Фрэнк Маккорт - Tataigis

Už keleto valandų bus atidaryta biblioteka, galėčiau pasėdėti pagrindinėje skaitykloje pasiėmęs didelių knygų su paveikslėliais, iš kurių sužinočiau visokių dalykų vardus, bet metas dar labai ankstyvas, o manęs laukia ilgas kelias į Dauningo gatvę, kur Bilas Galetlis, ko gero, tebesėdi sukryžiavęs kojas ir prisimerkęs spokso į save veidrodyje, šalia pasidėjęs Platoną ir Evangeliją pagal Joną.

Bilas nuogas sau knarkia išsitiesęs ant grindų, o prie jo galvos blėsčioja žvakė ir visur pilna bananų žievių. Bute šalta, bet kai užmetu antklodę, jis atsisėda ir ją nusimeta. Atsiprašau dėl bananų, Frenkai, bet šį rytą buvo ką švęsti. Padariau didžiulį atradimą. Tik pažiūrėk.

Jis rodo pastraipą iš apaštalo Jono. Perskaityk, sako jis. Nagi, skaityk.

Ir aš skaitau: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.“

Bilas spokso į mane. Na?

Ką?

Supratai? Pagavai esmę?

Nežinau. Turėčiau skaityti kelis kartus, o jau beveik devynios ryto. Aš visą naktį nemiegojęs.

Badavau tris dienas, kad į tai įsigilinčiau. Į esmę reikia įsigilinti, įsigauti į jos vidų. Čia kaip su seksu. Bet aš dar nebaigiau. Ieškau paralelinio pasaulio Platone. Ir galvoju, kad reikės važiuoti į Meksiką.

Kodėl į Meksiką?

Ten yra puikių dalykėlių.

Kokių?

Na, žinai. Įvairiausios chemijos, kuri ieškančiam padeda.

A, taip. Aš einu numigti.

Kaip gaila, kad nebegaliu tau pasiūlyti banano, bet kad aš švenčiau.

Tą sekmadienio rytą pamiegu kelias valandas, o kai pabundu, Bilo nelikę nė pėdsakų, išskyrus bananų žieves.

42

Alberta sugrįžo. Ji skambina ir kviečia susitikti Rokio bare, kaip senais gerais laikais. Ji dėvi lengvą pavasarinį apsiaustą su tuo pačiu šviesiai violetiniu šalikėliu, kurį ryšėjo, kai pasakė „labanakt“ vietoj „sudie“, šitas mūsų susitikimas, matyt, ir buvo tai, ką ji tuomet turėjo galvoje.

Visi vyrai Rokio bare į ją spokso, o jų moterys varsto juos piktais žvilgsniais, kad nustotų dairytis į kitas ir atsisuktų į jas.

Ji nusimeta apsiaustą ir atsisėda apsigaubusi tuo savo šalikėliu pečius, o mano širdis plaka taip smarkiai, kad vos begaliu kalbėti. Ji gersianti martinį, be ledo, su žievele, o aš išgersiu alaus. Ji sako, kad padarė klaidą pabėgdama su kitu, bet jis buvo subrendęs ir susitupėjęs, tuo tarpu aš visą laiką elgiausi kaip vienišius, gyvenantis landynėje Vilidže. Ji netruko suprasti, kad myli mane, ir nors mudu turime problemų, galėsime jas išspręsti, kai susitvarkysime gyvenimą ir susituoksime.

Kai ji užsimena apie vedybas, krūtinę man perveria jau kitokios rūšies skausmas — iš baimės, kad nebeteks patirti laisvo gyvenimo, kurį matau visur aplinkui Niujorke, tokio gyvenimo, kokį žmonės gyveno Paryžiuje, kur visi sėdėjo kavinėse, gėrė vyną, rašė romanus, miegojo su svetimomis žmonomis ir gražiomis bei turtingomis aistros ištroškusiomis amerikietėmis.

Jeigu apie tai prasitarčiau Albertai, ji pasakytų: ak, surimtėk vieną kartą. Tau jau dvidešimt aštuoneri, eini dvidešimt devintus, tu ne koks suknistas bitnikas.

Žinoma, nė vienas iš mūsų šitaip nekalbėtume dabar, kai bandome taikytis, ypač kai man neduoda ramybės mintis, kad ji yra teisi, kad aš, ko gero, esu toks pats bastūnas kaip ir mano tėvas. Nors jau praėjo metai, kai esu mokytojas, vis dar pavydžiu žmonėms, kurie gali sėdėti kavinėse bei baruose ir vaikščioti į vakarėlius, kur renkasi menininkai bei modeliai, o kampe atsipūtęs groja džiazo ansamblis.

Nėra prasmės jai pasakoti apie savo laisvės svajones. Ji pasakytų: tu esi mokytojas. Argi būtum pagalvojęs, kai išlipai iš laivo, kad taip toli nueisi. Tad pirmyn.

Kartą, kai Rod Ailande dėl kažko susiginčijome, Zojė, jos senelė, pasakė: judu esat labai mieli, bet į porą netinkat.

Ji neisianti į mano butą su šaltu vandeniu, tą landynę, ir neleisianti man ateiti į jos, nes tėvas yra pas ją kuriam laikui apsistojęs dėl nesantaikos su žmona. Ji uždeda delną ant manojo ir mudu žiūrime vienas į kitą taip, kad jos akyse pasirodo ašaros, o man pasidaro gėda dėl raudonumo, kurį ji tikriausiai mato, ir išskyrų.

Pakeliui į metro ji papasakoja, kad už keleto savaičių, kai baigsis semestras, ji važiuosianti į Rod Ailandą pabūti su senele ir permąstyti gyvenimo. Ji žinanti, kad ore kabo klausimas: ar ir aš būsiu pakviestas? Bet atsakymas yra „ne“, šiuo metu senelė nepageidauja manęs matyti. Ji man bučiniu palinki labos nakties ir sako, kad greitai susiskambinsim, o kai pranyksta metro, aš einu per Vašingtono aikštės parką plėšomas noro būti su ja ir svajonių apie laisvą gyvenimą. Jeigu nesutiksiu gyventi taip kaip ji, švariai, organizuotai, padoriai, ją prarasiu ir jau niekados tokios nebesurasiu. Nei Airijoje, nei Vokietijoje, nei JAV — moterys niekur man nepuolė ant kaklo. Niekados niekam negalėčiau papasakoti apie savaitgalius Miunchene, kuriuos leisdavau susidėjęs su baisiausiomis Vokietijos kekšėmis, ar kaip būdamas keturiolikos, galima sakyti, daviausi su mirštančia mergaite ant jos žalios sofos Limerike. Man iš viso neaišku, kaip Alberta su manim bendrauja, kai esu pritvinkęs šitiek tamsių paslapčių ir gėdos. Jeigu manyje dar liko bent lašelis tikėjimo, turėčiau nueiti išpažinties, bet kur rasti kunigą, kuris išgirdęs mano nuodėmes nepradėtų mosuoti rankomis iš pasibjaurėjimo ir nepasiųstų manęs pas vyskupą ar į kokią vietą, kur Vatikanas laiko pasmerktuosius?

Beneficial Finance Company tarnautojas sako: ar tik ne akcentą girdžiu? Ir pasipasakoja, iš kurios Airijos dalies yra kilę jo motina su tėvu ir kaip jis planuoja pats tenai apsilankyti, nors tai nėra labai lengva, kai turi šešis vaikus, cha cha. Jo motina buvo kilusi iš devyniolikos. Ar gali įsivaizduoti? — sako jis. Devyniolika vaikų. Septyni, žinoma, neišgyveno, bet vis tiek, po paraliais. Taip jau buvo įprasta Senajame krašte,. Jie ten dauginosi kaip triušiai.

Ką gi, grįžkime prie jūsų prašymo. Tai norite pasiskolinti tris šimtus penkiasdešimt dolerių, kad galėtumėte aplankyti Senąjį kraštą, a? Nematėte motinos jau kiek, šešerius metus? Jis pagiria mane už norą aplankyti motiną. Labai daug žmonių šiais laikais išvis pamiršta savo motinas. Bet airiai tai jau ne. Tik ne mes. Mes niekados savo motinų nepamirštam. Airis, kuris pamiršta motiną, tai ne airis ir turėtų būti išmestas po velnių iš airių gretų, atsiprašau už žodį, pone Makortai. Matau, esate mokytojas ir dėl to labai jumis žaviuosi. Turėtų būti sunku — didelės klasės, maža alga. Jo, man tereikia pažvelgti į jūsų prašymą, kad pamatyčiau, kokia maža. Nė neįsivaizduoju, kaip galite iš jos pragyventi, šitas dalykas, atsiprašau, bet turiu tai pasakyti, ir yra problema. Didelis kliuvinys jūsų prašymui yra tai, kad gaunate mažą algą ir neturite jokio užstato, jei suprantate, apie ką kalbu. Paskolų skyriuje dėl jūsų prašymo tik papurtys galvas, bet aš juos paspausiu, nes jūsų naudai kalba du dalykai: esate airis, kuris nori aplankyti motiną Senajame krašte, ir esate mokytojas, kuris žudo save profesinėje mokykloje, tad kaip jau sakiau, aš jus palaikysiu.

Sakau jam, kad mano finansiniai reikalai Turėtų pagerėti liepos mėnesį, sandėliuose, kur pakeisiu vyrus, išeinančius atostogų, bet bankui tai nieko nereiškia, jei nėra įrodymų, kad darbas nuolatinis. Jis pataria man išvis nutylėti, kad siunčiu pinigus motinai. Nes tame paskolų skyriuje tik papurtys galvas, jeigu iškiltų bent mažiausia grėsmė mėnesiniams įnašams.

Jis palinki man sėkmės. Ir sako: kaip malonu turėti reikalų su vienu iš saviškių.