Фрэнк Маккорт - Tataigis

37

Seni italai ant Steiteno salos kelto tyko klientų, kuriems galėtų nublizginti batus. Po tokios sunkios nakties ir dar sunkesnės dienos negi negalėčiau išleisti dolerio ir dar dvidešimt penkių centų arbatpinigiams, kad blizgėtų batai, nors senasis italas purtydamas galvą laužyta anglų kalba man aiškina, kad turėčiau nueiti pas jo brolį, kuris pardavinėja batus Delansio gatvėje, ir nusipirkti naujus, jis nuleistų kainą, jei paminėčiau Alfonsą iš kelto.

Baigęs jis papurto galvą ir sako paimsiąs iš manęs tik penkiasdešimt centų, nes tokių prastų batų seniai nėra matęs, mano batai kaip valkatos, tokiais neapautum nė numirėlio, tikrai turėčiau nueiti į Delansio gatvę, o ten nepamiršti pasakyti jo broliui, kas mane siuntė. Aiškinu jam, kad naujiems batams neturiu pinigų, kad ką tik pradėjau naują darbą. Giarai, giarai, duoki man dolerį, sako jis. Tu turbūt mokytojas? O iš kur jūs žinot? — klausiu aš. Mokytojų batai visuomet prasti.

Duodu jam dolerį ir arbatpinigių ir jis nueina šalin purtydamas galvą ir šaukdamas: blizginu, blizginu.

Šiandien šviesi kovo diena, malonu sėdėti denyje ir stebėti, kaip susižavėję turistai fotoaparatais pleškina Laisvės statulą, priekyje nutįsusį ilgąjį Hudzono upės pirštą ir Manheteno kontūrus, kurie iš lėto prie mūsų artėja. Vanduo sėte nusėtas baltomis garbanotomis bangelėmis, švelnus vėjelis į sąsiaurį atneša šiltą pavasario dvelksmą. Ak, čia taip gera, kad norėčiau stovėti ant kapitono tiltelio ir vairuoti šitą seną keltą pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, pro buksyrus, plaškautus, krovininius laivus ir lainerius, kurių sukelti bangų sūkuriai taškosi į kelto denį.

Taip gyventi būtų smagu, daug lengviau nei kasdien stovėti prieš dešimtis moksleivių, matyti jų slaptus pasibaksnojimus, mirktelėjimus ir šypsenėles, girdėti skundus ir protestus arba jausti, kaip jie tave ignoruoja, tarsi būtum koks baldas. Į galvą atklysta vienas prisiminimas — rytas Niujorko universitete ir veidas, sakantis: ar tik mūsų nekankina paranoja?

Paranoja. Aš pasižiūrėjau, ką tai reiškia. Jeigu man stovint prieš klasę vienas vaikas kitam kažką sušnibždės ir juodu prapliups juoktis, ar galvosiu, kad jie juokiasi iš manęs? Ar sėdėdami valgykloje mokiniai nemėgdžios mano akcento ir nesišaipys iš mano paraudusių akių? Pats žinau, kad taip ir bus, nes lygiai taip pat mes elgėmės Limio valstybinėje mokykloje, ir jeigu dabar pradėsiu dėl to jaudintis, verčiau jau leisčiau dienas paskolų departamente Manufacturer‘s Trust Company banke.

Negi tik tai ir darysiu visą likusį savo gyvenimą — iš pradžių važiuosiu metro, paskui plauksiu keltu į Steiteno salą, lipsiu į kalvą iki Makėjaus profesinės technikos mokyklos, prisiregistruosiu laikmačiu, išsitrauksiu šūsnį popierių iš pašto dėžutės ir kalbėsiu mokiniams diena po dienos, pamoka po pamokos: prašom sėstis, atsiverskite sąsiuvinius, išsiimkite parkerius. Tu neturi kur rašyti? Štai tau popieriaus. O tu parkerio? Pasiskolink. Užsirašykite viską, kas ant lentos. Tu iš čia nematai? Džoji, ar nesusikeistum vietomis su Brajanu? Nagi, Džoji, nebūk toks. Ne, Džoji, aš nesakiau „avinas“, aš tik paprašiau tavęs susikeisti vietomis su Brajanu, kuriam reikia akinių. Tau nereikia akinių, Brajanai? Tai kam tada tau persėsti, tiek jau to, Džoji, tiesiog persikelk, gerai? Fredi, pasidėk tą sumuštinį, čia ne valgykla, nesvarbu, kad esi alkanas, ne, tu negali eiti į tualetą suvalgyti sumuštinio, sumuštinių išvietėje niekas nevalgo. Kas atsitiko, Marija? Blogai jautiesi, tau reikia pas seselę? Gerai, štai leidimas. Diana, ar negalėtum palydėti Marijos iki seselės kabineto ir man pranešti, ką ji sakys? Taip, aš žinau, kad seselė tau nepasakys, kas Marijai yra, aš tik noriu žinoti, ar ji sugrįš į pamoką. Kas yra, Albertai, tu irgi sergi? Ne, tu nesergi, Albertai, tik sėdėk ir daryk, kas užduota. Tau reikia pas seselę, Albertai? Tu tikrai sergi? Viduriuoji? Gerai, štai leidimas į berniukų tualetą, tik neužsibūk ten visą pamoką. Visi kiti baikite rašytis, kas ant lentos, bus testas, juk patys žinote, kad testas bus. Ką sakai, Sebastianai, tau pasibaigė rašalas? Tai ko nieko nesakei? Taip, dabar tai tu sakai, bet ar negalėjai pasakyti prieš dešimt minučių, ak, tu nenorėjai trukdyti visų tų sergančių žmonių? Labai gražu iš tavo pusės, Sebastianai. Kas gali paskolinti parkerį Sebastianui? Na, greičiau, ką sakai, Džoji? Sebastianas yra kas? Kas toks? Džoji, taip kalbėti negražu. Sebastianai, sėskis, jokių muštynių klasėje. Kas yra, Ana? Tau reikia eiti? Kur eiti, Ana? Ak, tau prasidėjo mėnesinės? Teisingai, Džoji, apie tai nebūtina skelbti visam pasauliui. Taip, Daniela? Tu nori lydėti Aną į tualetą? O kam? Ak, ji nekalba gerai, oi, ji sunkiai kalba angliškai, o ką tai turi bendro su jos? Ką sakai, Džoji? Tau nepatinka, kad mergaitės taip kalba? Ramiau, Daniela, ramiau, nereikia nieko įžeidinėti. Kas yra, Džoji? Tu esi tikintis, ir žmonės neturėtų vartoti tokių žodžių? Gerai, ramiau, Daniela, žinau, tu tik nori apginti Aną, kuriai reikia į išvietę, į tualetą, ką gi eik, lydėk. O visi kiti rašykitės, kas ant lentos. Ką, ir tu neįžiūri? Nori persikelti į priekį? Gerai, pereik, štai tuščia vieta. O kur tavo sąsiuvinis? Palikai jį autobuse, na, gerai, tau reikia popieriaus, štai popierius. Tau reikia parkerio? Štai parkeris. Tau reikia eiti į tualetą? Ką gi, eik eik eik, eikite į tualetą, valgykit sumuštinius, bendraukit su draugais, Jėzau.

Ponas Makojau.

Makortai.

Nevalia šitaip keiktis. Negalima taip minėti Dievo vardo.

Jie sako: ak, ponas Makortai, jums reikėtų rytoj, Pedžio dieną, pasiimti išeiginę. Jūs juk airis. Turėtumėt eiti į paradą.

Jeigu pasiimčiau išeiginę ir kiaurą dieną vartyčiausi lovoje, jie apsidžiaugtų lygiai taip pat. Pavaduojantys mokytojai dažniausiai nesivargina dėl lankomumo, tad į pamoką gali ir neateiti. Nu, kaip čia daba, ponas Makortai, jums gi reikia tokią dieną praleisti su savo draugais airiais. Jūs juk neatvarytumėt į mokyklą tokią dieną, jei būtumėt Airijoje, negi ne?

Kai tądien pasirodau, jie tik dūsauja. Nu ir šūdas, žmogau, atsiprašau, išsprūdo, nu ir kas jūs do airis? Ei, mokytojas, tai gal bent šįvakar varysit į trasą su kitais airiais ir neateisit rytoj?

Rytoj aš būsiu čia.

Jie man prineša žalių daiktų: dažais apipurkštą bulvę, žalią riestainį, butelį Heineken alaus, nes jis žalias, kopūsto galvą su skylėmis vietoj akių, nosies ir burnos, ant jos uždėta žalia gnomo kepuraitė, padaryta per dailės pamoką. Kopūstas yra vardu Kevinas, jis dar turi draugę, baklažanę, vardu Morina. Gaunu ir sveikinimo atviruką, šešiasdešimties centimetrų pločio ir tiek pat ilgio, kuriame linkima laimingos Švento Pedžio dienos, su koliažu iš žalių popierėlių, trilapių dobilų, airiškų kuokų, viskio butelių, su piešiniais, kuriuose žalia spalva nuspalvinta sūdyta mėsa ir pavaizduotas Šv. Patrikas, vietoj vyskupo lazdos laikantis stiklinę žalio alaus ir sakantis: Telaimina Aukščiausias, tai didi diena airiams, čia esu nupieštas ir aš su balionu, sakantis: Pabučiuok mane, aš airis. Tą atviruką, papuoštą besišypsančiais trilapio formos veideliais, pasirašė dešimtys mokinių iš visų penkių klasių.

Per pamokas netyla triukšmas. Ei, ponas Makortai, ko jūs neapsirengęs žaliai? Todėl, kad jam nereikia, durniau, jis gi airis.

Ponas Makortai, ko jūs ne parade? Nes jis ką tik pradėjo čia dirbti. Vajėzau, jis čia tik savaitė.

Duris atidaro ponas Sorola. Ar viskas gerai, pone Makortai?

O, taip.