Фрэнк Маккорт - Tataigis

Platformos viršininkas „Beikerio ir Viljamso sandėliuose“ mane pamatęs nustemba. Jėzau, tu ir vėl čia. Jau maniau, kad pasidarei mokytoju ar kokiu ten velniu.

Taip ir yra.

Tai ką, po šimts, čia darai?

Man reikia pinigų. Mokytojo alga nėra milžiniška.

Tau reikėjo pasilikti sandėliuose ar vairuoti sunkvežimį ar dar ką, tai bent pasidarytum pinigo, o ne kariautum su prakeiktais vaikigaliais, kuriems niekas nerūpi.

O paskui paklausia: tu juk bendravai su tuo vyruku, Pėdžių Makgovernu?

Pėdžių Artūru?

Jo. Pėdžių Artūru. Tiek daug tų pėdžių makgovernų, kad net turi susigalvoti kitą vardą. Žinai, kas jam atsitiko?

Nežinau.

Tas asilas stovėjo ant A traukinio platformos Šimtas dvidešimt penktojoje gatvėje. O ten juk Harlemas, žinai. Ir ką jis ten, po velnių, veikė? Matyt, ieškojo juodukų gėrybių. Taigi jam nusibodo stovėti ant platformos kaip visiems normaliems žmonėms ir jis nusprendė palaukti traukinio nušokęs ant bėgių. Įsitaisė ant tų suknistų bėgių, saugodamasis trečiojo. Ant trečiojo bėgio juk galima žūti. Prisidega cigaretę ir stovi ten kvailai šypsodamasis, kol A traukinys atvažiuoja ir užbaigia jo vargus. Štai ką aš girdėjau. Ir kas tam asilui šovė į galvą?

Tikriausiai gėrė.

Aišku, kad gėrė. Tie prakeikti airiai visada geria, bet dar negirdėjau, kad kuris lauktų traukinio ant bėgių. Bet tas tavo draugas Pedis visada sakydavo, kad grįš. Kad susitaupys pinigų ir gyvens Senajame krašte. O kas atsitiko? Tu žinai, ką aš galvoju? Nežinai?

O ką jūs galvojate?

Yra žmonių, kuriems geriau pasilikti ten, kur yra. Šita šalis žmogų gali išvaryti iš proto. Ji veda iš proto net tuos, kurie čia gimė. Kaip čia tu dar neišprotėjai? O gal jau išprotėjai, a?

Nežinau.

Paklausyk manęs, vaiki. Aš pats esu pusiau italas, pusiau graikas, ir mes turim savo bėdų, bet tau, kaip jaunam airiui, patarsiu tik viena: negerk ir nereikės laukti traukinio ant bėgių. Supranti?

Suprantu.

Per pietus pamatau siluetą iš praeities, plaunantį indus užkandinės virtuvėje, Endį Pitersą. Jis mane pastebi ir liepia luktelėti, paragauti zuikio su bulvių koše, jis pasirodysiąs už minutės. Tuomet prisėda šalia ir klausia, ar man patinka padažas.

Geras.

Iki žinok, kad padariau jį aš. Tai mano bandomasis padažas. Šiaip tai dirbu indų plovėjų, bet virėjas yra girtuoklis ir leidžia man gaminti padažą ir salotas, nors salotų čia retai pageidauja. Vyrukai iš dokų ir sandėlių galvoja, kad salotos yra skirtos karvėms. O indus plauti pradėjau, kad galėčiau mąstyti, mečiau tą prakeiktą Niujorko universitetą. Man reikia išsivalyti smegenis. Labiausiai norėčiau dirbti su dulkių siurbliu. Perėjau gausybę viešbučių siūlydamas savo paslaugas, bet ten visuomet reikia pildyti formą, kiekvieną kartą prasideda tas sušiktas mano praeities tyrinėjimas, visi sužino, kad buvau išmestas iš kariuomenės už tai, kad nesantykiavau su avimi, ir siurbti man nebeduoda. Nespėji nė nusišikti Prancūzijos griovy ir gyvenimas sugriūva, bet radau puikią išeitį — pradėti viską iš naujo nuo žemiausio amerikietiškojo gyvenimo laiptelio, nuo indų plovimo, tu tik palauk ir pamatysi, kaip aš kilsiu, žmogau. Iš pradžių pasidarysiu indų plovėjų didmeistriu. Visi iškris iš padų ir nespėsi nė apsidairyti, o aš jau stovėsiu prie salotų. Kokiu būdu? Mokysiuosi, stebėsiu perėjęs į kokio kieto restorano virtuvę ir būsiu pakeltas iki salotų gamintojo, vyriausiojo virėjo padėjėjo pavaduotojo, ir nė mirktelėti nespėsi, kai atsidursiu prie padažų. Tie sušikti padažai juk, dėl Dievo meilės, yra svarbiausias prancūzų virtuvės ingredientas, o amerikiečiai eina dėl jos iš proto. Tad tu tik žiūrėk ir stebėk, kaip aš dirbu, mielas Frenkai, ir ieškok mano vardo laikraščiuose, Andrė Pjeras, tarti reikia taisyklingai prancūziškai, pakėlus antakius iki kaktos vidurio, padažų ekspertas, stebuklai virtuvėje, tarškėsiu visuose televizijos pokalbių šou, ir niekas nekvaršins galvos, kiek avių išdrožiau Prancūzijoje ir gretimose monarchinėse valstybėse. Prašmatnių restoranų lankytojai nežinos nė kaip aikčioti: oho, vai vai, komplimentai šefui, tai yra man, ir puls kviestis prie savo staliukų, kad galėtų pasižavėti mano balta kepure ir prijuoste, ir, žinoma, tada aš numesiu kokią užuominą, kad beveik baigiau doktoratą Niujorko universitete, ir Parko aveniu žmonos pradės kviestis mane į svečius konsultuotis dėl padažų ir visa ko prasmės, ir kol jų vyrai Saudo Arabijoje perka naftą, aš su jų žmonelėmis gręšiu, ieškodamas aukso.

O tada jis paklausia, ką aš darau su savo gyvenimu.

Mokytojauju.

Šito aš ir bijojau. Maniau, kad nori būti rašytojas.

Taip ir yra.

O tai kaip čia dabar?

Turiu užsidirbti pragyvenimui.

Tu pakliūsi į spąstus. Maldauju, tik neįkliūk į spąstus. Aš ir pats vos į juos neįkliuvau.

Turiu užsidirbti pragyvenimui.

Mokytojaudamas nieko neparašysi. Mokytojo darbas tave pasmaugs. Prisimeni Volterą? Puoselėk savo sodą.

Prisimenu.

O Karlailį? Daryk pinigus ir užmiršk pasaulį.

Man reikia užsidirbti pragyvenimui.

Tu merdėji.

Po savaitės jis pradingsta iš užkandinės ir niekas nežino kur.

Su Beneficia l Finance Company paskola ir uždarbiais iš sandėlių galiu kelioms savaitėms nuskristi į Limeriką, o lėktuvui leidžiantis oro uoste palei Šanono žiotis mane ir vėl apima tas pats senasis jausmas. Upė blyksi sidabru, o į tolumas nusidriekę laukai yra tamsiai žali, išskyrus vietas, kur žemę apšviečia saulė ir nudažo smaragdais. Gerai, kad sėdžiu prie lango, jeigu kartais pasirodytų ašaros.

Ji laukia oro uoste su Alfiu, atvažiavusi samdytu automobiliu, kai važiuojam į Limeriką, lauke gaivus rasotas rytas. Ji pasakoja man, kaip buvo parvažiavęs Malachis su žmona Linda ir koks pašėlęs buvo vakarėlis, kai mano brolis išėjo į laukus ir namo parjojo ant arklio ir norėjo jį įsivesti pro duris, bet visi jį įtikino, kad namuose arkliui ne vieta. Tą vakarą buvo iki valiai išgerti, buvo ir airiškos naminės, kurios kažkas parvežė iš kaimo, ir tik Dievas pasaugojo, kad policininkai nėjo pro šalį, nes naminės laikymas yra sunkus nusikaltimas, dėl kurio gali atsidurti Limeriko kalėjime. Malachis pasakė, kad ji su Alfiu galėtų atvykti į Niujorką Kalėdoms ir argi tai nebūtų šaunu, būtume visi kartu.

Žmonės sutinka mane gatvėje ir sako, kad atrodau šauniai, kad vis labiau darausi panašus į amerikoną. Alisa Igan prieštarauja: Frenkis Makortas nepasikeitė nė per plauką, nė per plaukelį. Argi ne taip, Frenki?

Nežinau, Alisa.

Tavo net kalba nepasikeitė į amerikonišką.

Kiek turėjau Limerike draugų, visi jie dingę, mirę ar emigravę, ir aš nežinau, kur pasidėti. Galėčiau sėdėti pas mamą ir per dienas skaityti, bet negi šitokį kelią atskridau iš Niujorko, kad sėdėčiau ir skaityčiau padėjęs rūrą? Galėčiau per naktis sėdėti aludėse ir gerti, bet ir tai būčiau galėjęs daryti Niujorke.

Vaikštau iš vieno miesto galo į kitą ir nueinu į užmiestį, kur mano tėvas klajodavo nesustodamas. Žmonės su manimi elgiasi mandagiai, bet jie turi savo darbus ir šeimas, o aš esu tik svečias, amerikonas pargrįžėlis.

Ar tai tu, Frenki Makortai?

Tataigis.

Kada parvykai?

Praėjusią savaitę.

O kada grįžti atgal?

Kitą savaitę.

Tai šaunu. Neabejoju, kad tavo vargšė motina džiaugiasi, jog grįžai, ir tikiuosi, kad oras čia tau bus palankus.

Tikiuosi, pastebėjai Limerike daug pasikeitimų? — sako jie.

Tai jau taip. Daugiau mašinų, mažiau snargliuotų nosių ir nušašusių kelių. Vaikai nebelaksto basi. Moterys nesisiaučia į skaras.