Фрэнк Маккорт - Tataigis

Štai ką norėčiau jai pasakyti, bet turiu nuryti savo žodžius, nes Mikė Smol gali įsižeisti ir su manimi nebesusitikinėti, nors ir kaip sunku būtų eiti per gyvenimą ir niekuomet nesakyti, kas tau ant liežuvio. Ir iš viso nelengva draugauti su tokia gerai atrodančia mergina kaip Mikė, nes jai tai būtų niekai susirasti kitą, o aš tikriausiai turėčiau ieškotis ne taip gerai atrodančios merginos, kuriai neužkliūtų mano niekam tikusios akys ir atestato neturėjimas, nors mergina, kuri atrodytų ne taip gerai, veikiausiai nepamirštų pasiūlyti kėdės ir puodelio arbatos, ir man nereikėtų visados nuryti savo žodžius. Endis Pitersas nuolat kartoja, kad gyvenime daug lengviau su paprastai atrodančiomis merginomis, ypač tomis, kurios turi nedidelius papus arba visai jų neturi, nes tokios būna dėkingos kad ir už menkiausią dėmesį, ir labai gali būti, kad paprasta mergina gali pamilti tave tokį, koks esi, kaip sakoma filmuose. Bet aš negaliu nė pagalvoti apie tai, kad Mikė Smol iš viso turi papus, kai ji savo kūną saugo vestuvių nakčiai ir medaus mėnesiui, ir man pasidaro labai skaudu, kai įsivaizduoju, kaip futbolininkas Bobas su ja jaudinasi vestuvių naktį.

Platformos viršininkas iš „Beikerio ir Viljamso sandėlių“ pamato mane metro traukinyje ir sako, kad pas juos galiu gauti darbo vasarai, nes vyrai eina atostogauti. Jis leidžia man dirbti nuo aštuonių iki vidurdienio, ir antrąją dieną pabaigęs darbą nueinu į „Uosto sandėlius“ pasižiūrėti, gal pavyks su Horacijumi suvalgyti sumuštinį. Dažnai pagalvoju, kad jis yra tėvas, kokį norėčiau turėti, ir visai nesvarbu, kad jis juodasis, o aš baltasis. Jeigu kada nors apie tai prasitarčiau sandėliuose, vyrai ant platformos mane negyvai užjuoktų. Jis ir pats turėtų žinoti, kaip jie kalba apie juodaodžius, ir, žinoma, ne kartą yra girdėjęs pro šalį praskriejant žodį „nigeris“. Dar kai dirbau su juo ant platformos, nesuprasdavau, kaip jam nepanyžta kumščiai. Bet, užuot jais mosavęs, jis tik palenkdavo galvą ir nusišypsodavo, o aš stebėdavausi, negi jis neprigirdi ar yra šiek tiek trenktas, bet ir pats žinojau, jog kurčias jis nėra, o iš jo kalbų apie Kanadoje studijuojantį sūnų galėjai matyti, kad jei tik būtų turėjęs galimybę, ir pats būtų studijavęs universitete.

Jis kaip tik išeina iš užkandinės Leito gatvėje ir pamatęs mane nusišypso: tu, žmagau. Matyt, žinojau, kad ateisi. Turiu milžinišką sumuštinį, mylios ilgumo, ir alaus. Valgysim ant prieplaukos, gerai?

Aš jau pasiruošęs apsisukti ir grįžti į prieplauką Leito gatve, bet jis duoda ženklą sukti į šalį. Jis nenorįs, kad vyrai iš sandėlio mudu pamatytų. Ir paskui jodytų jį visą dieną. Jie sau tik žvengs ir klausinės Horacijaus, kada jis pažinojo mano motiną. Tai išgirdęs užsimanau parodyti, kad tie vyrai visai nerūpi, ir dėl to man tik dar labiau norisi eiti Leito gatve. Ne, žmagau, sako jis. Patausok jausmus svarbesniems dalykams.

Bet, Horacijau, tai ir yra labai svarbu.

Visa tai yra niekas, žmagau. Viskas iš neišmanymo.

Bet juk mes turėtume priešintis.

Ne, sūnau.

O Dieve, jis vadina mane sūnumi.

Ne, sūnau. Neturiu kovoms laiko. Ir nenoriu su jais prasidėti. Reikia atsirinkti, dėl ko verta kovoti. Aš turiu studijuojantį sūnų. Turiu žmoną, kuri yra ligota, bet vis tiek naktimis valo biurus Brodo gatvėje. Geriau valgyk sumuštinį, žmagau.

Mes valgome garstyčiomis varvantį sumuštinį su kumpiu ir sūriu, užsigerdami Rheingold kvorta, alaus butelis keliauja tarp mudviejų, ir staiga mane aplanko suvokimas ir jausmas, kad niekada nepamiršiu šitos valandos prieplaukoje su Horacijumi ir žuvėdromis, kurios suka ratus, tikėdamosi, kad kas nukris, ir laivais, kurie išsirikiavę palei Hudzono krantus laukia vilkikų, kad juos prišvartuotų arba nuvilktų į sąsiaurį, o mašinos ūžia mums už nugarų ir virš galvų Vestsaido greitkeliu ir Vonas Monro per radiją prieplaukos kontoroje dainuoja „Sagas ir kaspinus“, o Horacijus ištiesia man dar vieną sumuštinio gabalą, sakydamas, kad keletas kilogramų ant mano kaulų tikrai nepakenktų, ir nustebęs žiūri, kaip vos neišmetu to sumuštinio, vos jo nepaleidžiu iš rankų, nes staiga man pasidaro silpna, ant sumuštinio tik papsi mano ašaros, ir pats nežinau kodėl, nei Horacijui, nei sau negaliu paaiškinti šito staiga užplūdusio liūdesio, kuris byloja, kad tai daugiau niekada nepasikartos, šitas sumuštinis, šitas alus prieplaukoje su Horacijumi, dėl kurių jaučiuosi toks laimingas, kad tegaliu verkti iš laimės, persmelktos liūdesiu, ir dėl to pasijuntu taip kvailai, kad norėčiau padėti galvą Horacijui ant peties, o jis viską supranta, nes pasislenka arčiau ir mane apkabina, tarsi būčiau jo sūnus, ir taip mudu sėdime dviese, ar juodi, ar balti, ar jokie, visai nesvarbu, ir nieko daugiau nelieka, tik padėti ant žemės sumuštinį, prie jo iš karto prisistato žuvėdra, pačiumpa jį ir suryja, ir mudu juokiamės, Horacijus ir aš, ir jis įdeda man į delną nosinę, tokio baltumo, kokio dar nesu regėjęs, o kai noriu tą nosinę grąžinti, jis tik papurto galvą, kad ją pasilaikyčiau, ir aš sau pasižadu, kad saugosiu ją iki paskutinio atodūsio.

Pasakoju Horacijui, kad mano mama, kai pravirkdavome, sakydavo: ak, tavo pūslė visai prie pat akies, ir jis nusijuokia. Ir dabar nebeprieštarauja, kad atgal eitume Leito gatve, o vyrai ant platformos nė nebando svaidyti replikų apie jį ir mano motiną, nes sunku įskaudinti žmones, kurie jau tik juokiasi ir kurių jokios replikos nebepasieks.

33

Kartais Mikė kviečiama į kokteilių vakarėlius. Kartu ji pasiima ir mane, o aš sutrikęs žiūriu, kaip žmonės stovi sukišę nosis ir plepa valgydami mažus dalykėlius ant sužiedėjusios duonos riekelių ir trapučių, ir niekas nei dainuoja, nei pasakoja istorijų, kaip būdavo Limerike, o paskui pradeda žvilgčioti į laikrodžius ir klausinėti: ar tu nealkanas? Gal einam kur nors pavalgyti? Ir išsiskirsto, ir visa tai vadina vakarėliu.

Tokia ta šiaurinė Niujorko dalis, ir man ji nė trupučio nepatinka, ypač kai kažkoks kostiumuotas vyrukas, kuris dabar kalbasi su Mike, pasisako esąs teisininkas ir linktelėjęs galvą į mano pusę klausia, kodėl jį, dėl Dievo meilės, draugauja su tokiais kaip aš, ir pakviečia nueiti su juo pavakarieniauti, tarsi tikėtųsi, kad ji iškart sutiks ir paliks mane stovėti su tuščia stikline čia, kur viskas sužiedėję ir niekas nedainuoja. Ji jam, žinoma, atsako: ne, ačiū, nors gali matyti, kad jai malonu, ir aš savęs klausiu, gal ji tikrai labiau norėtų eiti su Ponu Kostiumuotu Teisininku nei likti su manimi, žmogumi iš lūšnynų, kuris nėra baigęs vidurinės mokyklos ir spokso į pasaulį akimis, kurios primena dvi myžalų skyles sniege. Aišku, ištekėti ji norėtų tik už tokio, kurio akys sveikos ir mėlynos, o dantys nepriekaištingai balti, kuris vestųsi ją į kokteilių vakarėlius ir jie persikraustytų į Vestčesterį, kur galėtų lankyti užmiesčio klubą, žaisti golfą, gerti martinį ir išdykauti vakarais apsvaigę nuo džino.

O aš žinau, kas patinka man — Niujorko centras, kur barzdoti vyrai ir ilgaplaukės moterys su karoliais skaito poeziją kavinėse ir baruose. Jų vardai pasirodo laikraščiuose ir žurnaluose — Keruakas, Ginsbergas, Brigita Mumagan. Jie gyvena buvusiuose industriniuose rajonuose ir klajoja po šalį. Jie geria vyną iš didelių ąsočių, rūko marihuaną, guli ant grindų ir kaifuoja nuo džiazo. Kaifuoja. Būtent taip jie šneka ir spragsi pirštais: veža, bičas, veža. Jie kaip mano dėdė Pa Limerike, jiems į viską nusičiurkšti. Jeigu jiems reikėtų eiti į kokteilių vakarėlį arba užsirišti kaklaraištį, jie numirtų.