Фрэнк Маккорт - Tataigis

Malachio baras išgarsėjo tuo, kad Malachis sakė: užeikit, merginos, ir teapsišika tie seni pirdžiai Trečiajame aveniu. Senieji barų savininkai į moterį, kuri į barą atėjo viena, žiūrėdavo įtariai. Tokios moters pasirodymas nežadėdavo nieko gero ir prie baro jai būdavo ne vieta. Įkišk ją į tamsų kampą ir neduok daugiau nei porą gėrimų, o jeigu pasirodys, kad prie jos bando artintis koks vyras, mesk ją gatvėn, ir kalba baigta.

Kai atsidarė Malachis ir pasklido žinia, kad ant jo baro kėdžių pasėdėti ateina ir merginos iš Barbizono moterų rezidencijos, čia iškart plūstelėjo vyrai iš P. J. Clarke’s, Toots Shor’s, EI Morocco, o paskui juos atsekė paskalų šniukštinėtojai iš laikraščių, ieškantys medžiagos reportažams apie pastebėtas garsenybes ir naujausius audringus Malachio nuotykius. Čia rinkdavosi ir pleibojai su savo damomis, ir madų besivaikantys turtuoliai. Čia ateidavo paveldėtojai turtų tokių senų ir didelių, kad jų ūsai driekėsi iki pačių tamsiųjų Pietų Afrikos deimantų kasyklų gelmių. Malachis ir Maiklas buvo kviečiami į vakarėlius tokiuose erdviuose Manheteno apartamentuose, kad svečiai iš užmirštų kambarių atsirasdavo tik praėjus keletui dienų. Hamptonuose vykdavo vakarėliai, kuriuose būdavo maudomasi išsirengus nuogai, o per vakarėlius Konektikute turtingi vyrai jodė turtingas moteris, kurios jodė grynaveislius žirgus.

Prezidentas Eizenhaueris žaisdamas golfą kartais padaro pertrauką, kad pasirašytų vieną kitą įstatymo projektą ir mus įspėtų apie karinį industrinį kompleksą, o Ričardas Niksonas tik žiūri ir laukia, kol Malachis su Maiklu pilsto gėrimus ir visus linksmina, tuo tarpu jų klientai juokiasi ir reikalauja: dar, dar gėrimų, Malachi, dar istorijų, Maiklai, judu esat tikri padūkėliai.

Tuo metu mano mama, Andžela Makort, geria arbatą savo jaukioje virtuvėje Limerike, klausosi, kaip svečiai pasakoja istorijas apie puikų gyvenimą Niujorke, skaito laikraščių iškarpas apie Malachio dalyvavimą „Džeko Paro šou“ ir daugiau jai nieko nereikia daryti, tik gerti arbatą, prižiūrėti save ir šiltus namus ir pasirūpinti Alfuku, dabar, kai jis jau baigė mokyklą ir yra pasiruošęs eiti ką nors dirbti, argi nebūtų puiku, jeigu ji ir Alfukas galėtų atvykti į Niujorką, nes ji ten jau seniausiai nebuvo, o jos sūnūs Frenkas, Maiklas ir Malachis dabar tenai gyvena ir jiems taip gerai sekasi.

Mano butas su šaltu vandeniu Dauningo gatvėje nėra patogus, bet nieko negaliu padaryti dėl mažos mokytojo algos ir kelių dolerių, kuriuos siunčiu mamai, kol mano brolis Alfis susiras darbą. Kai į jį atsikrausčiau, iš kupriuko italo Blykerio gatvėje nusipirkau žibalo ketaus krosnelei, kuri stovi virtuvėje. Jis pasakė: tau reiks tik trupučio į tą krosnę, bet aš, matyt, pripyliau per daug, nes krosnelė staiga pavirto į didžiulį raudoną gyvį, o kadangi nežinojau, kaip karštį sumažinti arba krosnelę išjungti, tai tiesiog pabėgau ir nuėjau į „Baltojo arklio taverną“, ten prasėdėjau visą popietę įsitempęs, laukdamas, kada pasigirs sprogimas ir pradės kaukti bei pypsėti gaisrinės. Tuomet gausiu nuspręsti, ar grįžti į rūkstančias Dauningo gatvės 46-ojo namo liekanas, iš kurių bus nešami apanglėję kūnai, ir turėti reikalų su gaisrininkais bei policija, ar paskambinti Albertai į Brukliną ir pasakyti, kad pastatas, kuriame gyvenu, pavirto pelenais, mano daiktai sudegė ir ar ji galėtų rasti kokį būdą mane priimti kelioms dienoms, kol susirasiu kitą butą su šaltu vandeniu.

Tačiau sprogimas nepasigirdo, gaisras nekilo ir aš pajutau tokį palengvėjimą, kad iškart pagalvojau, kaip būtų gerai nusimaudyti vonioje, kad tikrai nusipelniau trupučio ramybės, poilsio ir jaukumo, kaip pasakytų mama.

Bute su šaltu vandeniu būtų visai nieko gulėti vonioje, jeigu ne galva. Tas butas toks šaltas, kad jeigu kiek ilgiau pagulėsi vonioje, pradės taip šalti galva, kad nežinosi nė kur ją dėti. Jeigu panersi po vandeniu su visa galva, kentėsi išniręs, kai karštas vanduo ant galvos atšals, ji pradės drebėti, o tu pradėsi čiaudėti.

Be to, kai gyveni bute su šaltu vandeniu, vonioje patogiai nepaskaitysi. Kūnas, panardintas karštame vandenyje, taip įkaista, kad parausta ir susiraukšlėja, tuo tarpu rankos, kuriomis laikai knygą, net pamėlynija nuo šalčio. Jeigu knyga nedidelė, tai rankas dar gali keisti — laikai knygą viena ranka, kol kita vandenyje sušyla. Ir atrodo, kad skaitymo problema būtų išspręsta, tiktai kad dabar ta ranka, kuri buvo vandenyje, jau yra šlapia ir iškyla grėsmė, kad sušlapins ir knygą, o juk negali kas kelios minutės čiupti už rankšluosčio, jeigu nori, kad rankšluostis būtų šiltas ir sausas, kai susiruoši išlipti.

Sumąsčiau, kad galvos problemą galėčiau išspręsti užsimovęs megztą slidininko kepuraitę, o rankų problemą — su pora pigių pirštinių, bet tada sunerimau, kad jeigu numirčiau nuo širdies smūgio, greitosios pagalbos darbuotojai labai stebėtųsi, ką dariau su kepuraite ir pirštinėmis gulėdamas vonioje, ir, žinoma, praneštų apie tokį savo atradimą Daily News, o jau tada tapčiau pajuokos objektu Makėjaus profesinėje technikos mokykloje ir tarp įvairių barų lankytojų.

Bet vis tiek nusipirkau kepuraitę ir pirštines, ir tą dieną, kai niekas nesprogo, prisileidau vonią karšto vandens. Norėjau būti sau geras, tad nusprendžiau pamiršti skaitymą ir nardyti į vandenį tiek, kiek panorėsiu, kad tik galva nesušaltų. Įsijungęs radiją pasiieškojau muzikos, kuri tiktų žmogui, ką tik išgyvenusiam didžiai neramią ir dėl krosnelės kupiną pavojų popietę, įsijungiau elektrinę antklodę ir pasidėjau ją ant kėdės šalia vonios, kad galėčiau išlipęs greitai nusišluostyti rožiniu rankšluosčiu, kurį Alberta man padovanojo, įsisupti į elektrinę antklodę, apsimauti kepuraitę su pirštinėmis ir atsigulti šiltai bei patogiai į lovą. O tada jau žiūrėjau, kaip į langus plakasi snaigės, dėkojau Dievui, kad krosnelė pati atvėso, ir skaitydamas „Aną Kareniną“ užmigau.

Po manimi gyvena Bredfordas Rašas, kuris čia išsinuomojo butą po to, kai jam apie jį pasakiau vieną vakarą, kai abu dirbome Manufacturer’s Trust Company banko naktinėje pamainoje. Jeigu kas banke jį pavadindavo Bredu, jis iškart atkirsdavo: Bredfordas, Bredfordas, mano vardas — Bredfordas, taip piktai, kad niekas su juo išvis nebenorėjo šnekėtis, ir kai eidavome pusryčiauti ar pietauti, ar kaip tai vadinasi trečią valandą nakties, prisidėti jo niekas nekviesdavo. Tačiau kartą viena iš moterų, kuri ruošėsi išeiti iš darbo dėl būsimų vedybų, pakvietė ir jį nueiti su visais išgerti, ir po trijų stiklų jis pasipasakojo esąs iš Kolorado, baigęs Jeilio universitetą, o į Niujorką atvažiavęs tam, kad atsigautų po savižudybės savo mamos, kuri šešetą mėnesių prarėkė sirgdama kaulų vėžiu. Moteris, kuri ruošėsi ištekėti, išgirdusi tokią istoriją paplūdo ašaromis, o mes taip ir nesupratome, kam, po velnių, tam Bredfordui prisireikė pakabinti tokį debesį virš mūsų mažo vakarėlio. To aš tąnakt jo ir paklausiau, kai mudu grįžom traukiniu į Dauningo gatvę, bet jis tik nusišypsojo ir aš pradėjau abejoti, ar jam viskas gerai su galva. Man buvo keista, kad jis dirba banko tarnautoju, kai turi Gebenės lygos išsilavinimą ir galėtų sėdėti Volstrite kartu su panašiais į save.

Dar vėliau niekaip negalėjau suprasti, kodėl jis tiesiog nepasakė „ne“, kai mane užklupo krizė, tą speiguotą vasario dieną, kai man išjungė elektrą už tai, kad nesumokėjau. Grįžau namo svajodamas apie ramybę, poilsį ir jaukumą karštoje vonioje. Ant kėdės pasidėjęs elektrinę antklodę įsijungiau radiją. Jis neišleido nė garso. Mano antklodė nešilo, o lempą nedegė.