Фрэнк Маккорт - Tataigis

Endis sako man, kad Paukštis yra pats žymiausias visų laikų amerikietis, kartu su Abrahamu Linkolnu ir Maksu Kišu, kuris išrado vidurių paleidžiamuosius. Paukščiui turėtų duoti Nobelio premiją ir vietą Lordų rūmuose.

O kas tas Paukštis?

Dėl Dievo meilės, Makortai. Man dėl tavęs neramu. Sakai, kad tau patinka džiazas, bet nežinai nė kas yra Paukštis. Čarlis Parkeris, žmogau. Mocartas. Ar klausaisi? Ar rauki? Mocartas, dėl Dievo meilės. Čarlis Parkeris.

O ką bendro Čarlis Parkeris turi su mokytojavimu, ratų gaubtais, Maimonidu ir visais kitais dalykais?

Matai, Makortai, čia ir yra tavo bėda, tu visuomet ieškai tiesioginio ryšio, neatsispiri logikai. Dėl to jūs, airiai, ir neturite filosofų. Tik daug suknistų barų teologų ir tualetų teisininkų. Atsipalaiduok, žmogau. Ketvirtadienio vakare darbą baigiu anksčiau, nuvažiuosime į Penkiasdešimt antrąją gatvę pasiklausyti muzikos. Gerai?

Mes einam iš klubo į klubą, kol ateinam į tokią vietą, kur juodaodė moteris balta suknele kažką veblena į mikrofoną, taip į jį įsikibusi, tarsi būtume siūbuojančiam laive. Endis sušnibžda: tai Bilė, kokia gėda, kad jie leidžia jai taip iš savęs tyčiotis.

Jis nužingsniuoja prie scenos ir mėgina paimti ją už rankos, kad padėtų nulipti, bet ji tik keikiasi ir tol mosuoja kumščiais, kol suklumpa ir nusiverčia. Tada nuo baro kėdės atsistoja dar vienas vyras ir ją išveda, o iš keleto švarių garsų, kuriuos man

pavyko pro jos veblenimą išgirsti, atpažįstu, kad tai buvo Bilė Holidėj, balsas, kurį girdėjau per Ginkluotųjų pajėgų radiją dar būdamas vaikas Limerike, tas tyras balsas, kuris sakė: „Nieko kita, brangusis, tau duoti negaliu, tik savo meilę.“

Štai kas atsitinka, sako Endis.

Ką tuo nori pasakyti?

Tik tai ir noriu pasakyti — štai kas atsitinka, ir viskas. Jėzau, ar man pradėti rašyti knygas?

O iš kur tu pažįsti Bilę Holidėj?

Bilę Holidėj pamilau dar vaikystėje. Ateidavau į Penkiasdešimt antrąją gatvę jos pasižiūrėti. Palaikydavau apsiaustą. Iššveisdavau tualetą. Prileisdavau į vonią vandens. Bučiuodavau žemę, kuria ji vaikšto. Kai Bilei papasakojau, kad buvau pašalintas iš kariuomenės dėl amoralaus elgesio, dėl to, kad nedulkinau prancūzų avies, ji pasakė, kad apie tai reikėtų parašyti dainą. Nežinau, ką Dievas ketina su manimi daryti kitame gyvenime, bet aš nežadu niekur judintis, nebent ten, amžinybėje, būčiau pasodintas tarp Bilės ir Paukščio.

1958 metų kovo viduryje laikraštyje pasirodo dar vienas skelbimas: reikalingas anglų kalbos mokytojas Makėjaus profesinėje technikos mokykloje Steiteno saloje. Direktoriaus pavaduotoja panelė Sisted apžiūri mano licenciją ir nusiveda susitikti su direktoriumi, Moze Sorola, o šis nė nepajuda iš už savo stalo, tik žiūri prisimerkęs pro dūmų kamuolius, kurie srūva jam iš nosies ir iš rankoje laikomos cigaretės. Jis sako, kad padėtis ypatinga. Mokytoja, kurią aš pakeisiąs, panelė Mad, netikėtai nusprendė išeiti į pensiją semestro viduryje. O tokie egoistiški mokytojų sprendimai labai apsunkina direktoriui gyvenimą. Jis negalįs man duoti viso anglų kalbos ir literatūros krūvio, kasdien turėčiau dvi anglų ir tris socialinių mokslų pamokas.

Bet kad aš nieko apie tuos socialinius mokslus neišmanau.

Jis išpučia dūmus ir markstydamasis pareiškia: dėl to nesijaudink. O tada vedasi pas mokymo dalies vedėją, ir šis paaiškina, kad tris klases turėsiu mokyti ekonominio pilietiškumo, o čia štai prašom vadovėlis — „Tavo pasaulis ir tu“. Ponas Sorola nusišypso pro dūmus ir pakartoja: „Tavo pasaulis ir tu.“ Tai čia turėtų būti apie viską.

Kai mėginu įtikinėti, kad nieko nei apie ekonomiką, nei apie pilietiškumą nenutuokiu, jis sako: svarbiausia, kad būtum perskaitęs keletu puslapių daugiau negu vaikai. Viskas, ką bepasakytum, jiems bus naujiena. Pranešk, kad dabar 1958-ieji, perskaityk jų pačių pavardes, pasakyk, kad gyvena Steiteno saloje — jie bus labai nustebę ir dėkingi už informaciją. Metų gale net ir tavo pavardė jiems bus naujiena. Pamiršk savo literatūros kursus universitete. Proto bokštai čia nesėdi.

Ir nuveda mane susipažinti su panele Mad, mokytoja, kurią pakeisiu. Kai atidarome klasės duris, berniukai ir mergaitės persisvėrę per langus šūkauja draugams mokyklos kieme. O panelė Mad sėdi prie stalo ir skaito kelionių brošiūras nekreipdama dėmesio į popierinį lėktuvėlį, kuris praskrenda jai virš galvos.

Panelė Mad išeina į pensiją.

Kai ponas Sorola pasišalina, ji sako: tai jau taip, jaunuoli. Laukiu nesulaukiu, kada iš čia dingsiu. Kas šiandien? Trečiadienis? Penktadienis yra mano paskutinė diena, sveikas atvykęs į šitą beprotnamį. Išdirbau čia trisdešimt dvejus metus, tarsi tai kam rūpėtų. Vaikams? Tėvams? Visiems, jaunuoli, tik nusišikti, atleisk už tokį pasakymą. Mes mokome jų vaikigalius, o jie moka mums kaip indų plovėjams. Kada tai buvo? Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt šeštaisiais. Kai aš pradėjau, prezidentavo Kalvinas Kulidžas. Iš pradžių jis, paskui atėjo Depresija ir Huveris, o po jo Ruzveltas, Trumenas, Eizenhaueris. Pažiūrėk pro langą. Iš čia gerai matyti Niujorko uostas, o pirmadienio ryte, jeigu vaikai tavęs labai neišnervins, pamatysi ten praplaukiant didžiulį laivą, ant kurio denio mojuodama stovėsiu aš, aš mojuosiu, sūnau, ir šypsosiuosi, nes yra du dalykai, kurių, tikiuosi, su Dievo pagalba gyvenime man daugiau pamatyti neteks, — tai Stekeno sala ir vaikai. Baisybės monstrai. Tu tik į juos pažvelk. Geriau jau būtų dirbti su šimpanzėmis Bronkso zoologijos sode. Kelinti dabar metai? Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt aštuntieji? Ir kaip aš tiek iškentėjau? Čia turėtum būti Džo Luisas. Sėkmės, sūnau. Tau jos prireiks.

36

Prieš išeinant ponas Sorola sako, kad turėčiau ateiti rytoj, pasėdėsiu visas penkias pamokas ir pamatysiu, kaip su klase dirba panelė Mad. Susipažinčiau šiek tiek su darbo metodika. Jis sako, kad pusė mokymo ir yra metodika, o aš nė neįsivaizduoju, apie ką jis kalba. Nesuprantu nė ką reiškia jo šypsena pro cigaretės dūmą, ir pradedu galvoti, ar tik jis nejuokauja. Per stalą jis man pastumia išspausdintą tvarkaraštį: trys kursai EP, ekonominio pilietiškumo, du kursai A4, anglų kalbos ir literatūros antrakursiams, ketvirtas semestras. Tvarkaraščio viršuje parašyta: oficiali registracija, PRA, o apačioje — budėjimas, mokyklos valgykla, penkta pamoka. Nedrįstu nė klausti pono Sorolos, ką tai reiškia, kad tik jis nepamanytų, jog esu žioplas, ir nepersigalvotų dėl mano įdarbinimo.

Kai jau leidžiuosi į pakalnę prie kelto, pasigirsta berniuko balsas: pone Makortai, pone Makortai, ar jūs esate ponas Makortas?

Taip.

Ponas Sorola liepė perduoti, kad sugrįžtumėt.

Lipu paskui moksleivį atgal į kalvą, įsitikinęs, kad žinau, kodėl ponas Sorola nori, kad sugrįžčiau. Jis apsigalvojo. Susirado ką nors kitą, kuris turi patirties, kuris supranta, kas per daiktas yra metodika, ir žino, kas yra oficiali registracija. Jeigu manęs čia neįdarbins, turėsiu savo paieškas pradėti iš naujo.

Ponas Sorola jau laukia prie paradinių durų. Jis užsitraukia dūmą ir uždeda ranką man ant peties. Geros naujienos, sako. Darbo vieta atsilaisvino anksčiau, nei tikėjomės. Matyt, padarei gerą įspūdį panelei Mad, nes ji nusprendė išeiti šiandien. Tiesą sakant, ji jau išėjo, pro užpakalines duris, o dar nėra nė vidudienio. Taigi, norėjome pasiteirauti, ar negalėtum pradėti jau rytoj, ir tau nebereikės laukti pirmadienio.

Bet aš...

Aha, žinau. Tu nepasirengęs. Nieko tokio. Mes duosime tau kokios medžiagos, kad vaikai būtų užsiėmę, kol įsivažiuosi, aš ir pats retkarčiais užsuksiu patikrinti, ar viskas gerai.