Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jėzau, Frenki Makortai, na ir keisti dalykai krinta tau į akis.

Visi žiūri, ar neriečiu nosies, kad galėtų nuleisti mane ant žemės, bet aš neturiu ko jos riesti. Kai sakau, kad esu mokytojas, jie atrodo nusivylę.

Tik mokytojas?! Viešpatie aukštybėse, Frenki Makortai, mes manėme, kad dabar jau būsi patapęs milijonierium. O kaipgi, juk čia ką tik buvo tavo brolis, paėmęs į žmonas manekenę, ir argi jis ne aktorius ar panašiai.

Lėktuvas kyla į vakaro saulę, kuri nudažo Šanono upę auksu, ir nors esu laimingas, kad grįžtu į Niujorką, vargiai bežinau, kur dabar mano vieta.

43

Malachio baras taip klesti, kad mamai ir Alfiui jis parūpina kelionę garlaiviu Sylvania, kuris atplaukia į Niujorką 1959 metų gruodžio 21 dieną.

Kai jie išnyra iš muitinės angaro, nuo mamos dešiniojo bato plaikstosi skiautelė nuplyšusios odos ir matyti mažasis pirštelis kojos, kuri visuomet būdavo sutinusi. Ar tai kada nors pasibaigs? Ar taip visados ir liksime suplyšusio bato šeima? Kai apsikabiname, Alfis nusišypso ir pasimato jo pajuodę aplūžinėję dantys.

Suplyšusių batų ir sugedusių dantų šeima. Ar toks ir bus mūsų herbas?

Mama žvalgosi pro mane į gatvę. Kur Malachis?

Nežinau. Jis turėtų tuojau čia būti.

Ji sako, kad gerai atrodau, kad esu pasitaisęs, tik turėčiau ką nors daryti su akimis, tokios jos raudonos. Ir aš iškart susierzinu žinodamas, kad jeigu tik pagalvoju apie akis ar kas nors man apie jas užsimena, iškart pajuntu, kaip jos paplūsta raudoniu, ir, žinoma, ji tai pastebi.

Matai, sako ji. Tavo amžiuje jau nedera turėti prastas akis.

Norėčiau jai atšauti, kad man dvidešimt devyneri ir aš nežinojau, jog nuo tam tikro amžiaus nebegali turėti bėdų dėl akių, ir negi tik apie tai ji norinti kalbėtis vos atvykusi į Niujorką? Bet su taksi atvažiuoja Malachis ir Linda. Vėl šypsenos ir apsikabinimai. Malachis sulaiko taksi, kol mes paimam lagaminus.

Ar dėsime juos į kamerą? — klausia Alfis.

Oi, ne, mes dedame juos į bagažinę. Šypsosi Linda.

Bagažinę? Kad mes neatsivežėm bagažinės.

Ne, ne, sako ji, mes įdėsim jūsų krepšius į taksi bagažinę.

Argi šitas taksi neturi kameros?

Ne, tai yra bagažinė.

Alfis pasikaso galvą ir dar kartą nusišypso, kaip jaunuolis, kuris ką tik gavo pirmąją Amerikos anglų kalbos pamoką.

Kai jau sėdime taksi, mama stebisi: Viešpatie aukštybėse, tu tik pažiūrėk į visus tuos lengvuosius automobilius. Keliai grūste prigrūsti. Aš jai atsakau, kad dabar nėra taip blogai. Prieš valandą buvo pats piko įkarštis ir eismo kur kas daugiau. Ji sakosi nesuprantanti, kaip dar begali būti blogiau. Aš aiškinu jai, kad ankstesnę valandą visada yra blogiau, bet ji pakartoja: aš nesuprantu, kaip dar begali būti blogiau nei tai, kaip lengvieji automobiliai šitaip slenka šią minutę.

Pasitelkiu visą kantrybę ir kalbu lėtai. Aš gi tau sakau, mama, toks jau yra eismas Niujorke. Aš čia gyvenu.

Ai, nesvarbu, įsiterpia Malachis. Gražus šiandien rytas, o ji sako: aš irgi čia gyvenau, jeigu kartais pamiršai.

Gyvenai, atsakau. Prieš dvidešimt penkerius metus, be to, tu gyvenai Brukline, o ne Manhetene.

Na ir kas, tai vis tiek Niujorkas.

Ji nenusileidžia ir aš ne, nors suprantu, kokie mudu dabar smulkmeniški, ir galvoju, kodėl ginčijuosi, užuot džiaugęsis, kad mama ir jauniausias brolis pagaliau atvyko į miestą, apie kurį mes visi šitiek svajojome. Kodėl dabar ji kimba prie mano akių ir kodėl aš turiu jai prieštarauti dėl eismo?

Linda bando padėtį sušvelninti. Na, kaip Malachis sako, šiandien puiki diena.

Mama nenoromis linkteli. Tataigis.

O koks buvo oras, mama, kai išvykote iš Airijos?

Nenoromis ištartas žodis: lijo.

Bet juk Airijoje nuolatos lyja, ar ne taip, mama?

Ne, ne visados, ji sukryžiuoja rankas ir žiūri tiesiai priešais save į eismą, kuris buvo daug didesnis prieš valandą.

Kai atvažiuojam į Malachio butą, Linda ruošia pusryčius, o mama supa neseniai gimusią Šivaną ir niūniuoja, lygiai taip pat kaip kitados mums septyniems. Linda sako: mama, ko norėtumėt, arbatos ar kavos?

Prašyčiau arbatos.

Kai pusryčiai paruošti, mama paguldo kūdikį, ateina prie stalo ir klausia, kas per daiktas plūduriuoja jos puodelyje. O kai Linda atsako, kad tai arbatos maišelis, iš karto suraukia nosį. Oi, aš tokių negeriu. O kaipgi, anokia čia arbata.

Malachio veidas įsitempia. Kitokios neturim, košia jis pro sukąstus dantis.. Geriam tokią. Mes čia neturim tau paruošę svaro Lyons’ arbatos ir arbatinuko.

Na, tada aš negersiu nieko. Tik suvalgysiu kiaušinį. Nesuprantu, ir kas čia per šalis, kad negali gauti nė puodelio padorios arbatos.

Malachis jau ruošiasi kažką pasakyti, bet mažoji pravirksta ir jis nueina jos paimti iš lovelės, tuo tarpu Linda šypsodamasi šokinėja apie mamą, bandydama įtikti. Arbatinuką, mama, mes galėsime įsigyti, taip pat ir palaidos arbatos, ar ne taip, Malachi?

Bet Malachis tik žingsniuoja po svetainę su Įmerkiančiu kūdikiu ant peties ir gali matyti, kad dėl tų arbatos maišelių jis nenusileis, bent jau šįryt. Kaip ir visiems, kurie nors kartą paragavo padorios arbatos Airijoje, arbata maišeliuose jam visai nepatinka, tačiau jis turi amerikietę žmoną, kuri nežino, kad arbata būna ir ne maišeliuose, ir ką tik gimusį kūdikį, o dar šitiek visokių rūpesčių savo galvoje, kad jam nebeužtenka kantrybės su mama, kuri suraukia nosį dėl arbatos maišelių pačią pirmąją dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir jis jau visai nesupranta, kodėl, po šitiek išlaidų ir vargo, jis dar turės taikstytis su jos priekabėmis tris savaites tokiame mažame bute.

Mama atsistumia kėdę nuo stalo. Išvietė? — klausia Lindos. Kur yra išvietė?

Kas?

Išvietė. Išeinamoji vieta.

Linda žiūri į Malachį. Tualetas, sako jis. Vonios kambarys.

A, sako Linda. Štai ten.

Kai mama nueina į vonios kambarį, Alfis Lindai sako, kad tas arbatos maišelis nėra jau taip blogai. Jeigu nematytum jo plūduriuojant, tai galvotum, kad viskas gerai, ir Linda vėl nusišypso. Ir sako: štai kodėl kinai niekuomet nepatiekia didelių mėsos gabalų. Jie nenori žiūrėti į gyvūną, kurį valgo. Jeigu jie gamina viščiuką, tai sukapoja jį į mažus gabalėlius ir sumaišo su kitais dalykais, kad nesimatytų, jog tai viščiukas. Dėl to ir nerasi viščiukų šlaunelių ar krūtinėlių kinų restoranuose.

Štai kaip? — sako Alfis.

Mažylė vis dar verkšlena ant Malachio peties, bet prie stalo jau viskas gražu, kai Alfis su Linda aptarinėja arbatos maišelius ir kinų virtuvės paslaptis. Išėjusi iš tualeto mama Malachiui sako: tas vaikas prisirijęs oro, taigi. Duok ją man.

Malachis perduoda jai Šivaną ir atsisėdęs prie stalo geria arbatą. Mama vaikšto po kambarį su suplyšusiu batu, nuo kurio plaikstosi gabalas odos, ir aš žinau, kad turėsiu nusivesti ją į batų parduotuvę Trečiajame aveniu. Ji paplekšnoja mažylę, ši galingai atsirūgsta, ir mes visi nusijuokiame. Tuomet paguldo į lovelę ir prie jos pasilenkia. Aa aa va aa, kalbina, kūdikis suguguoja. Ji sugrįžta prie stalo, susideda rankas į sterblę ir pareiškia: atiduočiau abi savo akis už puodelį padorios arbatos, ir Linda pasako šiandien eisianti ir nupirksianti arbatinuką ir palaidos arbatos, ar gerai, Malachi?

Mama nenoromis linkteli. Tataigis.

O koks buvo oras, mama, kai išvykote iš Airijos?

Nenoromis ištartas žodis: lijo.

Bet juk Airijoje nuolatos lyja, ar ne taip, mama?

Ne, ne visados, ji sukryžiuoja rankas ir žiūri tiesiai priešais save į eismą, kuris buvo daug didesnis prieš valandą.