Фрэнк Маккорт - Tataigis

Už kelių minučių jie grįžo pasirašyti dokumentų, jaunoji šypsodamasi, Baironas paniuręs. Mes jiems dar kartą palinkėjome sėkmės ir nusekėme paskui pareigūną į nediduką koplyčios kambarėlį. Jis nusišypsojo ir paklausė: ar viši šuširinkome?

Brajanas į mane pažvelgė ir kilstelėjo antakius.

Pareigūnas paklausė: ar pašižadate mylėti, gerbti, šaugoti? Ir aš iš visų jėgų bandžiau susilaikyti nesijuokęs. Kaip man reikės ištverti jungtuvių ceremoniją, kurią atlieka šitaip galingai švepluojantis žmogus? Turiu sugalvoti, kaip susivaldyti. Na va. Ant mano rankos kabo skėtis. O Dieve, tuoj išgriūsiu. Ir tas šveplavimas, ir skėtis, o juoktis tai negaliu. Alberta mane užmuštų, jeigu pradėčiau kvatotis per mūsų vestuves. Gali verkti iš džiaugsmo, bet juoktis — jokiu būdu, tai aš taip ir stoviu, į bejėgišką padėtį pastatytas šito švepluojančio pareigūno, pašižadėdamas tą ir aną, pirmasis žmogus Niujorke, susituokęs su žaliu skėčiu ant rankos, tokia iškilminga mintis mane ir sulaikė neprajukus, ceremonija baigėsi, ant Albertos piršto buvo užmautas žiedas, jaunieji pasibučiavo ir buvo pasveikinti Brajano ir Džoisės, o tuomet atsivėrė durys ir pasirodė Baironas. Žmogau, tu turi mano skėtį? Tu man jį pasaugojai? Laikei jį čionais? Nori išgerti? Atšvęsti?

Alberta nežymiu galvos krustelėjimu parodė man „ne“.

Pasakiau Baironui, kad labai gaila. Mes einam į vakarėlį, kurį mums rengia draugai.

Tau pasisekė, žmogau, tu turi draugų. Mudu su Seimą tai varom suvalgyti po sumuštinį ir eisim į kiną. Bet man tas pats. Filme ji nors patylės, cha cha cha. Dėkui, kad pasaugojai mano skėtį.

Kai Baironas su Seimą išėjo, iš juoko turėjau atsiremti į sieną. Alberta dar mėgino išlaikyti bent šešėlį tokiai progai prideramo orumo, bet ir ji pasidavė, kai pamatė, kaip lūžta Brajanas su Džoise. Dar bandžiau pasakoti, kaip nuo šveplavimo mane išgelbėjo mintis apie skėtį, bet vos pamėgindavau praverti burną, pasidarydavo dar blogiau, ir mes visi graibstydamiesi vienas už kito nusileidome liftu į apačią, akis šluostėmės dar ir lauke, kur švietė rugpjūčio saulė.

Iš pradžių nuėjome čia pat, į Deimantinio Deno O’Rorko salūną išgerti ir suvalgyti sumuštinių su draugais, Frenku Šveiku ir jo žmona Džiną bei Džimu Kolinsu ir jo naująja žmona Šeila Maloun. Paskui Brajanas ir Džoisė turėjo mane su Alberta savo folksvagenu vežtis į Kvinsą, kur juodu rengė vakarėlį mudviejų garbei.

Šveikas pastatė man išgerti. Kolinsas ir Brajanas irgi. Barmenas pastatė po vieną mums visiems, o tada aš pastačiau jam ir palikau gerus arbatpinigius. Jis nusijuokė ir pasakė, kad galėčiau tuoktis kas dieną. Pastačiau Šveikui, Kolinsui ir Brajanui, o paskui jie visi norėjo dar vieną pastatyti man. Džoisė ėmė kažką šnibždėti Brajanui, ir aš supratau, kad nerimauja dėl gėrimo. O tada Alberta pasakė, kad sulėtinčiau tempą. Ji supranta, kad šiandien mano vestuvės, bet dar anksti ir aš turėčiau pagalvoti apie ją bei mūsų dar laukiančio priėmimo svečius. Pasakiau jai, kad tesame susituokę vos penkias minutes, o ji jau aiškina man, ką daryti. Žinoma, aš galvoju apie ją ir apie mūsų svečius. Visą laiką tik ir galvoju ir dabar jau esu pavargęs nuo to galvojimo. Tad liepiau jai atsikabinti, ir atmosfera pasidarė tokia įtempta, kad įsikišo Kolinsas su Brajanu. Brajanas pasakė, kad tai jo darbas, tam vyriausieji pabroliai ir yra. O Kolinsas pareiškė mane pažįstąs ilgiau negu Brajanas, bet Brajanas atrėžė: ne, ne ilgiau. Mes su juo mokėmės universitete. Kolinsas pasakė to nežinojęs. Kaip čia išeina, Makortai, kodėl man nepasakojai, kad su Makfilipsu mokeisi universitete? Aš atsakiau nematąs reikalo skelbti pasauliui, su kuo mokiausi universitete, ir tai kažkodėl visus mus prajuokino. Smagu matyti, kad žmonės yra laimingi savo vestuvių dieną, tarė barmenas, ir mes pradėjome kvatotis dar garsiau prisiminę šveplavimus, žalius skėčius ir Albertą, liepiančią man pagalvoti apie ją ir svečius. Žinoma, kad aš galvojau apie ją mūsų vestuvių dieną, kol nuėjau į tualetą ir pradėjau galvoti, kaip ji mane atstūmė dėl kito vyriškio, ir jau buvau pasiruošęs išeiti ir su ja apie tai pasikalbėti, bet paslydau ant gličių Deimantinio Deno O’Rorko salūno tualeto grindų ir pyliausi galva į didžiulį pisuarą, o tuomet galva pradėjo taip skaudėti, kad apie išdavystę iškart pamiršau. Alberta norėjo sužinoti, kodėl mano švarko nugara šlapia, bet kai pasakiau, kad vyrų tualete laša vanduo, manimi nepatikėjo. Tai jau pargriuvai, ar ne? Ne, nepargriuvau. Ten laša vanduo. Bet ji vis tiek nepatikėjo ir pareiškė, kad prisigėriau, ir taip mane sunervino, kad jau buvau pasiruošęs ją palikti ir gyventi su kokia balerina Grinvič Vilidžo lofte, bet Brajanas pasakė: ai, nebūk asilas, tai juk ir Albertos vestuvės.

Prieš važiuodami į Kvinsą, dar turėjome atsiimti vestuvinį tortą iš Schrajft’s Vakarų penkiasdešimt septintojoje gatvėje. Džoisė pasakė, kad vairuosianti ji, nes mudu su Brajanu jau neblogai prisišventėme Deimantinio Deno salūne, tuo tarpu jiedvi su Alberta taupiusios jėgas vakarėliui. Ji sustojo priešais Schraffi’s, kitoje gatvės pusėje, ir pasakė „ne“, kai Brajanas pasisiūlė paimti tortą, bet jis nenusileido ir metėsi į patį eismo vidurį. Džoisė papurtė galvą ir pasakė, kad jį suvažinės. Alberta man liepė eiti jam padėti, bet Džoisė tik dar kartą papurtė galvą ir kalbėjo, kad padėtį tai tik pablogintų. Brajanas išėjo iš Schrafft’s prie krūtinės prisispaudęs didelę torto dėžę ir vėl metėsi į gatvės vidurį bandydamas išvengti automobilių, bet prie skiriamosios juostos jį lengvai kliudė taksi ir dėžė nukrito ant žemės. Džoisė atsirėmė kakta į vairą. O Dieve, ištarė ji, ir aš pareiškiau, kad einu padėsiu Brajanui, savo vyriausiajam pabroliui. Ne, ne, paprieštaravo Alberta, nueisiu aš. Pasakiau jai, kad tai vyriškas darbas, kad negaliu rizikuoti jos gyvybe su visokiais išprotėjusiais taksi toje Penkiasdešimt septintojoje gatvėje, ir nudrožiau padėti Brajanui, kuris keturpėsčias bandė saugoti ištiškusi tortą nuo mašinų, kurios švilpė iš kairės ir dešinės. Atsiklaupiau greta, nuplėšiau kartoninės dėžės dangtį ir mudu susėmėme tortą atgal, nesvarbu, kad visur liko prilipusių gabaliukų. Mažosios nuotakos ir jaunikio figūrėlės atrodė liūdnai, bet mudu jas nušluostėme ir įkišome atgal į tortą, tik ne į viršų, nes jau ir nepavyko suprasti, kur viršus, bet kažkur į vidurį, kur buvo galima įstumti, kad laikytųsi. Tuo tarpu Džoisė su Alberta šaukė iš mašinos, kad geriau pasitrauktume nuo gatvės, kol neatvažiavo policija ir niekas mūsų nepartrenkė, be to, joms ir šiaip atsibodę mudviejų laukti, paskubėkit. Kai įlipome į automobilį, Džoisė liepė Brajanui perduoti tortą Albertai, kad pasaugotų ji, bet jis užsispyrė ir pasakė: ne, po viso vargo dabar jau saugosiąs jį iki galo, taip ir padarė, nors išsiterliojo kremu bei žaliais ir geltonais papuošimais visą sterblę ir apskritai kostiumą.

Žmonos visą kelią automobilyje su mumis elgėsi šaltai, kalbėjosi tik tarpusavyje ir mėtė replikas apie airius, kad jiems neįmanoma patikėti nė tokios lengvos užduoties, kaip pereiti gatvę su vestuviniu tortu, kad airiai negali išgerti tik vieną ar dvi ir pakentėti iki priėmimo, kur tau, ne, jie turi kalbėtis ir vienas kitą vaišinti, kol prisiplempia tiek, kad negalėtum jų nė pasisiųsti į parduotuvę parnešti pieno.

Pažiūrėk į jį, pasakė Džoisė, o kai pamačiau, kaip Brajanas snaudžia pasidėjęs smakrą ant krūtinės, užsnūdau ir aš, tuo tarpu mūsų žmonos toliau bėdojosi dėl airių apskritai ir dėl šios dienos konkrečiai, visi mane įspėjo, kalbėjo Alberta, kad su airiais smagu draugauti, bet geriau už jų netekėk. Aš būčiau gynęs savo padermę ir pasakęs, kad jos protėviams jankiams tikrai nebuvo kuo didžiuotis dėl savo elgesio su airiais, kai visur kabojo įspėjimai „Airiai, nesikreipkite“, tik kad mane jau nuvargino įtampa, kai buvau sutuoktas švepluojančio žmogaus, laikydamas rankose žalią Bairono skėtį, o paskui dar turėjau atsakingai atlikti sunkią jaunavedžio ir vakarėlio salūne šeimininko pareigą. Jeigu nebūčiau susmukęs iš nuovargio, būčiau priminęs, kaip jos protėviai kardavo moteris į kairę ir į dešinę už raganavimą, o patys buvo neregėti ištvirkėliai, kurie vos paminėjus žodį „seksas“ vartė iš šoko ir siaubo akis, užtai šauniai leido laiką sau tarp šlaunų teisme klausydamiesi, kaip isterikės puritonės senmergės tvirtina, kad velnias joms apsireikšdavo įvairiais pavidalais ir duodavosi su jomis miškuose ir kaip jos atsidavė jam taip, kad visas padorumas nuėjo šuniui ant uodegos. Aš būčiau pasakęs tai Albertai, kad airiai šitaip nesielgė. Per visą Airijos istoriją buvo pakarta tik viena ragana, ir ta dar, ko gero, buvo anglė ir šito nusipelnė. O pabaigoje dar būčiau pridėjęs, kad pirmoji Naujojoje Anglijoje pakarta ragana buvo airė, su kuria jie šitaip pasielgė todėl, kad meldėsi lotyniškai ir atsisakė liautis.