O kam tau išeiti. Sėskis štai geriau ant grindų pasidėjęs žvakę už nugaros. Ir žiūrėk į sieną. Šešėliai. Tu ne alkanas?
Ne.
Lukterėk, jis atsineša iš virtuvės bananą. Suvalgyk. Bananas tau padės.
Aš nenoriu banano.
Jis tave apramins. Jame daug kalio.
Aš nenoriu banano.
Tau tik taip atrodo, kad nenori banano. Įsiklausyk, ką tau sako kūnas.
Jis išseka paskui mane į koridorių aiškindamas apie bananus. Ir nors yra visiškai nuogas, lipa iš paskos tris laiptų aikšteles ir eina per visą koridorių iki pat laukujų durų. Ir toliau tęsia kalbą apie bananus, ego bei Sokratą, kuris laimingas sau sėdi Atėnuose po medžiu, o kai pasiekiame duris, sustoja ant viršutinio laiptelio mojuodamas bananu, tuo tarpu vaikai, ant šaligatvio žaidžiantys klases, pradeda spiegti ir klykauti rodydami pirštais, o moterys, kurios stovi prie langų ant pagalvių pasidėjusios krūtines ir alkūnes, rėkia ant jo itališkai.
Malachio bare nėra. Jis laimingas sėdi namie ir su žmona Linda planuoja kūdikio, kuris greitai gims, gyvenimą. Maiklas šįvakar jau išėjęs. Prie baro ir staliukų netrūksta moterų, bet jos sėdi su vyrais. Barmenas sako: taigi tu esi Malachio brolis, ir iš manęs neima pinigų už gėrimus. Be to, kaip Malachio brolį pristato ir prie baro sėdinčioms poroms.
Tikrai? Nė nežinojom, kad Malachis turi dar vieną brolį. Aha, mes pažįstam tavo brolį Maiklą. O tavo vardas yra?
Frenkas.
O ką tu veiki?
Aš esu mokytojas.
Tikrai? Tai tu barų verslu neužsiimi?
Jie juokiasi. O kada planuoji pereiti į barų verslą?
Kai mano broliai taps mokytojais.
Štai ką jiems atsakau, bet mano galvoje plaukioja kitokios mintys. Norėčiau jiems pasakyti, tegu geriau nevaidina idiotų ir nežiūri į mane iš aukšto, kad šitą jų padermę pažinau Biltmoro viešbučio vestibiulyje, kur greičiausiai jie ir kratydavo cigarečių pelenus ant grindų, kad sušluočiau, ir žiūrėjo į mane kaip į tuščią vietą, kaip paprastai žiūrima į žmones, kurie valo. Norėčiau pasakyti, kad pabučiuotų man į rūrą, ir jeigu būčiau daugiau išgėręs, tikrai būčiau pasakęs, bet žinau, jog viduje aš vis dar kramtau lūpas ir trypčioju kojomis, kai kalbu su pranašesniais už save, ir jog jie juoktųsi iš visko, kad ir ką jiems sakyčiau, nes žino, koks esu viduje, o jeigu ir nežino, tai dėl to nesijaudina. Jeigu ant šitos kėdės krisčiau negyvas, jie tik persėstų prie staliuko, kad nereiktų jaustis nepatogiai, o paskui visiems pasakotų, kaip susipažino su girtu airiu mokytoju.
Bet visa tai dabar nebesvarbu. Alberta, ko gero, sėdi kokiam romantiškam italų restoranėlyje su naujuoju vyriškiu, ir juodu vienas kitam šypsosi žvakės, įstatytos į Chianti butelio kaklelį, šviesoje. Jis pasakoja jai, ką skanaus būtų galima čia suvalgyti, o kai juodu užsisako, šnekučiuojasi apie tai, ką veiks rytoj, o galbūt net šįvakar, ir vos apie tai pagalvoju, mano pūslė pajuda akies link.
Malachio baras yra Šešiasdešimt trečiosios gatvės ir Trečiojo aveniu sankryžoje, penki kvartalai nuo mano pirmojo buto su baldais Šešiasdešimt aštuntojoje gatvėje. Užuot sukęs tiesiai namo, galėčiau pasėdėti ant ponios Ostin laiptų ir prisiminti savo dešimt metų Niujorke, kaip privargau mėgindamas pažiūrėti „Hamletą“ Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatre su citrininiu morengų pyragu ir buteliu imbierinio limonado.
Ponios Ostin namo nebėra. Jo vietoje stovi didžiulis naujas pastatas, Niujorko pamestinukų ligoninė, ir akyse man pasirodo ašaros dėl to, kad buvo nugriautos mano pirmosios dienos šitame mieste. Na, bent jau kino teatras dar išliko, ir tikriausiai dėl to, kad visą vakarą gėriau alų, dabar turiu atsiremti visu kūnu į jo sieną ištiesęs į šalis rankas, bet staiga iš policijos automobilio išlenda galva ir sušunka: ei, drauguži, kas gi čia darosi?
Kas būtų, jeigu papasakočiau šitam policininkui apie „Hamletą“, pyragą, ponią Ostin ir gliogo naktį, kaip dingo josios namas ir mano kambarys kartu su juo, kaip mano gyvenimo moteris dabar yra su kitu ir argi tai yra prieš įstatymus, pareigūne, bučiuoti kino teatrą, kuris man siejasi su tiek liūdnų ir džiaugsmingų prisiminimų, kai tai yra vienintelis malonumas, kuris tau dar liko, juk ne prieš įstatymus, pareigūne?
Žinoma, tikrai nepasakosiu šito Niujorko policininkui nei kam nors kitam. Tad pasakau: viskas gerai, pareigūne, o jis liepia man judintis, ir tai yra mėgstamiausias Niujorko policijos žodis.
Aš taip ir padarau, per visą Trečiąjį aveniu pro airiškų barų duris sklinda muzika su alaus ir viskio kvapais, girdisi kalbų ir juoko nuotrupos.
Geras tu žmogus, Šonai.
O jergutėliau, Jazau, mes jau turbūt pasigėrėme, kad taip kalbame.
Viešpatie aukštybėse, laukiu nesulaukiu, kol galėsiu grįžti į Kavaną ir išlenkti padorią pintą alaus, kurio ten netrūksta.
Ar galvoji kada ten grįžti, Kevinai?
Grįšiu, kai bus nutiestas tiltas.
Jie juokiasi, o iš muzikos automato girdėti, kaip Mikis Kartonas pumpuoja savo akordeoną ir virš vakaro triukšmo plaukia Rutės Morisi balsas: „Mano senoji gimtinė Airija toli už vandenų“, ir vilioja užsukti į vidų, prisėsti prie baro ir pasakyti barmenui: duok čia mums kokį lašą, Brajanai, arba geriau — du, nes paukštis dar niekad neskrido vienu sparnu, geras esi vyriokas. Argi tai nebūtų geriau nei sėdėti ant ponios Ostin laiptų ar bučiuoti Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatro sienas ir ar aš nebūčiau tarp savų, argi nebūčiau?
Savi. Airiai.
Galėčiau gerti airiškai, valgyti airiškai, šokti airiškai ir skaityti airiškai. Mano mama ne kartą įspėjo: į žmonas imkite saviškes, o dabar senbuviai sako: laikykis prie saviškių. Jeigu būčiau jų klausęs, nebūčiau dabar atstumtas Rod Ailando episkopalietės, kuri kartą paklausė: o kur tu dėtumeis, jeigu nebūtum airis? Po tokių jos žodžių jau norėjau atsistoti ir išeiti, bet mes buvome tik įpusėję vakarienę, kurią ji pagamino, kimštą viščiuką ir puodą šviežių rausvų bulvių, aplietų sūdytu sviestu ir apibarstytų petražolėmis, su buteliu bordo, nuo kurio man taip apsalo širdis, kad būčiau praleidęs negirdom kiek tik nori kandžių pastabų, nutaikytų į mane ir į airius apskritai.
Aš noriu būti airis, kai yra proga dainai ar eilėraščiui. Noriu būti amerikietis, kai mokau. Aš norėčiau būti airių amerikietis ar Amerikos airis, nors žinau, kad negaliu būti ir vienas, ir kitas iš karto, nors Skotas Ficdžeraldas ir yra pasakęs, kad proto ženklas yra gebėjimas vienu metu mąstyti prieštaringas mintis.
Nežinau, kuo noriu būti, bet negi tai svarbu, kai Alberta leidžia laiką Brukline su savo naujuoju vyriškiu?
O tada parduotuvės vitrinoje pamatau savo liūdno veido atspindį ir pradedu juoktis prisiminęs, kad mama jį pavadintų rūškana marmūze.
Penkiasdešimt septintojoje gatvėje pasuku į vakarus, link Penktojo aveniu, kad pamatyčiau, kas yra Amerika ir turtai, kuriuos ji turi, koks yra pasaulis žmonių, kurie sėdi Biltmoro viešbučio vestibiulyje, žmonių, kuriems nereikia eiti per gyvenimą vadinantis dviem etniniais vardais. Net jeigu juos pažadintum vidury nakties ir paklaustum, kas jie, jie nedvejodami atsakytų: netrukdyk miegoti.
Penktajame aveniu pasuku savo rūškaną marmūzę į pietus ir išvystu sapną, kurį šitiek metų sapnuodavau Airijoje, garsųjį aveniu, kur tokiu paros metu nesutiksi nė gyvos dvasios, išskyrus dviaukščius autobusus, kurių vienas važiuoja į šiaurę, kitas į pietus, juvelyrikos parduotuvės, knygynai, moteriškų drabužių parduotuvės su manekenais, papuoštais Velykoms, vitrinose visur tik kiškučiai ir kiaušiniai ir nė ženklo prisikėlusio Jėzaus, o tolumoje matosi Empire State pastatas. Juk aš esu sveikas kaip ridikas. Na, žinoma, nėra labai gerai su akim ir dantim, bet turiu universiteto diplomą ir mokytojo darbą, ir argi tai ne šalis, kur viskas įmanoma, kur gali daryti ką nori, jei liausiesi skundęsis ir pajudinsi subinę, nes gyvenime, brol, niekas nieko už dyką neduoda.
Читать дальше