Фрэнк Маккорт - Tataigis

Bobas Bogardas stovi prie laikmačio. A, ponas Makortas, ar nenorėtumėt nueiti pavalgyti sriubos?

Sriubos?

Jis šypteli ir aš suprantu, kad „sriuba“ čia reiškia ką kita. Taip, pone Makortai. Sriubos.

Mes išeinam į gatvę ir pasukam į Mioro barą.

Sriubos, pone Makortai. Gal norėtumėt alaus?

Įsitaisę prie baro mudu lenkiam vieną stiklą po kito. Šiandien penktadienis, čia užklysta ir daugiau mokytojų, o kalbos sukasi apie vaikus, vaikus, vaikus ir mokyklą, ir aš sužinau, kad kiekvienoje mokykloje yra du pasauliai, mokytojo pasaulis ir administratoriaus bei inspektoriaus pasaulis, ir kad tuodu pasauliai yra amžinai sukryžiavę ietis, kad kai atsitinka kas nors ne taip, mokytojas būna atpirkimo ožys.

Bobas Bogardas liepia man nesijaudinti dėl „Tavo pasaulio“ ir semestro vidurio egzaminų. Daryk viską formaliai. Išdalyk užduotis, palauk, kol vaikai supils viską, ko nežino, darbus surink ir surašyk visiems teigiamus pažymius, tai ne jų kaltė, kad panelė Mad juos apleido, tėvai bus patenkinti, o vedėjas ir direktorius nelips ant galvos.

Turėčiau eiti iš baro ir plaukti keltu į Manheteną, kur tarėmės pavakarieniauti su Alberta, bet kad alus vis nesibaigia, o dosnumui juk sunku pasakyti „ne“, o kai atsistoju nuo kėdės, kad paskambinčiau Albertai, ji mane aprėkia, jog esu tipiškas airis girtuoklis, ir tai paskutinis kartas, kai ji manęs laukė, nes nuo šiol nutraukia su manimi santykius ir yra pilna vyrų, kurie norėtų su ja draugauti, viso gero.

Mano kančios nepalengvintų net ir visas pasaulio alus. Kasdien kamuojuosi su penkiomis pamokomis, gyvenu bute, kurį Alberta vadina landyne, o dabar dar iškilo pavojus ją prarasti dėl to, kad pasėdėjau bare. Sakau Bobui, kad man reikia eiti, greitai vidurnaktis, bare prasėdėjom devynias valandas, o mano galvoje kaupiasi tamsūs debesys. Dar po vieną, o tada nueisim pavalgyti, sako jis. Juk negali lipti į keltą nevalgęs. Jis tvirtina, kad reikia valgyti tokį maistą, kuris padėtų ryte išvengti nemalonių jausmų, ir „Švento Jurgio“ užkandinėje užsako žuvies su kiaušiniene, skrudintomis bulvėmis, skrebučiu ir kava. Ir tvirtina, kad žuvies ir kiaušinienės kombinacija po to, kai visą dieną ir vakarą gėrei alų, daro stebuklus.

Aš ir vėl ant kelto, kur senasis italas, tykantis, kam nublizginti batus, sako, kad mano batai dabar atrodo išvis baisiai, ir nėra jokios prasmės jam sakyti, kad neturiu pinigų, kai siūlosi juos nublizginti už pusę kainos, jeigu nusipirksiu naujus iš jo brolio Delansio gatvėje.

Ne, neturiu pinigų batams. Neturiu ir blizginimui.

Ak, professore, professore, aš tau nemokamai blizginu. Pamatysi, kaip gerai jausis, kai nublizginu. Tik nueik pas mano brolį batų.

Jis atsisėda ant savo dėžės, pasideda mano koją į sterblę ir pakelia akis. Užuodžiu alų, professore. Mokytojas vėlai namo, a? Batai baisūs, batai baisūs, bet aš blizginu. Jis brūkšteli šepečiu per tepalą, apibraukia batą, grybšteli blizginimo skudurėliu jo nosį, patapšnoja man per kelį, kad žinočiau, jog baigė, susideda į dėžę įrankius ir atsistoja. Jis laukia, kad užduočiau klausimą, kurio neklausiu, nes jis ir pats jį puikiai žino: o kaipgi mano kitas batas?

Jis gūžteli. Tu eini pas mano brolį, aš tau padarau kitą batą.

Bet jeigu iš jūsų brolio nusipirksiu naujus, tai man šito blizginti jau nebereikės.

Jis gūžteli dar kartą. Taigi tu esi professore. Tu protingas, a, turi smegenų? Tai mokai ir pagalvoji apie blizginimą ir neblizginimą.

Ir nukrypuoja šalin kažką sau niūnuodamas ir šaukdamas „blizginu, blizginu“ miegantiems keleiviams.

Esu mokytojas, turintis aukštąjį išsilavinimą, bet štai senas italas, kuris vos kalba angliškai, apvynioja mane aplink pirštą ir paleidžia į krantą tik su vienu nuvalytu batu, tuo tarpu kitas taip ir lieka dėmėtas nuo lietaus, sniego ir purvo. Jeigu dabar jį pačiupčiau ir pareikalaučiau, kad nuvalytų ir tą purviną batą, jis gali pradėti rėkti ir pasišaukti į pagalbą įgulos narius, o kaip tada paaiškinčiau, kad jis pats pasisiūlė nušveisti už dyką, vieną batą nuvalė, o paskui apgavo? Dabar jau esu pakankamai blaivus, kad suprasčiau, jog negali priversti seno italo šveisti tavo purviną batą, kad buvau kvailas, kam iš viso jį prisileidau prie savo kojos. Jeigu pradėčiau skųstis įgulos nariams, jis gali jiems sakyti, kad užuodė alų, o tada jie tik nusijuoktų ir nueitų.

Jis krypuoja pirmyn atgal tarp eilių. Ir vis kartoja tą savo „blizginu“ kitiems keleiviams, o man labai maga jį pačiupti ir su visa dėže išmesti per bortą. Bet to nepadarau, tiktai prieš lipdamas iš kelto pasakau: niekuomet neisiu pirkti batų iš tavo brolio Delansio gatvėje.

Jis gūžteli. Aš neturiu nė jokio brolio Delansio gatvėje. Blizginu, blizginu.

Sakydamas tam batų blizgintojui, kad neturiu pinigų, nemelavau. Neturiu net penkiolikos centų metro bilietui. Viską, ką turėjau, išleidau alui, o kai nuėjome į „Švento Jurgio“ užkandinę, prašiau Bobo Bogardo, kad sumokėtų už mano žuvį ir kiaušinienę, o aš grąžinsiu jam kitą savaitę, bet nieko bloga neatsitiks, jeigu namo parsigausiu pėsčiomis, Brodvėjumi, pro Trejybės bei Šv. Pauliaus bažnyčias, kur palaidotas Roberto Emeto brolis Tomas, pro Rotušę, iki Hiustono gatvės, kol atsidursiu savo bute su šaltu vandeniu.

Dabar antra valanda ryto, vienas kitas praeivis, atsitiktinis automobilis. Dešinėje praeinu Brodo gatvę, kur dirbau Manufacturer’s Trust Company banke, ir pagalvoju, kažin kaip dabar sekasi Endžiui Pitersui ir Brigitai, buvusiai Braidei. Žingsniuoju ir žvelgiu atgal į tą aštuonetą su puse metų nuo savo atvykimo į Niujorką — dienos Biltmoro viešbutyje, kariuomenė, Niujorko universitetas, darbai sandėliuose, dokuose, bankuose. Prisimenu Emerą ir Tomą Klifordą, galvoju, kažin ką dabar veikia Rapaportas ir kiti vyrukai, su kuriais susipažinau kariuomenėj. Nebūčiau nė svajojęs, kad baigsiu universitetą ir tapsiu mokytoju, o štai dabar jau svarstau, ar pavyks ištverti profesinėje mokykloje. Biurų pastatuose, pro kuriuos dabar einu, tamsu, bet aš žinau, kad dieną prie stalų ten sėdi žmonės, jie tyrinėja akcijų biržą ir užsidirba milijonus. Jie vilki kostiumus ir ryši kaklaraiščius, nešiojasi portfelius, o išėję pietauti kalba apie pinigus pinigus pinigus. Jie gyvena Konektikute su ilgakojėmis episkopalietiškomis žmonomis, kurios greičiausiai leisdavo laiką Biltmoro viešbučio vestibiulyje, kur aš po jų valiau, jie geria martinį prieš vakarienę. Jie žaidžia golfą priemiesčio klube ir turi meilužių, bet niekam tai ne galvoj.

Ir aš galėčiau taip gyventi. Galėčiau padirbėti su Stenliu Garberiu, kad kalbėčiau be akcento, nors jis man ir sakė, kad būčiau tikras asilas, jeigu jo atsikratyčiau. Stenlis mano, kad airiškas akcentas yra labai žavingas, atveria duris, primena žmonėms Barį Ficdžeraldą. Kai pareiškiau, kad nenoriu niekam priminti Bario Ficdžeraldo, Stenlis pasakė: tai gal norėtum turėti žydišką akcentą ir visiems priminti Molę Goldberg? O kai paklausiau, kas ta Molė Goldberg, jis atšovė: jeigu nežinai, kas yra Molė Goldberg, tai su tavim kalbėtis nėra prasmės.

Kodėl negaliu gyventi taip linksmai ir nerūpestingai kaip mano broliai Malachis ir Maiklas — stovėčiau sau už baro, pilstyčiau gėrimus gražioms moterims ir juokaučiau su Gebenės lygos absolventais? Uždirbčiau tikrai daugiau negu keturis tūkstančius penkis šimtus dolerių per metus, kuriuos uždirbu kaip nuolatinis pavaduojantis mokytojas. Gaučiau gerus arbatpinigius, maisto kiek telpa, naktimis išdykaučiau su episkopalietiškomis paveldėtojomis, žavėčiau jas trupinėliais poezijos ir grūdeliais sąmojo. Miegočiau iki pietų, valgyčiau romantiškuose restoranuose ir klajočiau Manheteno gatvėmis, nebereikėtų pildyti jokių formų nei taisyti rašinių, galėčiau skaityti knygas tik savo malonumui, nebereikėtų nervintis dėl paniurusių vidurinės mokyklos paauglių.