Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kai mokiniai klausdavo apie rašinius, pasakydavau, jog jie buvę tokie prasti, kad jeigu juos grąžinčiau, visiems turėčiau parašyti po nulį, o ar jiems gauti nulį būtų geriau nei nieko apskritai?

Atsakymas mokiniams aiškus nebuvo, o kai apie tai pagalvojau ir man pačiam pasidarė nebe taip aišku. Nulis ar nieko apskritai? Mes diskutavome apie tai visą pamoką ir nusprendėme, kad nieko apskritai pažymių knygelėje yra geriau nei nulis, kadangi nieko apskritai negali padalyti, o nulį gali padalyti pasitelkęs algebrą ar kažkaip panašiai, kadangi nulis tai kažkas yra, o nieko apskritai ir yra nieko apskritai, ir niekas su tuo negalėtų ginčytis. Be to, jeigu tėvai pamatys pažymių knygelėje nulį, bus nepatenkinti, aišku, tik tie, kuriems rūpi, bet jeigu pažymių knygelėje nepamatys nieko, tai nežinos, ką galvoti, o jau tikrai geriau, kai tėtis ir mama nežino, ką galvoti, negu tada, kai juodu žiūri į nulį ir vožia tau per pakaušį.

Po paskaitų Bruklino koledže kartais išlipdavau iš traukinio Bergeno gatvėje ir užsukdavau aplankyti mamos. Jeigu ji žinojo, kad ateisiu, iškepdavo pyrago, šiltas ir skanus jis tirpdavo burnoje kaip sviestas, kurio užtepdavo ant viršaus. Ji užplikydavo arbatos arbatinuke ir tik prunkštelėdavo prisiminusi maišelius. Kai pasakiau, kad jie buvo sugalvoti patogumui žmonių, kurie yra labai užsiėmę, ji atrėžė, kad niekas nėra tiek užsiėmęs, kad neturėtų laiko užsiplikyti puodelį padorios arbatos, o jeigu jau esi tiek užsiėmęs, tai ir nesi jo vertas, bet kam tada iš viso gyventi? Ar mes į šį pasaulį ateiname tam, kad būtume užsiėmę ar kad paplepėtume prie puodeliuko arbatos?

Kai mano brolis Maiklas vedė Doną iš Kalifornijos, ceremonija buvo surengta Malachio bute Vakarų devyniasdešimt trečiojoje gatvėje. Nors mama šiai progai nusipirko naują suknelę, galėjai matyti, kad visas veiksmas jai nebuvo prie širdies. Jos mylimas sūnus Maiklas tuokiasi, o aplink nėra nė ženklo kunigo, nieko, tik svetainėje protestantų pastorius su apykakle ir kaklaraiščiu, kurį galėtum nesunkiai supainioti su kokiu krautuvininku ar policininku be uniformos. Malachis išnuomojo du tuzinus sudedamųjų kėdžių, bet kai visi susėdome, pastebėjau, kad svetainėje mamos nėra. Ji rūkė virtuvėje. Kai pasakiau, kad ceremonija tuoj prasidės, ji atrėžė turinti pabaigti cigaretę. Mama, dėl Dievo meilės, veda tavo sūnus. Tai jo problema, pasakė ji, man reikia pabaigti cigaretę, o kai pradėjau aiškinti, kad visi laukia, mamos veidas įsitempė, nosis susiraukė, ji užgesino nuorūką į peleninę, bet eidama visai nesiskubino. Pakeliui sušnibždėjo, kad jai reikia į tualetą, bet aš tik sušnypščiau, kad dabar jau, po velnių, turės pakentėti. Ji nuėjo į savo vietą ir visą ceremoniją prasėdėjo akis įsmeigusi virš protestantų pastoriaus galvos. Nesvarbu, kas buvo sakoma, nesvarbu, kad ore tvyrojo šilti ir švelnūs jausmai, ji visame šitame nedalyvaus, ji nenusileis, kai visi bučiavo ir sveikino jaunuosius, mama ir toliau sėdėjo su rankinuku ant kelių spoksodama tiesiai priešais save, kad pasaulis žinotų, jog ji nieko nemato, ypač reginio, kaip jos mylimas sūnus Maiklas puola į protestantų ir jų pastorių letenas.

Kai aplankiau mamą Fletbušo aveniu ir gėrėme padorią arbatą, ji pasakė: argi neatrodo keistas dalykas, kad po šitiekos metų ji sugrįžo į šitą pasaulio dalį, šitą vietą, kurioje susilaukė penketo vaikų, nors trejetas jų ir mirė, mažoji mergytė čia, Brukline, o dvyniai berniukai Airijoje. Bet jai dabar per sunku galvoti apie tą mažylę, kuri mirė teišgyvenusi dvidešimt vieną dieną visai netoliese. Ji žinanti, kad jeigu Fletbušo aveniu nueitum iki ten, kur ji kertasi su Atlanto aveniu, tai ir dabar dar gali pamatyti barus, kuriuose tėvas šėldamas pragerdavo uždarbį, pamiršęs vaikus. Bet ne, apie tai ji irgi nekalbėsianti. Kai paklausiau apie jos gyvenimą Brukline, ji tik pasakė keletą žodžių ir nutilo. Kam to reikia? Praeitis yra praeitis, grįžti atgal pavojinga.

Tame bute viena ji tikriausiai sapnuodavo košmarus.

45

Iš visų Stenlis daugiausia laiko praleidžia mokytojų valgykloje. Vos tik mane pamato, prisėda šalia, geria kavą, rūko cigaretes ir sako monologus apie viską.

Kaip ir dauguma mokytojų, jis turi penkias klases, bet jo dėstomas tarsenos korekcijos pamokas moksleiviai dažnai praleidžia, nes gėdijasi savo mikčiojimo ir sunkiai suprantamo kalbėjimo dėl vilko gomurių. Stenlis rėžia jiems įkvepiančias kalbas, bet kad ir kaip stengtųsi įrodyti, jog jie niekuo neprastesni už kitus, tie vaikai juo netiki. Kai kurie iš jų lanko pas mane anglų kalbą ir rašiniuose rašo, kad labai gerai, jog ponas Garberis taip šneka, jis mielas vaikinas ir taip toliau, bet jis nežino, ką reiškia, kai prieini prie merginos ir nori pakviesti šokti, bet negali iš burnos išleisti garso. Aha, jo, labai gerai, kad ponas Garberis klasėje stengiasi išgydyti mikčiojimą dainomis, bet kiek iš to naudos, kai nueini į šokius?

1961-ųjų vasarą Alberta panoro susituokti Gailestingumo episkopalinėje bažnyčioje Bruklin Haitse. Aš nesutikau. Pasakiau, kad geriau jau tuoksiuosi miesto rotušėje negu kažkokioje blankioje Vienintelės, Šventosios, Romos, Katalikų ir Apaštalų Bažnyčios imitacijoje. Episkopaliečiai mane nervino. Kodėl jie negalėtų baigti tą prakeiktą nesąmonę? Jie ten turi statulas ir kryžius, ir švęstą vandenį, net išpažintį, tai kodėl jiems tiesiog nepaskambinus į Romą ir nepasakius, kad nori sugrįžti?

Alberta pasakė: gerai jau gerai, ir mes nuėjome į miesto savivaldybę Manhetene. Nors to nebuvo reikalaujama, vyriausiuoju pabroliu pasikvietėme Brajaną Makfilipsą, o jo žmoną Džoisę pamerge. Ceremonija vėlavo, nes prieš mus stovėjusi pora susiginčijo. Ar tu ketini mane vesti pasikabinęs tą žalią skėtį ant rankos? — paklausė ji. Jis atsakė, kad tai jo skėtis ir kad jis visai nežada jo palikti šitoje kontoroje, kad kas pavogtų. Ji linktelėjo mūsų pusėn ir tarė: šitie žmonės tikrai nepavogs tavo prakeikto skėčio, atsiprašau už kalbą savo vestuvių dieną. Jis pasakė, kad nieko dėl nieko nekaltina, bet, prakeikimas, jis šitiek sumokėjęs už tą skėtį Čembers gatvėje vaikinui, kuris juos vagia, kad dabar niekas neprivers jo čia palikti. Ji jam atsakė: na, tada ir vesk tą savo prakeiktą skėtį, ir griebusi rankinuką jau žengė pro duris. Tuomet jis pasakė, kad jeigu ji dabar išeis, tai tada viskas, o ji atsisuko į mūsų ketvertą, moterį prie stalo ir pareigūną, kuris pasirodė iš nedidukės tuoktuvių koplyčios, ir pakartojo: viskas? Apie ką tu kalbi, žmogau? Mes kartu gyvenam jau trejus metus, ir tu man dabar sakai „viskas“? Tik jau tu man neaiškink. Tai aš tau sakau „viskas“ ir aiškinu, kad tas skėtis mano vestuvėse nedalyvaus, o jeigu tu neketini klausytis, tai yra toks vienas asmuo Pietų Karolinoje, viena tokia buvusi žmona, kuri labai norėtų sužinoti, kur tu esi, ir aš jai mielai pranešiu, jei supranti, apie ką kalbu, tai tavo buvusiai, kuri siekia alimentų ir vaiko išlaikymo. Tad rinkis, Baironai: arba aš tame kambarėlyje tuokiuosi su vyriškiu be skėčio, arba tu galėsi Pietų Karolinoje su tuo skėčiu stoti prieš teisėją, kuris pasakys: mokėk pinigus, Baironai, išlaikyk savo žmoną ir vaiką.

Pareigūnas prie tuoktuvių koplytėlės durų pasiteiravo, ar jie pasiruošę. Ir Baironas paklausė, ar aš esu tasai, kuris ruošiasi šiandien vesti, ir ar negalėčiau palaikyti jo skėčio, kadangi jis matąs, kad aš kaip ir jis esu priverstas eiti į tą kambarėlį. Tai kelio galas, žmogau, kelio pabaiga. Palinkėjau jam sėkmės, bet jis tik papurtė galvą ir pasakė: po paraliais, kodėl mes leidžiamės šitaip triuškinami?