Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jis klausia, ar esu skaitęs „Hamletą“, ir sakosi pats jį perskaitęs trisdešimt kartų.

Aš taip pat perskaičiau „Finegano budynes“, jeigu išvis įmanoma jas perskaityti. Prie tos prakeiktos knygos praleidau septynerius metus, dėl to dabar čia ir esu. Jo, reikia tik stebėtis.

Trisdešimt kartų perskaityk „Hamletą“ ir pradėsi kalbėtis su savim. Septynerius metus skaityk „Finegano budynes“ ir norėsi pakišti galvą po vandeniu. „Finegano budynes“ reikia ne skaityti, o skanduoti. Tai gali užtrukti septynerius metus, bet užtat turėsi ką papasakoti vaikaičiams. Ir sulauksi jų pagarbos. Ką tu ten turi, pupelių?

Ar tu irgi norėtum? Aš čia jas šildausi ant plytelės.

Ne, ačiū. Man pupelių negalima. Bet tu pats valgyk, o kol valgysi, aš tau viską paaiškinsiu. Aš bandau sumažinti savo kūną, kad jo liktų tik tiek, kiek gyvybiškai būtina. Pasauliui manęs per daug. Ar supranti? Per daug mėsos.

Nepasakyčiau.

Nava. Pasitelkęs maldą, pasninką ir meditaciją, aš greitai sversiu mažiau nei šimtą svarų, negaliu pakęsti tų trijų skaitmenų. Noriu sverti devyniasdešimt devynis arba nieko. Noriu. Ar pasakiau „noriu“? Aš neturėčiau sakyti „noriu“. Aš neturėčiau sakyti „neturėčiau“. Sudėtinga, ar ne? Nieko, valgyk savo pupeles. Aš bandau atsikratyti ego, bet toks veiksmas jau pats savaime yra ego. Visi veiksmai yra ego. Supranti? Su tuo veidrodžiu ir svarstyklėmis aš čia ne dėl savo sveikatos.

Iš kito kambario jis atsineša dvi knygas ir sako, kad į visus klausimus man atsakys Platonas ir Evangelija pagal Joną. Atsiprašau, sako jis, turiu nusilengvinti.

Jis paima raktą ir nuogas išeina į tualetą koridoriuje. O grįžęs užsilipa ant svarstyklių pažiūrėti, kiek palengvėjo. Ketvirtį svaro, ištaria ir su palengvėjimu atsidūsta. Tada pritupia ir vėl žiūri į veidrodį, apsuptas žvakių, Platonas jam iš kairės, apaštalas Jonas iš dešinės. Tyrinėdamas savo atvaizdą, jis vėl kreipiasi į mane. Tu valgyk. Valgyk tas pupeles. Knygos. Tai štai ką tu ten turi, a?

Aš valgau pupeles, o kai išvardiju knygų pavadinimus, jis papurto galvą. Ė, ne, ė, ne. Hesė — galbūt. Visus kitus pamiršk. Visi kiti — vakarietiškas ego. Vakarietiškas mėšlas. Su Hemingvėjum nesivalyčiau nė užpakalio. Bet aš neturėčiau taip kalbėti. Taip kalba arogancija. Ir vėl tas ego. Atsiimu savo žodžius. Bet ne, palauk. Aš juos jau ištariau. Tai tegu čia ir būna. Va, jau ir nebėra. Aš perskaičiau „Hamletą“. Skaičiau „Finegano budynes“, o dabar štai sėdžiu ant grindų kažkur Grinvič Vilidže su Platonu, Jonu ir žmogumi, kuris valgo pupeles. Kaip tau patinka tokie ingredientai?

Nežinau.

Kartais mane apima neviltis, ar žinai kodėl?

Kodėl?

Mane apima neviltis, jog su tuo Platonu ir Jonu aš galiu nueiti per toli ir atrasti, kad jų nepakanka. Kad galiu nenueiti niekur. Supranti?

Ne.

Ar esi skaitęs Platoną?

Skaičiau.

O apaštalą Joną?

Per mišias visados skaito Evangeliją.

Tai ne tas pats. Apaštalą Joną turi skaityti atsisėdęs, laikydamas jį rankose. Kito būdo nėra. Jonas yra enciklopedija. Jis pakeitė mano gyvenimą. Pažadėk, kad skaitysi Joną, o ne tą prakeiktą rašliavą, kurią parsinešei krepšyje. Atleisk, ir vėl tas ego lenda į paviršių.

Jis sukikena į veidrodį, pasitapšnoja per tą vietą, kur turėtų būti pilvas, svyruoja nuo vienos knygos prie kitos, eilutė iš Jono, pastraipa iš Platono, ir spygčioja iš malonumo: ai, ai, štai graikas ir žydas, graikas ir žydas.

Ir vėl kreipiasi į mane. Aš atsiimu savo žodžius, sako. Nėra jokio „niekur“ su šitais vaikinais. Nėra. Forma, ola, šešėlis, kryžius. Jėzau, man reikia banano. Iš už veidrodžio išsitraukia pusę banano ir kažką pamurmėjęs suvalgo. O tada sukryžiuoja po savim kojas, ant kelių delnais į viršų pasideda rankas — lotoso poza. Praeidamas pro šalį išmesti į šiukšlinę pupelių skardinės, matau, kad spokso į savo nosies galiuką. Kai pasakau „labanakt“, o jis neatsako, suprantu, kad aš jau nėjo pasaulyje, kad galiu eiti į lovą ir skaityti. Nuotaikai išlaikyti paskaitysiu Hesę.

41

Alberta kalba apie vedybas. Ji nori sukurti šeimą, turėti vyrą, savaitgaliais vaikščioti po antikvariatus, virti vakarienę, vieną dieną įsigyti normalų butą, gimdyti vaikus.

Bet aš tam dar nepasiruošęs. Matau, kaip Malachis su Maiklu šauniai leidžia laiką mieste. Matau, kaip broliai Klensiai dainuoja „Baltojo arklio tavernos“ galinėje salėje, vaidina spektakliuose Cherry Lane teatre, įrašinėja dainas, juos atranda ir pradeda kviestis prabangūs klubai, o gražuolės vedasi į vakarėlius. Matau, kaip bitnikai Vilidžo kavinėse skaito savo kūrinius, o fone groja džiazas. Visi jie yra laisvi, o aš ne.

Jie geria. Rūko žolę. Moterys sukalbamos.

Alberta nori gyventi kaip jos senelė Rod Ailande. Šeštadienio rytą išsiverdi kavos, surūkai cigaretę, rožiniais suktukais susisuki plaukus, keliauji į prekybos centrą, visko prisiperki, prigrūdi šaldytuvą, nešvarius daiktus nuneši į skalbyklą, palauki, kol išsiskalbs ir bus galima sulankstyti, nuneši į valyklą drabužius, kurie man atrodo švarūs, o kai paprieštarauju, ji sako: ir ką tu išmanai apie rūbų valymą? Tvarkai namus, nesvarbu, to reikia ar ne, įsipili išgerti, pasiruoši sočią vakarienę, eini į kiną.

Sekmadienio rytą ilgiau pamiegi, valgai sočius pietus, skaitai laikraštį, pasivaikštai po antikvariatus Atlanto aveniu, grįžti namo, ruošiesi kitos savaitės pamokoms, taisai rašinius, pasigamini sočią vakarienę, įsipili išgerti ir vėl prisėdi prie rašinių, išgeri arbatos, surūkai cigaretę, eini į lovą.

Į pedagogines pareigas ji žiūri kur kas rimčiau negu aš, atsakingai ruošiasi pamokoms, sąžiningai taiso rašinius. Jos mokiniai labiau linkę prie mokslų nei mano, su jais galima pasikalbėti ir apie literatūrą. Jeigu savo mokiniams užsimenu apie knygas, poeziją ar dramas, jie tik dūsauja ir inkščia išleidžiami į tualetą.

Prekybos centrai mane slegia, aš nenoriu kas vakarą sočios vakarienės. Tai mane vargina. Noriu bastytis po miestą, gerti kavą kavinukėse ir alų baruose. Nenoriu visą likusį gyvenimą leisti savaitgalius pagal Zojės dienotvarkę.

Alberta sako, kad yra dalykų, kuriuos daryti reikia, kad turiu vieną kartą subręsti ir ateiti į protą arba būsiu kaip mano tėvas, klajosiu be vietos ir mirtinai nusigersiu.

Nuo to prasideda ginčas, aš jai aiškinu, kad pats žinau, jog mano tėvas gėrė ir mus paliko, bet jis yra mano tėvas, ne jos, ir ji niekuomet nesupras, kaip būdavo tada, kai jis negėrė, tais rytmečiais, kuriuos leisdavau prie ugnies klausydamasis jo pasakojimų apie didingą Airijos praeitį ir baisias jos kančias. Ji pati neturėjo tokių rytmečių su savo tėvu, kuris paliko ją Zojei, kai jai tebuvo septyneri, ir aš nežinau, kaip jai pavyksta su tuo susitaikyti. Kaip ji iš viso galėtų atleisti motinai ir tėvui, kad numetė ją senelei ant galvos?

Mes taip susiginčijame, kad išeinu ir grįžtu į savo butą Vilidže pasiruošęs pašėlusiam bohemiškam gyvenimui. Tada išgirstu, kad ji susirado kitą, ir staiga aš vėl jos noriu, einu dėl jos iš proto, esu lyg pamišęs. Galvoju tik apie jos dorybes, grožį, energiją ir savaitgalio dienotvarkės saldybę. Jeigu ji tik sutiks su manimi susitaikyti, aš būsiu idealus vyras. Nešiosiu į prekybos centrą nuolaidų kuponus, plausiu indus, kas vakarą išsiurbsiu visą butą, pjaustysiu daržoves sočioms vakarienėms. Ryšėsiu kaklaraištį, valysiuosi batus, tapsiu protestantu.

Darysiu viską.

Man jau neberūpi nei pašėlęs Malachio ir Maiklo gyvenimas, nei tie nevalos bitnikai Vilidže su niekam tikusia savo egzistencija. Aš noriu Albertos, gaivios, šviesios ir moteriškos, šiltos ir saugios. Mes susituoksime, tikrai tikrai, ir būsime kartu iki žilos senatvės.