorėdavo jų vesti, tad joms nelikdavo nieko kita, tik vieną dieną susikrauti daiktus ir išvažiuoti į Niujorką, kur visi daro viską.

Visa tai esu matęs filmuose arba girdėjęs kariuomenėje iš šauktinių, kurie buvo suvažiavę iš visų šalies kampelių. Jeigu turėjai automobilį ir mergina pasakydavo: taip, ji važiuosianti su tavimi į lauko kiną, tuomet jau žinojai, kad yra pasiruošusi ne tik spragintiems kukurūzams ir veiksmui ekrane. Nebūdavo jokio reikalo ten važiuoti tik dėl bučinio. Jį galėdavai gauti ir paprastame kino teatre. Lauko kine jau būdavo galima ir įkišti liežuvį į burną, ir palaikyti aut krūtinės ranką, o jeigu mergina dar leisdavo paliesti spenelį, tai, žmogau, ji jau būdavo tavo. Spenelis buvo tarsi raktas, kuris atveria kojas, ir jeigu nebūdavai atvažiavęs su kita pora, toliau veiksmas persikeldavo ant užpakalinės sėdynės, o kam tada berūpės tas prakeiktas filmas?

Pasitaikydavę ir juokingų atvejų, pasakojo kareiviai, kai tu jau glamžydavaisi, o tavo draugui ant užpakalinės sėdynės buvo nepasisekę su mergina, mat ji tenorėjo sėdėti ir ištiesusi kaklą žiūrėti filmą, arba būdavo atvirkščiai — tavo draugelis glamonėjasi, o tu sėdi susierzinęs, kad, atrodo, net sprogsi kelnėse. O kartais tavo draugelis, būdavo, su savo mergina jau baigia, o ji, pasirodo, yra pasiruošusi dar priimti ir tave, va tada, žmogau, būna tikras rojus, nes ne tik gauni pasidulkinti, bet dar ta, kuri ką tik tave atstūmė, dabar sėdi priekyje akmeniniu veidu, apsimesdama, kad žiūri filmą, bet iš tikrųjų tik klausosi, ką darai tam gale, ir, būdavo, kartais tiesiog nebegali iškęsti ir ant tavęs užlipa, o jau tada atsidurdavai tarp dviejų mergšių ant užpakalinės sėdynės. Velnias.

Vyrukai kariuomenėje sakydavo, kad mergina, kuri leisdavusi viską, paskui tavo pagarbos nebesulaukdavo, ta, devyniasdešimtprocentinė, tai gal šiek tiek. Ir kad, žinoma, visu šimtu procentų gerbdavai tik tą, kuri pasakė „ne“ ir toliau žiūrėjo filmą. Nes tik tokia mergina būdavo skaisti ir nesugadinta, tik tokią rinktumeis, kai galvotum apie savo vaikų motiną. Nes jeigu vesi merginą, kuri su visais duodavosi, tai kaip išvis žinosi, kad tu ir esi tikrasis savo vaikų tėvas?

Žinau, kad jeigu Mikė Smol kada važiavo į lauko kiną, tai buvo iš tų, kurios ten tik sėdi ir žiūri filmą. Galvoti apie kokį kitą variantą man dabar būtų pernelyg skausminga, nes darosi sunku vien pagalvojus, kaip ji bučiuojasi su tuo futbolininku prie namų durų, kai viduje laukia tėvas.

Vienuolės man sako, kad nuo gėrimo ponia Klein baigia prarasti nuovoką ir yra apleidusi vargšelį Maiklą, kas iš jo belikę. Tad jos ruošiasi išvežti juos į tokias vietas, kur jais bus pasirūpinta, į katalikų prieglaudas, nors apie tai geriau niekam neprasitarti, nes kokia žydų organizacija gali imti ir pareikšti į Maiklą pretenzijas. Sesuo Merė Tomas nėra nusistačiusi prieš žydus, bet ji nenorinti prarasti tokios brangios vargšelio Maiklo sielos.

Vienas iš Merės O’Brajen nuomininkų grįžta į Airiją, kur perims iš tėvo dviejų hektarų ūkį ir ves kaimynų merginą. Tad už aštuoniolika dolerių per savaitę galiu išsinuomoti jo lovą ir rytais maitintis tuo, ką rasiu šaldytuve. Kiti Merės airiai nuomininkai dirba prieplaukose ir sandėliuose ir namo parneša vaisių konservų ar romo bei viskio butelių iš dėžių, kurios netyčia nukrito iškraunant laivus. Argi ne puiku, sako Merė, tik pasakai, ko norėtum, ir kitą dieną dokuose netyčia nukrinta visa tų dalykų dėžė. Būna, kad sekmadienio rytais nė nesivarginame gamintis pusryčių, nes sėdime virtuvėje laimingi nuo saldžiu sirupu užpiltų ananasų gabalėlių, kuriuos kemšame užgerdami romu. Merė primena apie mišias, bet mums visiems ir virtuvėje pakankamai gera su ananasais bei romu, o čia, žiūrėk, dar Timis Koinas pasiūlo padainuoti, nesvarbu, kad dabar sekmadienio rytas. Timis dirba „Prekybiniame šaldyme“ ir dažną penktadienio vakarą namo parsineša nemažą gabalą jautienos šoninės. Jis vienintelis sekmadienio rytmetį nueina į mišias, bet bažnyčioje per ilgai neužsibūna, nes ananasai ir romas gali greitai baigtis.

Frenkis ir Denis Lenonai yra dvyniai, Amerikos airiai. Frenkis gyvena kitame bute, o Denis nuomojasi lovą pas Merę. Jų tėvas, Džonas, išvis neturi namų, tik šlaistosi gatvėmis su vyno buteliu rudame popieriniame maišelyje ir valo Merės butą už dušą, sumuštinį ir keletą gurkšnių. Jo sūnūs juokiasi ir dainuoja: „Ak, tėveli, tu buvai man toks nuostabus.“

Frenkis ir Denis lanko paskaitas Miesto koledže, kuris yra vienas geriausių koledžų šalyje, be to, nemokamas. Nors jie studijuoja sąskaitybą, labiausiai džiaugiasi literatūros paskaitomis. Frenkis pasakoja metro traukinyje pamatęs merginą, kuri skaitė Džeimso Džoiso „Menininko jaunų dienų portretą“, ir kaip jis baisiai troško šalia jos atsisėsti ir pasikalbėti apie Džoisą. Visą kelią nuo Trisdešimt ketvirtosios iki Šimtas aštuoniasdešimt pirmosios gatvės jis vis atsikeldavo iš savo vietos pasiryžęs prie jos prieiti, bet kiekvieną kartą pritrūkdavo drąsos, o jo vietą tuo tarpu jau būdavo užėmęs kitas keleivis. Kai traukinys pasiekė Šimtas aštuoniasdešimt pirmąją, jis pagaliau prie jos pasilenkė ir tarė: puiki knyga, ar ne? Bet ji tik nuo jo atšlijo ir suklykė. Frenkis norėjęs jos atsiprašyti, bet kaip tik tuo metu durys užsidarė ir jis atsidūrė ant platformos, o traukinio keleiviai tik žvelgė į jį rūsčiais žvilgsniais.

Frenkis ir Denis mėgsta džiazą ir šokinėja po visą svetainę kaip du išprotėję profesoriai, dėlioja plokšteles ant gramofono, spragsi pirštais į taktą ir nesustodami man pasakoja, kokie puikūs muzikantai yra šitoje Benio Gudmeno plokštelėje: Džinas Krupa, Haris Džeimsas, Lajonelis Hamptonas ir pats Benis. Jie sako, kad tai buvo geriausias visų laikų džiazo koncertas, ir pirmą kartą į Karnegio salės sceną buvo įleistas juodaodis. Tu tik paklausyk jo, paklausyk to Lajonelio Hamptono, koks grakštus, aksominis jo garsas, paklausyk, o dabar įsiterpia Benis, klausyk, o čia va Haris pridės tuoj keletą gaidų, kuriomis skelbia: tik pažiūrėk, kaip aš skrendu, kaip aš skraidau, o Krupa varo savo „bap bap bap du bap dy bap“, juda ir rankos, ir kojos, na na na, ir visas prakeiktas orkestras varo kaip išprotėjęs, žmogau, varo pasiutusiai, o publika, tik paklausyk, irgi eina iš proto, šakės, žmogau.

Jie uždeda Kauntą Besį, rodo pirštais ir juokiasi, kai Kauntas groja pavienes gaidas, o kai užsideda Diuką Elingtoną, tai išvis šokinėja po visą svetainę, spragsėdami pirštais, tik kartais stabteli ir sako: tik pasiklausyk, paklausyk šito, ir aš klausau, nes niekada nesu šitaip klausęsis, ir išgirstu, ko dar niekuomet iki tol nebuvau girdėjęs, ir kartu su Lenonais juokiuosi, kai muzikantai paima kokią melodiją ir visaip ją varto, tai aukštyn kojomis, tai išvirkščiai ir vėl į ją sugrįžta, tarsi sakytų: žiūrėk, mes dabar pasiskolinsim šitą melodiją ir pagrosim ją savaip, tik neverta jaudintis, štai ją jau grąžiname, turėk sau ir niūniuok ją, bičiuli, tik dainuok tą gražuolę, žmogau.

Airiai nuomininkai skundžiasi, kad visa tai tėra triukšmas. Pedis Artūras Makgovernas pareiškia: ir kokie jūs airiai su visu šituo. Geriau uždedam ant to aparato airiškų dainų. Pasileidžiam kokių airiškų šokių melodijų.

Lenonai tik juokiasi ir sako, kad jų tėvas tas pelkes seniausiai palikęs. Čiagi Amerika, žmonės, sako Denis. Štai tikroji muzika. Bet Pedis Artūras nuo gramofono nuima Diuką Elingtoną ir uždeda Frenko Li Tara Ceilidhe Band, ir mes visi sėdime, klausomės, tyliai į taktą barbename, galvos nė krypt. Lenonai tik nusijuokia ir išeina.