Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jis stovi šalia manęs prie virtuvės ir sako: tiems mažiems parazitams turi parodyti, iš kur kojos dygsta. O tuo metu prie mūsų prieina berniukas ir Džeikas paklausia: taip, sūnau?

Pone Homeri, aš jums turiu grąžinti dolerį, kurį esu skolingas.

Už ką, sūnau?

Už tą dieną, kai praėjusį mėnesį neturėjau pietums pinigų, ir jūs man paskolinote.

Nereikia, sūnau. Geriau nusipirk sau ko nors skanaus.

Bet, pone Homeri.

Taip taip, sūnau. Nusipirk sau ledų.

Ačiū, pone Homeri.

Nėr už ką, vaike.

Jis geras vaikas, sako man Homeris. Kai pagalvoji, kaip sunkiai jis gyvena ir vis tiek eina į mokyklą. Jo tėvą kankino Musolinio pakalikai Italijoje, vos nenužudė. Jėzau, kad žinotum, kaip sunkiai verčiasi tų vaikų šeimos, o juk mes gyvename turtingiausioje pasaulio šalyje. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, Makortai. Ar tu nieko prieš, jei vadinsiu tave vardu?

Tikrai ne, pone Homeri.

Vadink mane Džeiku.

Gerai, Džeikai.

Kai man ateina pietų metas, jis parodo, kaip nueiti į mokytojų valgyklą viršutiniame aukšte. Ten mane pamato ponas Sorola ir vedasi supažindinti su kitais mokytojais prie skirtingų stalų: ponas Rovantris, spausdinimas, ponas Krygsmanas, sveikata, ponas Gordonas, mašinų cechas, panelė Gilfinein, dailė, ponas Garberis, tarsena, ponas Bogardas, socialiniai mokslai, ponas Maratėja, socialiniai mokslai.

Pasiėmęs sumuštinį ir kavos atsisėdu prie tuščio staliuko, bet prieina ponas Bogardas, pasisako, kad vadinčiau jį Bobų, ir pakviečia prisidėti prie jo ir kitų mokytojų. Norėčiau pasilikti atskirai, nes nežinau, ką reikės kalbėtis, ir dėl to, kad vos praversiu burną, jie pasakys: aa, tai tu airis, ir man teks visiems aiškinti, kaip tai atsitiko. Vis dėlto būti airiu nėra taip blogai, kaip būti juodaodžiu. Akcentą pakeisti dar gali, bet odos spalvos tai jau ne, turbūt labai bjauru, kai esi juodaodis ir žmonės mano, jog su tavim būtina kalbėtis apie juodaodžių reikalus tik dėl to, kad tavo tokia odos spalva. Akcentą pakeisti galima ir žmonės nustos tau aiškinę, iš kurios Airijos dalies kilę jų tėvai, o kai esi juodaodis, tai jau neišsisuksi.

Bet aš negaliu atsakyti ponui Bogardui, juk jis nepatingėjo prieiti prie mano stalo, ir kai įsitaisau tarp jų su savo kava ir sumuštiniu, mokytojai man dar kartą prisistato, šį kartą pasakydami ir savo vardus. Džekas Krygsmanas sako: tai pirmoji tavo diena, a? Tai kaip, bėgti dar nesinori?

Kai kurie mokytojai pradeda juoktis ir krato galvas tarsi sakydami, kad labai gailisi, kam iš viso su mokymu prasidėjo. Bobas Bogardas nesijuokia. Jis palinksta virš stalo ir sako: nežinau, ar yra pasaulyje kita profesija, kuri būtų tokia reikalinga kaip mokytojo. Po tokių jo žodžių visi nutyla, kol Stenlis Garberis paklausia, kokio dalyko mokau.

Anglų. Na, ne visai. Trims klasėms vedu ekonominį pilietiškumą. Aa, tai tu airis, prabyla panelė Gilfinein. Labai smagu mokykloje girdėti airišką tartį.

Ji pasipasakoja apie savo kilmę ir klausia, iš kur atvykau aš ir kada, ar ruošiuosi grįžti ir kodėl tie Senojo krašto katalikai ir protestantai nuolatos tarpusavyje kariauja. Džekas Krygsmanas sako, kad jie pešasi dar labiau nei arabai su žydais, bet Stenlis Garberis nesutinka. Stenlis sako, kad Airijoje abi pusės bent jau turi vieną bendrą dalyką, krikščionybę, o žydai ir arabai skiriasi kaip diena nuo nakties. Tuomet Džekas pareiškia: sušiktos nesąmonės, o Stenlis jam sarkastiškai atšauna: tikrai protingai pasakyta.

Kai nuaidi skambutis, Bobas Bogardas ir Stenlis Garberis lydi mane žemyn. Bobas sakosi žinąs padėtį panelės Mad pamokose, kad vaikai ten kaip laukiniai, kai šitiek savaičių nebuvo jokio mokymo, ir pasiūlo savo pagalbą. Sakau jam, kad jos man tikrai prireiks. Norėčiau sužinoti, ką, po šimts, turėčiau daryti su ekonominio pilietiškumo pamokomis, kai už dviejų savaičių laukia semestro vidurio egzaminai, o vaikai dar nė knygos nebuvo atsivertę. Negi turėsiu rašyti pažymius už nieką?

Nesijaudink, sako Stenlis. Šioje mokykloje pažymiai dažnai rašomi už nieką. Yra vaikų, kurie skaito kaip trečiaklasiai, bet tu juk dėl to nekaltas. Jie turėtų mokytis pradinėje, bet negi laikysi pradinėje metro aštuoniasdešimties milžiną, jis ten netilptų į suolą ir mokytojams būtų vienas vargas. Pats pamatysi.

Juodu su Bobų Bogardu pasižiūri į mano tvarkaraštį ir pakrato galvas. Trys pamokos dienos pabaigoje. Blogiau nebūna, ypač naujam mokytojui. Vaikai ką tik pavalgę pietus, prisikimšę baltymų ir cukraus, jie tenori būti lauke ir jodytis. Seksas. Tiktai jis, ir daugiau nieko, sako Stenlis. Seksas, seksas, seksas. Bet taip jau būna, kai pradedi dirbti semestro viduryje ir perimi pamokas iš tokių kaip panelė Mad.

Sėkmės, sako Stenlis.

Jei reikės pagalbos, kreipkis, primena Bobas.

Per šeštą, septintą ir aštuntą pamokas bandau grumtis su baltymais, cukrumi ir seksu seksu seksu, tačiau mane nutildo klausimų ir protestų kruša. O kur panelė Mad? Ką, gal mirė? O gal slapta įsimylėjo ir pabėgo? Cha cha cha. Tai jūs dabar mumis mokinsit? Per amžių amžius? Mokytojas, jūs turit merginą? Ne, mes neturim jokios tai „Pasaulis ir tu“. Kokia tai durna knyga. Kodėl negalėtume per pamokas kalbėtis apie filmus? Penktoje klasėje turėjau mokytoją, kuri visą laiką kalbėdavo apie filmus, bet ją atleido. Ten tai buvo mokytoja. Mokytojas, nepamirškit atžymėti lankomumo. Panelė Mad tai visados atžymėdavo.

Panelei Mad tikrai nereikėjo žymėtis lankomumo, nes kiekviena klasė turi seniūną, kuris už tai atsakingas. Dažniausiai seniūnė yra tyli mergaitė su tvarkingais užrašais ir nepriekaištinga rašysena. Už lankomumo žymėjimą ji gauna papildomų kreditų, kurie padarys įspūdį darbdaviams, kai pradės ieškotis darbo Manhetene.

Išgirdę, kad panelė Mad nebegrįš, antrakursiai, kuriems vedu anglų, pratrūksta džiaugsmo šūksniais. Ji buvusi labai bjauri. Ji vertėjuos skaityti tą nuobodžią knygą, „Milžinai žemėje“, ir sakė, kad kai ją pabaigs, dar reikės skaityti „Sailasą Marnerį“, o Luisą, ten prie lango, kuri daug skaito, visiems pasakė, kad tai knyga apie kažkokį šlykštų senį Anglijoje ir mažą mergaitę, o tokių knygų Amerikoje tai jau tikrai neturėtume skaityti.

Panelė Mad sakiusi, kad jiems reikės skaityti tą „Sailasą Marnerį“ todėl, kad artėja semestro vidurio egzaminas, per kurį jie turės parašyti rašinį ir palyginti tą knygą su „Milžinais žemėje“, ir antrakursiai, kuriems aštuntąją pamoką vedu anglų, norėtų sužinoti, ką jinai sau galvojo manydama, kad galima palyginti knygą apie kažkokius tai surukėlius prerijose su knyga apie kokį tai šlykštų senį Anglijoje?

Per klasę dar kartą nuvilnija pritarimo šūksniai. Jie pareiškia: mes nenorim skaityt kokių tai durnų knygų.

Jūs norite pasakyti, kad nenorite skaityti jokių kvailų knygų.

Ką?

Ai, nieko. Nuaidi signalinis skambutis. Jie susirenka apsiaustus ir kuprines pasiruošę grūstis pro duris. Ir aš turiu šaukti: sėskitės. Tai tik signalinis skambutis.

Jie žiūri nustebę. Kas negerai, mokytojas?

Po signalinio skambučio išeiti negalima.

O panelė Mad mumis išleisdavo.

Aš — ne panelė Mad.

Panelė Mad tai buvo gera. Ji leisdavo mumis išeiti. Kodėl jūs toks bjaurus?

Jie jau už durų ir aš negaliu jų sustabdyti. O koridoriuje stovi ponas Sorola ir sako, kad po signalinio skambučio mokinių išleisti negalima.

Žinau, pone Sorola. Bet man nepavyko jų sustabdyti.

Tai ką, pone Makortai, truputį daugiau drausmės rytoj, a? Taip, pone Sorola.

Ar šitas žmogus kalba rimtai, ar iš manęs tyčiojasi?