Фрэнк Маккорт - Tataigis

Daniela praneša, kad su lankomumu jau baigta, o dabar jai reikia leidimo eiti į tualetą. Tuomet iš stalčiaus išsitraukia medinį pagaliuką ir nusiūbuoja iki durų, kur ją ir vėl nulydi šūksnių choras, o vienas berniukas rėkia: Džoji, Džoji, stokis ir parodyk, kaip tu ją myli, pažiūrėsim, kaip tu atsistosi, Džoji, o kai Džojis iki ausų išrausta, per klasę nusirita juoko ir kikenimo banga.

Pamoka jau įpusėjo, o apie ekonominį pilietiškumą dar nepasakiau nė žodžio. Turiu būti mokytojas, pedagogas. Paimu į rankas vadovėlį ir sakau: gerai, atsiverskite skyrių.... o iki kokio skyriaus jau priėjote?

Mes nedaėjom iki jokio skyriaus.

Nepriėjome. Tai sakote, nepriėjote iki jokio skyriaus?

Ne, aš sakiau, kad mes nedaėjom iki jokio skyriaus. Panelė Mad mumis nieko nemokė.

Mūsų. Panelė Mad jūsų nieko nemokė.

Ei, mokytojas, kodėl kartojat viską, ką pasakau? Mumis, mūsų. Panelė Mad šitaip nesikabinėjo. Panelė Mad buvo gera.

Jie linksi ir murma: jo, panelė Mad buvo gera, ir aš suprantu, kad dabar turėsiu varžytis su panele Mad, nors jie išvarė ją į pepsiją.

Pakyla ranka.

Taip?

Mokytojas, jūs škotas, ar kas?

Ne, airis.

O, jo? Airiai juk mėgsta gerti, a? Tą savo viskį, a? Ar būsite čia per Pedžio dieną?

Taip, aš būsiu čia Švento Patriko dieną.

Tai jūs neprisigersite ir nevemsite per paradą kaip visi airiai?

Sakau, kad būsiu čia. Gerai, atsiverskite knygas.

Ir vėl pakyla ranka.

Kokias knygas, mokytojas?

Šitą knygą — „Tavo pasaulis ir tu“.

Kad mes neturim šitos kokios tai knygos, mokytojas.

Mes neturime šitos knygos.

Ir vėl jūs viską kartojat, ką mes pasakom.

Mes turime kalbėti taisyklinga anglų kalba.

Mokytojas, čia juk ne kokia tai anglų pamoka. Čia ekanominis pylietyškūmas. Mes turėtume mokintis apie pynigus ir panašiai, o jūs nemokinate mumis apie pynigus.

Kai Daniela grįžta, iškart pakyla dar viena ranka. Mokytojas, o kokia jūsų pavardė? Daniela padeda leidimą atgal į stalčių ir klasei sako: jo pavardė Makojus. Ką tik sužinojau tualete, ir dar — kad jis nevedęs.

Lentoje užrašau savo pavardę — ponas Makortas.

Ponas, o jūs turite merginą? — šūkteli mergaitė iš klasės galo.

Jie ir vėl juokiasi. Aš ir vėl raudonuoju. Jie pradeda baksnotis alkūnėmis. Na, argi jis ne fainulka? — sako ta mergaitė, o aš įsikniaubiu į vadovėlį.

Atsiverskite savo knygas. Pirmąjį skyrių. Pradėsime nuo pradžių. „Trumpa Jungtinių Amerikos Valstijų istorija“.

Ponas Makojau.

Makortai. Makortas.

Nu jo, mes jau žinome viską apie tą Kolumbą ir kitką. Mes mokinomės to per istorijos pamoką su ponu Bogardu. Jis supyks, jeigu jūs mokinsit mumis istorijos, juk jis už tai gauna algą, tai ne jūsų darbas.

Turiu mokyti to, kas yra knygoje.

Panelė Mad nemokė, kas knygoje. Jai buvo nusišikti, atsiprašau, ponas Makojau.

Makortai.

Aha.

Kai nuskamba skambutis ir visi išbėga iš klasės, prie mano stalo prieina Daniela ir sako, kad nesijaudinčiau, neklausykit tų vaikų, jie visi labai durni, ji užsirašė į komercijos kursą, kad galėtų tapti teisininko sekretore, kas žino, gal ir pati bus teisininkė kokią dieną, ji pasirūpins lankomumu ir viskuo. Ji sako: neleiskit, kad jumis išdūrinėtų, ponas Makojau, atsiprašau už kalbą.

Kitoje klasėje yra trisdešimt penkios mergaitės, visos apsirengusios baltai, su sagomis nuo kaklo iki palankų. Dauguma vienodom šukuosenom, plaukai sukelti į viršų kaip bičių avilys. Jos nekreipia į mane dėmesio. Ant suolų pasideda dėžutes ir spokso į veidrodėlius. Pešiojasi antakius, pudruojasi skruostus, dažosi lūpas ir spaudo jas vieną į kitą, dilinasi nagus ir pučia nuo jų dulkeles. Kai atsiverčiu Delanio aplanką ir pradedu šaukti pavardėmis, visos nustebusios sužiūra. Aa, tai jūs pavaduojat? O kur panelė Mad?

Ji išėjo į pensiją.

O, tai jūs dabar mumis mokinsit?

Taip.

Klausiųjų, kokia jų specialybė, ką jos studijuoja.

Grožio kultūrą.

O kas tai yra?

Kosmetologija. O kokia jūsų pavardė, mokytojas?

Duriu į savo pavardę lentoje — ponas Makortas.

A, tikrai. Ivona sakė, kad jūs tikras fainulka.

Praleidžiu tai pro ausis. Jeigu pradėsiu taisyti kiekvieną kalbos klaidą, tai iki ekonominio pilietiškumo niekada neprieisiu, o blogiausia, kad jeigu manęs paprašytų paaiškinti anglų kalbos taisykles, būčiau priverstas pademonstruoti savo neišmanymą. Aš pasiryžęs nesitaikstyti su trukdymais. Pradėsiu nuo vadovėlio pirmojo skyriaus — „Trumpos Jungtinių merikos Valstijų istorijos“. Verčiu puslapius nuo Kolumbo iki pirmųjų kolonistų, Nepriklausomybės karo, 1812 metų karo, Pilietinio karo, tik staiga klasės gale pakyla ranka ir pasigirsta balsas.

Taip?

Ponas Makortai, ir kam jūs visa tai mumis pasakojat?

Pasakoju jums tai todėl, kad neįmanoma suprasti ekonominio pilietiškumo, jei nežinosi savo šalies istorijos.

Ponas Makortai, bet juk čia anglų pamoka. Kaip čia dabar, esat mokytojas ir nežinot nė kokią pamoką mokot.

Jos pešiojasi antakius, dilinasi nagus, krato savo bičių avilius ir labai mane užjaučia. Jos sako, siaubas, kokie mano plaukai, ir kad nesunku pastebėti, jog gyvenime nekart nesidariau manikiūro.

O kodėl jumis neatėjus į grožio kultūros dirbtuves ir mes jumis padarysime?

Jos šypsosi ir baksnoja viena kitą alkūne, mano veidas ir vėl užsiliepsnoja, o jos sako, kad aš tikrai fainulka. Oho, tai bent, pažėkit į jį. Kaip susigėdo.

Reikia paimti vadžias į rankas. Turiu būti mokytojas. Be to, juk kadaise buvau JAV kariuomenės kapralas. Įsakinėdavau vyrams, ką daryti, o jeigu jie neklausydavo, tai žiauriai nukentėdavo, nes įsakymų nevykdymas yra tiesioginis nepaklusimas kariniam statutui, kurio pažeidėjui gresia karo lauko teismas. Aš tiesiog pradėsiu toms mergaitėms įsakinėti.

Viską pasidėkite į šalį ir atsiverskite knygas.

Kokias knygas?

Anglų knygas, kokias turite.

Mes turim tiktai „Milžinus žemėje“ ir tai yra nuobodžiausia knyga pasaulyje. Visa klasė skanduoja: aha, tikrai, nuobodu, nuobodu, nuobodu.

Jos man pasakoja, kad ta knyga yra apie kažkokią šeimą iš Europos, kuri gyvena prerijose, ten visi yra prislėgti ir kalba apie savižudybę, todėl niekas klasėje negali tos knygos užbaigti, nes ji verčia ir tave patį galvoti apie savižudybę. O kodėl jos negalėtų skaityti kokio gražaus meilės romano, kur nėra jokių europiečių, kurie depresuoja prerijose? Arba kodėl nebūtų galima žiūrėti filmų? Jos galėtų žiūrėti Džeimsą Diną, o Dieeeve, Džeimsas Dinas, negaliu patikėti, kad jis miręs, į jį tai jos galėtų žiūrėti ir apie jį kalbėtis. O, į tą Džeimsą Diną tai jos žiūrėtų ir žiūrėtų.

Kai grožio kultūros merginos išeina, prasideda klasės valandėlė, aštuonių minučių užsiėmimas, per kurį turiu sutvarkyti visokius popierius trisdešimt trims moksleiviams iš spausdinimo cecho. Jie suplūsta į vidų, vieni berniukai, ir elgiasi labai paslaugiai. Jie pasako, ką turiu daryti, ir liepia nesijaudinti. Man reikia pažymėti lankomumą, nusiųsti nesančiųjų sąrašą panelei Sisted, surinkti iš nebuvusiųjų pateisinimo lapelius, kuriuos jiems atseit parašė tėvai ir gydytojai, išdalyti transporto leidimus autobusui, traukiniui, keltui. Vienas berniukas iš mokytojų kambario atneša panelės Mad paštą. Ten pilna įvairiausių raštelių ir laiškų, kuriuos atsiuntė visokiausi pareigūnai iš mokyklos ir ne tik, laiškelių, kuriuose neklusnūs mokiniai kviečiami į psichologo konsultacijas, prašymų ir reikalavimų dėl visokiausių sąrašų ir formų bei priminimų, kad jie dar neatsiųsti. Atrodo, panelė Mad kokį mėnesį prie savo pašto dėžutės nebuvo nė prisilietusi, ir man net galvą paskausta, kai pagalvoju, kiek darbo man paliko.