Фрэнк Маккорт - Tataigis

Berniukai sako, kad kasdien lankomumo nereikia tikrinti, bet kai jau pradedu, nebegaliu sustoti. Daugelis jų yra italai, tad lankomumo žymėjimas skamba kaip opera: Adinolfis, Buskalja, Kačamanis, Difacijus, Espozitas, Galjardas, Mičelis.

Mano pareiga — užvesti prieš klasę Ištikimybės priesaiką ir Jungtinių Amerikos Valstijų himną. Aš pats jų nelabai moku, bet tai nesvarbu. Berniukai atsistoja, prideda ranką prie krūtinės ir deklamuoja savą Ištikimybės priesaikos versiją: aš pasižadu būti ištikimas Steiteno salos vėliavai ir vienos nakties nuotykiui, viena mergina po manimi, niekam nematoma, su meile ir bučiniais man, tiktai man.

O kai prasideda himnas, kai kurie pritaria niūniuodami „Tu esi tiktai skalikas“.

Iš mokymo dalies vedėjo gaunu raštelį, kad ateičiau į jo kabinetą per kitą, trečiąją, pamoką, tuo metu, kai turėčiau ruoštis savo pamokoms. Jis man sako, kad kiekvienai pamokai privalu turėti planą ir kad yra standartinė pamokų planų forma, kad privalau reikalauti, jog visų mokinių užrašai būtų tvarkingi ir švarūs, turiu įsitikinti, kad vadovėliai aplenkti, sumažinti pažymį, jeigu neaplenkti, turiu patikrinti, kad langai būtų atidaryti 15 centimetrų nuo viršaus, kad kiekvienos pamokos pabaigoje turėčiau liepti vienam moksleiviui apeiti klasę ir surinkti šiukšles, kad turėčiau stovėti prie durų, pasisveikinti, kai mokiniai įeina, ir atsisveikinti, kai išeina, kad turėčiau lentoje aiškiai užrašyti kiekvienos pamokos temą ir tikslą, kad niekuomet neturėčiau užduoti tokių klausimų, į kuriuos tegalima atsakyti „taip“ arba „ne“, kad turėčiau pasirūpinti, jog klasėje nekiltų nereikalingas triukšmas, turėčiau reikalauti, kad visi mokiniai sėdėtų savo vietose, išskyrus tuos atvejus, jei pakeltų ranką norėdami gauti leidimą į tualetą, turėčiau reikalauti, kad berniukai nusiimtų kepures, turėčiau padaryti taip, kad nė vienas moksleivis per pamoką nekalbėtų prieš tai nepakėlęs rankos. Turėčiau užtikrinti, kad nė vienas mokinys neišeitų iš klasės pamokai nepasibaigus, kad negalima jų išleisti iš klasės iškart po signalinio skambučio, kuris, mano žiniai, skamba penkios minutės prieš pamokos pabaigą. Jeigu mano mokiniai bus pastebėti koridoriuose pamokai nesibaigus, turėsiu atsakyti pačiam direktoriui. Ar klausimų yra?

Vedėjas dar sako, kad už dviejų savaičių bus semestro vidurio egzaminai ir kad mokydamas turėčiau koncentruotis į sritis, kurios juose numatytos. Anglų kalbos pamokose moksleiviai turi būti išmokę rašybos ir žodyno sąrašus, kuriuose yra po šimtą žodžių ir kuriuos jie privalo turėti savo sąsiuviniuose, o jeigu neturi, sumažinti pažymį, taip pat turi būti pasiruošę parašyti rašinius apie du romanus. Per ekonominio pilietiškumo pamokas mokiniai turėtų būti išėję daugiau kaip pusę vadovėlio „Tavo pasaulis ir tu“.

Nuaidi skambutis penktajai pamokai, per kurią man numatytas budėjimas mokyklos valgykloje. Vedėjas sako, kad tai labai lengva užduotis. Aš ten budėsiąs su Džeiku Homeriu, mokytoju, kurio mokiniai bijo labiausiai.

Kai lipu laiptais į valgyklą, mano galva tvinkčioja, o burnoje sausa, ir aš svajoju, kaip būtų gerai dabar išplaukti kartu su panele Mad. O tuo metu aplinkui stumdosi ir grūdasi moksleiviai, mane sustabdo mokytojas ir pareikalauja parodyti leidimą. Tas mokytojas nedidukas ir apvalus, plika galva pūpso tiesiai ant pečių, tarsi kaklo visai nebūtų. Jis rūsčiai į mane žvelgia pro storus akinių stiklus, grėsmingai atkišęs smakrą į priekį. Pasakau jam, kad esu mokytojas, bet jis nepatiki ir nori pamatyti mano tvarkaraščio kortelę. A, sako, kai ją parodau, labai atsiprašau. Jūs esate Makortas. Aš Džeikas Homeris. Mes kartu budėsim valgykloje. Nuseku jam iš paskos koridoriumi į moksleivių valgyklą. Prie virtuvės išsirikiavusios dvi eilės, berniukų ir mergaičių. Tai ir yra vienas sunkiausių dalykų — išlaikyti berniukus ir mergaites atskirai, sako Džeikas. Tokiame amžiuje jie kaip gyvuliai, ypač berniukai, bet jie dėl to nekalti. Taip jau gamtos sutvarkyta. Jeigu būtų Džeiko valia, mergaites jis perkeltų į kitą valgyklą. Nes dabar berniukai vaikšto kaip gaidžiai norėdami pasirodyti, o jeigu dviem patinka ta pati mergaitė, muštynės neišvengiamos. Jis man pataria, jeigu įvyktų muštynės, iš pradžių nesikišti. Leisk tiems mažiems parazitams šiek tiek nuleisti garą. Blogiausia būna šiltu metų laiku, gegužę, birželį, kai mergaitės išsineria iš megztinių ir berniukams prasideda papų karštinė. Tos mergaitės, aišku, žino, ką daro, o berniukai tuomet iškorę liežuvius lekuoja kaip šunys. Mūsų darbas yra nesuleisti jų į krūvą, jeigu berniukas nori aplankyti mergaičių teritoriją, pirma turi ateiti pas mus ir paprašyti leidimo. Nes jeigu juos suleistum, tai du šimtai vaikų suliptų viens ant kito vidury dienos. Mums taip pat reikia palaikyti valgykloje tvarką, žiūrėti, kad visi nuneštų padėklus ir šiukšles atgal į virtuvę ir vietą, kurioje valgė, paliktų švarią.

Džeikas klausia, ar esu buvęs kariuomenėje, o kai atsakau, kad taip, sako: galiu duoti galvą nukirsti, kad nebūtum nė pagalvojęs, jog teks plėšytis dėl tokių šūdniekių, kai nusprendei tapti mokytoju. Įtariu, kad nežinojai, jog turėsi būti valgyklos sargu, šiukšlių inspektoriumi, psichologu ir aukle? Tai rodo, kaip šioje šalyje žiūrima į mokytojus: savo brangų laiką turi leisti žiūrėdamas, kaip tie vaikai ėda it kokie paršai, ir kontroliuoti, kad pavalgę viską susitvarkytų. Gydytojams ir teisininkams tokių dalykų daryti nereikia. Ir Europoje mokytojai tokiais šūdniekiais neužsiima. Tenai į vidurinės mokytoją žiūrima kaip į profesorių.

Vienas berniukas neša savo indus į virtuvę ir nė nepastebi, kaip nuo padėklo nukrinta ledų popierėlis. Kai sugrįžta, Džeikas pakviečia jį prieiti.

Pakelk ledų popierėlį, vaike.

Berniukas nepaklūsta. Tai kad ne aš numečiau.

Vaike, aš tavęs neklausiu, ar numetei. Aš liepiau jį pakelti.

O kodėl turėčiau tai daryti? Aš žinau savo teises.

Ateini čia, vaiki. Tuoj tau paaiškinsiu tavo teises.

Staiga aplinkui pasidaro tylu. Visa valgykla stebi, kaip Džeikas čiumpa tam berniukui už kairės mentės ir pradeda sukti odą. Vaiki, sako jis, tu turi penkias teises. Pirmoji — užsičiaupi. Antroji — darai, kas liepta, o kitos trys nesiskaito.

Berniukas stengiasi nesivaipyti, bando atrodyti lyg niekur nieko, kol Džeikas mentės odą jam užsuka taip stipriai, kad vaikinukui net pradeda linkti keliai ir jis sušunka: gerai jau, gerai, ponas Homeri, gerai. Pakelsiu tą popierėlį.

Džeikas jį paleidžia. Tvarka, vaiki. Matau, kad esi supratingas.

Berniukas gūrina į savo vietą. Jam gėda, ir aš žinau, kad taip neturėtų būti. Kai Limio valstybinės mokyklos Limerike mokytojai ką nors panašiai kankindavo, mes visada būdavome vaiko pusėje, ir aš pajuntu, kad taip yra ir dabar, iš to, kaip moksleiviai, berniukai ir mergaitės, piktais žvilgsniais varsto Džeiką ir mane. Ir pradedu galvoti, ar aš kada būsiu toks rūstus kaip airių mokytojai ir toks griežtas kaip Džeikas Homeris. Psichologijos dėstytojai Niujorko universitete mūsų nemokė, ką turėtume daryti tokiais atvejais, nes universiteto profesoriams niekuomet nereikėjo prižiūrėti moksleivių vidurinės mokyklos valgykloje. O kas atsitiks, jeigu Džeiko kada nebus ir aš vienas turėsiu susitvarkyti su dviem šimtais moksleivių? Juk jeigu liepsiu pakelti popierėlį kokiai mergaitei ir ji atsisakys, gi nesuksiu jai mentės odos, kol pradės virpėti keliai. Ne, matyt, teks palaukti, kol pasensiu ir pasidarysiu toks griežtas kaip Džeikas, nors ir jis, žinoma, su mergaitėmis taip nesielgtų. Su mergaitėmis jis elgiasi kur kas mandagiau, vadina jas mielosiomis ir ar jos negalėtų padėti palaikyti valgykloje tvarką. O kai jos atsako: taip, ponas Homeri, jis išsišiepęs nukrypuoja šalin.