Фрэнк Маккорт - Tataigis

Bet užuot visa tai išklojęs, užmigau, kol Alberta mane papurtė ir pasakė, kad atvažiavome. Džoisė griežtai paliepė Brajanui atiduoti tortą. Ji nenorėjo, kad jis pargriūtų kniūbsčias ant laiptų ir galutinai tą tortą pribaigtų, nes tikėjosi jį dar atstatyti, kad turėtume bent kažką panašaus į tortą ir žmonės galėtų dainuoti „Jaunoji pjauna tortą“.

Prisirinko žmonių, buvo valgoma, geriama, šokama ir kilo nesutarimų tarp visų porų, susituokusių ir nesusituokusių. Frenkas Sveikas nesikalbėjo su žmona Džiną. Džimas Kolinsas ginčijosi kampe su savąja Šeila. Tarp Albertos ir manęs, kaip ir tarp Brajano su Džoise, tebetvyrojo šaltis. Kitas poras tai irgi paveikė ir įtampos salelių netrūko po visą butą. Tad vakaras būtų buvęs sugadintas, jeigu ne pavojus iš išorės, kuris visus suvienijo.

Vienas iš Albertos draugų, vokietis, vardu Ditrichas, išvažiavo savo folksvagenu papildyti alaus atsargų, o kai grįžęs įvažiavo į biuiką, prasidėjo vaidai su to biuiko savininku. Iš kažko sužinojęs apie šitą lauke įvykusią bėdą kaip jaunasis pajutau pareigą viską užglaistyti. Biuiko savininkas buvo tikras milžinas ir baksnojo kumščiu Albertos draugui į veidą. O kai tarp jų atsistojau, gerai atsivedėjo ir trenkė. Jo ranka praskriejo pro mano pakaušį, pataikė Ditrichui į akį ir mes visi pargriuvom ant žemės. Tada šiek tiek vienas su kitu pasigrūmėme, neaišku kas su kuo, kol Šveikas, Kolinsas ir Makfilipsas mus išskyrė, nors biuiko savininkas ir grasino nurausiąs Ditrichui nuo pečių galvą. Kai vokietį įtempėme vidun, pamačiau, kad mano kelnės ties keliu įplėštos, o kelis kraujuoja. Taip pat kraujavo dešinės rankos krumpliai, kuriais braukiau per žemę.

Kai užlipau į viršų, Alberta pradėjo verkti sakydama, kad sugadinau visą vakarą. Man užvirė kraujas ir pareiškiau tenorėjęs būti taikdariu ir tai ne mano kaltė, kad to babuino kaimyno buvau parblokštas ant žemės. Be to, visa tai dariau dėl jos draugo ir ji turėtų būti dėkinga.

Ginčas būtų dar tęsęsis, jeigu Džoisė nebūtų įsikišusi ir pakvietusi visus prie stalo pjauti torto. Kai ji nuėmė tortą dengiantį audeklą, Brajanas nusijuokė ir pabučiavo Džoisę už tai, kad ji turinti menininko gyslelę, nes tikrai nepasakytum, jog šitas tortas neseniai buvo sugramdytas nuo gatvės. Mažieji jaunoji su jaunuoju laikėsi tvirtai, tik jaunikio galva susvyravo ir nulinko, ir aš Džoisei pasakiau: spaudžia rūpesčiai jauną jo galvą. Visi uždainavo „Jaunoji pjauna tortą, jaunasis pjauna tortą“, ir Alberta atrodė nurimusi, nors gražiai supjaustyti torto mums nepavyko ir turėjome jį krauti į lėkštes sumaitotais gabalais.

Džoisė pranešė jau ruošianti kavą, ir Alberta pasakė, kad būtų labai gerai, bet Brajanas pareiškė, kad turėtume išgerti dar po vieną į jaunavedžių sveikatą, ir aš sutikau, o Alberta taip supyko, kad nusitraukė nuo piršto vestuvinį žiedą ir išmetė pro langą, o paskui staiga prisiminė, kad tai jos senelės vestuvinis žiedas iš amžiaus pradžios, o dabar jis buvo išmestas pro langą Dievas žino kur, kažkur Kvinse, ir ką ji dabar darys, tai mano kaltė ir jos didžiulė klaida, kad už manęs tekėjo. Brajanas pasakė, kad turime žiedą surasti. Žibintuvėlio neturėjome, bet galėjome pasišviesti degtukais ir žiebtuvėliais tamsoje šliaužiodami po veją po Brajano langu, kol Ditrichas suriko radęs žiedą, ir visi jam atleido už šaršalą, kurį buvo sukėlęs su milžinu iš biuiko. Vėl ant piršto žiedą užsimauti Alberta atsisakė. Ji palaikysianti jį rankinėje, kol įsitikins, kad šitos vedybos ko nors vertos. Atvažiavo taksi, į jį mudu su Alberta įsėdome kartu su Džimu Kolinsu ir Šeila. Jie išleis mus prie mūsų buto Brukline, o patys važiuos į Manheteną. Šeila nesikalbėjo su Džimu, o Alberta nesikalbėjo su manimi, bet kai tik pasukome į Steit gatvę, aš ją sugriebiau ir pasakiau, kad mūsų laukia vestuvių naktis ir aš esu pasiruošęs pasinaudoti visomis privilegijomis.

Kurgi ne, naudokis mano šikna, pareiškė ji. Bus gerai ir taip, atsakiau aš.

Taksi sustojo ir aš išsiropščiau pro užpakalines dureles, kur sėdėjau su Šeila ir Alberta. Džimas išlipo pro priekines ir atsistojo prie manęs ant šaligatvio. Jis ketino atsisveikinti ir lipti pas Šeilą, bet Alberta užtrenkė dureles ir taksi nuvažiavo.

Viešpatie aukščiausiasis, pasakė Kolinsas, va tai tau ir vestuvių naktis, Makortai. Kur tavo nuotaka? Kur manoji?

Mes užlipome pas mane į butą, šaldytuve radome šešis butelius Schlitz ir susėdę ant sofos dviese žiūrėjome, kaip televizoriuje nuo Džono Veino kulkų krinta indėnai.

46

1963-iųjų vasarą mama paskambino pasakyti, kad gavo laišką iš tėvo. Jis tvirtino esąs naujas žmogus, negeriantis nė lašo jau trejus metus, o dabar dirbantis vienuolyne virėju.

Jeigu jau mūsų tėvas dirba vienuolyne virėju, tai vienuoliams prasidėjo nuolatinis pasninkas, pasakiau aš.

Ji nenusijuokė, ir iš to buvo aišku, kad yra sunerimusi. Ji paskaitė laišką, kur tėvas rašė, kad trims savaitėms atplaukia su „Karaliene Mere“ ir kaip laukia dienos, kai vėl galėsime būti visi drauge, o jis su ja dalysis ir lova, ir kapu, nes jis žinąs ir žino ji: ką Dievas sujungė, žmogus teneišskiria.

Jos balse buvo girdėti abejonė. Ką jai daryti? Malachis jai pasakęs: kodėl gi ne? Ji norėtų sužinoti, ką manau aš. Bet aš paklausiau jos, ką manoji pati. Šiaip ar taip, tai buvo žmogus, dėl kurio ji perėjo pragarus ir Niujorke, ir Limerike, o dabar jis nori imti ir atplaukti prie jos šono, į saugų uostą Brukline.

Nežinau, ką daryti, pasakė ji.

Ji nežinojo, ką daryti, nes jautėsi vieniša tuose niūriuose namuose Fletbušo aveniu, tad dabar tiesiog iliustravo airišką posakį, kad geriau kivirčai negu vienatvė. Ji gali arba priimti šitą žmogų atgal, arba būdama penkiasdešimt penkerių likusį gyvenimą nugyventi viena. Aš pasiūliau jai susitikti puodeliui kavos Junior’s restorane.

Kai atėjau, ji tenai jau sėdėjo, traukė dūmą ir duso nuo stiprios amerikietiškos cigaretės. Ne, arbatos ji negers. Nors amerikiečiai nusiuntė žmogų į kosmosą, bet padorios arbatos padaryti nesugeba, verčiau paimsianti kavos ir gabalėlį to puikaus varškės torto. Ji užsitraukė cigaretę, gurkštelėjo kavos ir pasakė, kad, dėl Dievo, nežinanti, ką daryti. Griūva visa šeima, kalbėjo ji, Malachis gyvena atskirai nuo žmonos Lindos ir dviejų mažų vaikų, Maiklas su žmona Dona išsikėlė į Kaliforniją, o jos jaunėlis Alfukas ten kažkur Bronkse. Ji pasakė, kad galėtų viena sau gražiai gyventi Brukline, vaikščiotų žaisti bingo ir į Limeriko moterų draugijos susitikimus Manhetene ir kodėl dabar turėtų leisti tam žmogui iš Belfasto gadinti tokį gyvenimą.

Gėriau kavą ir valgiau savo štrudelį žinodamas, kad ji niekuomet neprisipažins esanti vieniša, nors pati, ko gero, galvoja; ak, žinoma, jei negertų, ne taip ir blogai būtų su juo gyventi, ne taip ir blogai.

Išdėsčiau jai, ką manau. Na, pasakė ji, jis palaikytų man kompaniją, jeigu negertų, jeigu tikrai yra naujas žmogus. Galėtume kartu nueiti pasivaikščioti po Prospekto parką, pasitiktų mane po bingo.

Na, gerai. Pasakyk, tegul atvyksta toms trims savaitėms, o tada ir pamatysime, ar jis tikrai yra naujas žmogus.

Pakeliui į savo butą ji dažnai stabtelėdavo prispaudusi ranką prie krūtinės. Tataigis, mano širdis, pasakė, nueina mylią per minutę, dėl to taip.

Čia tikriausiai dėl cigarečių.

Ai kad nežinau.

Ar kad jaudiniesi dėl laiško.

Ai kad net nežinau. Visai nežinau.

Prie durų pabučiavau jai į šaltą skruostą ir žiūrėjau, kaip dusdama lipa į viršų. Tėvas taip ją pasendino.