Фрэнк Маккорт - Tataigis

Judinkis, pasakė policininkas, aš taip ir padariau, nes nebuvo prasmės jam aiškinti, kad žinau, kas dabar ją bučiuoja, kad ji dabar tikriausiai sėdi kine, o šalia tas teisininkas, ranka apkabinęs pečius, jo pirštai tabaluoja prie jos krūtinės, kuri yra saugoma medaus mėnesiui, ir labai gali būti, kad jis gaus ją pabučiuoti ir spustelėti bežiaumodamas kukurūzų spragėsius, tuo tarpu aš stoviu čia, Brodvėjaus gatvėje, žiūriu į Kolumbijos universiteto vartus kitoje pusėje ir nežinau, kur pasukti, ir svajoju susirasti merginą iš Kalifornijos arba Oklahomos, tokią pat šviesiaplaukę ir mėlynakę kaip Mikė Smol, linksmą, su dantimis, kurie nekart nėra skaudėję ir neturi nė vienos skylutės, džiugią, nes visas jos gyvenimas jau suplanuotas taip, kad ji baigs mokslus ir ištekės už kokio mielo vaikinuko, kaip jį ir vadina, ir įsitaisys taip, kad turėtų ramybę, poilsį ir jaukumą, kaip sakydavo mano motina.

Tas policininkas dar kartą privažiavo prie manęs ir pakartojo: judinkis, drauguži, ir aš bandžiau pereiti Šimtas šešioliktąją gatvę išlaikydamas bent kiek orumo, kad jis negalėtų rodyti į mane pirštu ir sakyti savo partneriui: žiūrėk, štai eina dar vienas viskiu akis užsipylęs airišius iš Senojo krašto. Jie gi nežino, o ir nenori žinoti, kad viskas taip išėjo dėl to, jog Mikė Smol panoro, kad užsiriščiau kaklaraištį, bet aš atsisakiau.

Vestendo baras net braškėjo nuo Kolumbijos universiteto studentų, ir aš pamaniau, kad išgėręs alaus įsiliesiu į jų būrį ir būsiu palaikytas vienu iš Kolumbijos universiteto studentų, kurie vertinami aukščiau nei studijuojantys Niujorko universitete. Gal net imsiu ir įkrisiu į akį kokiai blondinei, ir ji ištrins man iš galvos tą Mikę Smol, nors nemanau, kad pavyktų taip lengvai jos atsikratyti, net jeigu po mano antklode palįstų pati Brižita Bardo.

Bare jaučiuosi taip, lyg būčiau Niujorko universiteto valgykloje, kai Kolumbijos universiteto studentai bando vienas kitą perrėkti diskutuodami apie tai, kad gyvenimas yra tuščias, kad viskas absurdiška ir kad vienintelis dalykas, kurį, žmogau, dar gali padaryti, tai tik grakščiai sutikti likimo smūgius. Kai buliaus ragas į tave artėja ir sminga tau į klubą, va tada tai suvoki, kad atėjo tiesos valanda. Skaityk Hemingvėjų, žmogau, skaityk Žaną Polį Sartrą, žmogau. Jie žino, kas tai yra.

Jei man nereikėtų dirbti bankuose, prieplaukose ir sandėliuose, tuomet ir aš turėčiau laiko būti normalus studentas ir aimanuoti apie tuštumą. Kaip norėčiau, kad mano tėvai būtų gyvenę padorų gyvenimą ir išleidę mane į mokslus, tuomet ir aš galėčiau sėdėti baruose ir valgyklose ir visiems aiškinti, kaip man patinka Kamiu dėl to, kad kasdien skatina galvoti apie savižudybę, ir Hemingvėjus, nes rizikavo būti buliaus padurtas į šoną. Žinau, jei tik turėčiau laiko ir pinigų, tai nevilties srityje aplenkčiau visus Niujorko studentus, nors savo mamai apie tai negalėčiau nė prasitarti, nes ji sakytų: jergutėliau, dėl Dievo meilės, argi neturi sveikatos, batų ir puikios ševeliūros, ko tau dar trūksta?

Gėriau alų ir galvojau, kas čia per šalis, kur policininkai liepia judintis, kur žmonės į sumuštinį su kumpiu prideda balandžių šūdų, kur mergina, pasižadėjusi susižadėti su futbolininku, palieka mane dėl to, kad neryšiu kaklaraiščio, kur vienuolė pakrikštija Maiklą, kas iš jo belikę, kuris kentėjo konclageryje ir turėtų būti paliktas ramybėje su savo žydiška egzistencija, kuri niekam netrukdo, kur studentai valgo ir geria kiek tik širdis geidžia ir virkauja apie egzistencializmą bei gyvenimo tuštumą, o policininkai tave dar kartą paragina: judinkis iš čia.

Apsisukau ir nužingsniavau Brodvėjumi pro Kolumbijos universitetą į Vašington Haitsą ir atsidūriau ant Džordžo Vašingtono tilto, kur sustojau ir pradėjau žvalgytis į Hudzono upę. Mano galva buvo pilna tamsių debesų ir garsų, ir prisiminimų apie Limeriką, Edą Kleiną ir Dachau, kur Maiklas, kas iš jo belikę, tiktai mėsgabalis, buvo išgelbėtas amerikiečių kareivių, mano galvoj tai pasirodydavo, tai vėl dingdavo mama kartu su Emera iš Mėjo ir Mike Smol iš Rod Ailando, o Pedis Artūras juokėsi ir sakė: tu niekada nešoksi su airių merginomis, kai tavo akys kaip myžalų skylės sniege, ir aš žiūrėjau į upę ir savęs gailėjausi, kol dangus ėmė švisti, o patekėjusi saulė keliavo nuo bokšto prie bokšto ir Manheteną pavertė aukso stulpais.

34

Praėjus porai dienų ji paskambina ašarodama. Ji esanti gatvėje, ar neateičiau jos pasiimti prie Šimtas šešioliktosios ir Brodvėjaus kampo. Ji susipykusi su tėvu, neturi pinigų ir nežino, ką daryti. Ji laukia manęs prie kampo, o kai įsėdame į traukinį, pasakoja, kaip apsirengė ketindama paskambinti ir su manimi susitikti, nors aš turėjęs labai griežtą nuomonę dėl kaklaraiščių, bet jos tėvas pasakė: ne, ji niekur neisianti, o ji pasakiusi: taip, ji eisianti į miestą, ir jis sudavė jai per veidą, kuris, kaip galiu matyti, dabar sutinęs. Ji pabėgusi iš tėvo namų ir atgal nebegrįš. Merė O’Brajen sako, kad jai pasisekė. Vienas iš nuomininkų kaip tik išvyko į Airiją vesti kaimynų merginos, ir atsilaisvino jo kambarys.

Iš dalies aš net džiaugiuosi, kad tėvas jai sudavė, nes ji atėjo pas mane, o ne pas Bobą, o tai neabejotinai reiškia, kad ji renkasi mane. Žinoma, Bobas dėl to nė kiek neapsidžiaugia ir po kelių dienų atėjęs prie durų išvadina mane klastingu airišiumi ir pagrasina, kad nusuks man galvą, bet kai patraukiu ją į šoną, jo kumštis trenkiasi į sieną ir jam tenka vykti į ligoninę susigipsuoti rankos. Prieš išeidamas jis perspėja, kad mudu dar pasimatysime ir kad verčiau susitaikyčiau su Kūrėju, bet kai praėjus keletui dienų susiduriu su Bobų universitete, jis ištiesia man sveikąją ranką draugystės vardan ir nuo to kartojo nebematau. Galbūt jis skambina Mikei Smol man nežinant, bet jau vis tiek per vėlu, Mikė neturėtų su juo net kalbėtis, nes įsileido mane į savo kambarį ir į lovą pamiršusi, kad saugojo kūną vestuvių nakčiai ir medaus mėnesiui. Pirmąją mūsų susijaudinimo naktį ji sako, kad atėmiau jai nekaltybę, ir jeigu dabar turėčiau jausti kaltę ar liūdesį, man vis tiek neišeitų, ypač kai pagalvoju, kad esu jai pirmasis, tasai, kuris amžiams išlieka merginos atmintyje, kaip būdavo sakoma kariuomenėje.

Pas Merę O’Brajen likti negalime, nes mums niekaip nepavyksta atsispirti pagundai gulėti vienoje lovoje, ir atsiranda viską žinančių žvilgsnių. Pedis Artūras apskritai nustoja su manim kalbėtis, nors man nėra aišku, ar iš dievobaimingumo, ar iš patriotizmo, supykęs, kad bendrauju su mergina, kuri nėra nei airė, nei katalikė.

Kapitonas perduoda, kad yra pasiruošęs Mikei kiekvieną mėnesį skirti tam tikrą sumą, o tai reiškia, kad ji gali išsinuomoti nediduką butelį Brukline. Norėčiau gyventi kartu su ja, bet Kapitoną ir senelę tai papiktintų, tad išsinuomoju butą su šaltu vandeniu Grinvič Vilidže, Dauning gatvės 46-ajame name. Nežinau, kodėl tas butas taip vadinamas. Jame yra karštas vanduo, tik nėra šildymo, išskyrus didelį žibalinį šildytuvą, kuris taip paraudonuoja, jog bijau, kad nesprogtų. Kad nesušalčiau, nusiperku elektrinę antklodę Macy ‘s parduotuvėje ir prijungiu ją ilgu laidu, kad galėčiau vaikštinėti aplinkui. Vonia čia stovi virtuvėje, o tualetas — koridoriuje, ir juo turiu dalytis su pagyvenusių italų pora, kuri gyvena kitoje koridoriaus pusėje. Senasis italas pasibeldžia į mano duris ir pareiškia, kad pasidėčiau savo tualetinį popierių ant laikiklio tualete ir prie jo popieriaus nekiščiau pirštų. Juodu su žmona savo tualetinį popierių žymi ir iškart sužinos, jeigu tik pamėginsiu juo naudotis, taigi verčiau saugokis. Angliškai jis kalba silpnai, o kai pradeda aiškinti, kiek prisikamavo su žmonėmis, kurie prieš tai nuomojosi mano butą, taip susierzina, kad ima mojuoti kumščiu man prieš nosį ir įspėja, jog galiu sulaukti didelių nemalonumų, jeigu tik paliesiu jo tualetinį popierių, labai didelių nemalonumų, bet duoda man ritinėlį pradžiai, kad neliesčiau svetimo. Jis sako, kad jo žmona esanti puiki moteris ir kad duoti man ritinėlį buvo jos mintis, bet ji yra ir labai ligota moteris, kuri nori ramaus gyvenimo ir jokių nemalonumų. Capice? 13