Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jeigu moksleivis, bandantis papirkti kurį nors atsakingąjį, būtų pagautas, apie tai būtų iškart pranešta direktoriui, o šis į charakteristiką įrašytų pastabą, kuri sugadintų reputaciją. Tai yra įspėjimas kitiems, kad šitokia dėmė gali kliudyti karjerai lakštinių metalų, santechnikos, automechanikos srityse, visur.

Stenlis Garberis purkštauja, kad po šitiek visokios efektyvios veiklos nebelieka, kada dėstyti, bet negi kam rūpi, moksleiviai sėdi savo suoluose, visiškai atsakingai kontroliuojami ir elgiasi kaip pridera, o tai patinka mokytojui, vedėjui, direktoriui ir jo pavaduotojams, inspektoriui, Švietimo tarybai, merui, gubernatoriui, prezidentui ir pačiam Dievui.

Taip kalba Stenlis.

Jeigu universiteto profesorius dėsto apie „Tuštybės mugę“ ar ką nors kita, studentai klauso atsivertę užrašus ir pasiruošę rašiklius. Jeigu romanas jiems nepatinka, nepasitenkinimo reikšti nedrįs bijodami, kad nebūtų sumažintas balas.

Kai padalijau „Tuštybės mugę“ savo trečiakursiams Makėjaus profesinėje technikos mokykloje, po klasę pasklido aimanos. Kodėl mes turim skaityti šitą kvailą knygą? Pasakiau, kad tai knyga apie dvi jaunas moteris, Bekę ir Ameliją, ir jų nuotykius su vyrais, bet mano mokiniai pareiškė, kad ji parašyta senąja anglų kalba, o kas tokią gali skaityti? Keturios mergaitės, kurios ją perskaitė, sakė, kad ji nuostabi ir kad pagal ją reikėtų pastatyti filmą. Berniukai apsimetė žiovaują ir kalbėjo, kad visi anglų kalbos mokytojai yra vienodi. Jie tik nori priversti tave skaityti visokias senienas, o kuo tau jos padės, kai taisysi mašiną arba suklerusį oro kondicionierių, a?

Galėjau gąsdinti sukirtimu. Jeigu jie atsisakys skaityti, kurso neišlaikys ir mokyklos nebaigs, o juk kiekvienas žino, kad merginos nenori draugauti su tais, kurie nebaigė vidurinės.

Tris savaites plūkėmės su „Tuštybės muge“. Kasdien mėginau juos sudominti ir paskatinti, įtraukti į diskusiją apie tai, ką reiškia bandyti prasimušti gyvenime, kai esi jauna devynioliktojo amžiaus moteris, bet niekam tai nerūpėjo. Kažkuris ant lentos parašė: Beke Šarp, pastipk.

Tada, kaip numatyta pagal programą, turėjom pereiti prie „Purpurinės raidės“. Su ja bus lengviau. Kalbėjau apie Naujosios Anglijos raganų medžioklę, kaltinimus, isteriją, korimus. Kalbėjau apie ketvirtojo dešimtmečio Vokietiją, kaip visa šalis pasidavė smegenų plovimui.

Tik ne mano mokiniai. Jie tai nepasiduotų. Tai jau ne, pas mus toks dalykas niekaip nepraeitų. Jau mūsų tai tikrai niekas šitaip neapmulkintų.

Tuomet aš padeklamavau „Winston dūmas skanus kaip...“ ir jie pabaigė sakinį.

Padainavau „Aš geriu Rheingold, tai mano alus...“ ir jie pabaigė posmelį.

Dar deklamavau „O kur geltonis dingo, kai...“ ir jie pabaigė eilutę.

Kai paklausiau, ar žino daugiau, klasė pratrūko posmeliais iš radijo ir televizijos, taip įrodydama reklamos galią. Kai pasakiau, kad jų smegenys išplautos, jie pasipiktino: na jau ne, taip tikrai nėra. Jie galvoja savo galva ir niekas negali jiems nurodyti, ką daryti. Jie neigė, kad jiems buvo pasakyta, kokias cigaretes rūkyti, kokį alų gerti, kokią dantų pastą naudoti, nors ir pripažino, kad kai esi prekybos centre, tai perki tokią rūšį, kuri yra tavo galvoje. Ne, tu niekuomet nepirktum cigarečių, kurios vadintųsi „Ropė“.

Jo, jie girdėjo apie senatorių Makartį ir visus tuos dalykus, bet patys dar buvo per maži, o tėvai ir motinos sakė, kad jis buvo didis žmogus, nes atsikratė komunistų.

Diena po dienos dėjau pastangas, kad jie pamatytų sąsajas tarp Hitlerio, Makarčio ir Naujosios Anglijos raganų medžioklės, bandydamas susilpninti jų priešiškumą „Purpurinei raidei“. Iš tėvų pasipylė pasipiktinimo skambučiai. Ką tas tipas ten pasakoja vaikams apie senatorių Makartį? Pasakykite, kad nustotų. Senatorius Makartis buvo geras žmogus, kovojo už savo šalį. Artileristas Džo. Atsikratė komunistų.

Ponas Sorola pasakė nenorįs kištis, bet gal galėčiau paaiškinti, mokau anglų kalbos ar istorijos. Pasipasakojau jam, kaip vargstu norėdamas, kad vaikai ką nors paskaitytų. Jis pareiškė, kad neturėčiau jų klausyti. Tu tiesiog pasakyk: skaitysime „Purpurinę raidę“, patinka jums tai ar ne, nes čia yra vidurinė mokykla, tam mes čia ir esame, ir baigta, o jeigu tau tai nepatinka, vaike, tai aš tave sukirsiu.

Jie skundėsi, kai išdalijau knygas. Na va, ir vėl senienos. O mes manėm, kad jūs būsit normalus, ponas Makortai. Galvojom, jūs kitoks.

Pasakiau, kad tai knyga apie jauną moterį Bostone, kuri pateko į bėdą susilaukusi kūdikio ne su savo vyru, nors ir negalėjau atskleisti, kas buvo to vaiko tėvas, kad nesugadinčiau intrigos. Bet jie kalbėjo, kad jiems visai neįdomu, kas tėvas. Vienas berniukas pasakė, kad apskritai negali žinoti, kas tavo tėvas, kadangi jis turįs draugą, kuris išsiaiškino, kad jo tėvas — visai jam ne tėvas, kad jo tikrasis tėvas žuvo Korėjoje, bet tas netikras tėvas jį užaugino ir yra geras žmogus, tad kam, po galais, rūpi ta nesąmonė apie moterį Bostone.

Jam pritarė didžioji klasės dalis, nors jie ir nenorėtų atsibudę vieną rytą sužinoti, kad jų tėvai nėra tikrieji tėvai. Kai kurie norėjo turėti kitus tėvus, mat jų pačių tėvai yra tokie bjaurūs, kad liepia eiti į mokyklą ir skaityti kvailas knygas.

Bet „Purpurinė raidė“ yra ne apie tai, pasakiau.

Oi, ponas Makortai, kodėl mes turim kalbėti apie tokias senienas? Tas Hotornas net rašyti nemoka taip, kad suprastumėm, juk jūs pats nuolatos kartojat: rašykit paprastai, rašykit paprastai. Kodėl mes negalim skaityti Daily News? Jie turi gerų rašytojų. Jie rašo paprastai.

Tada aš prisiminiau, kad mano kišenėse švilpauja vėjai, ir tai mane pastūmėjo prie „Rugiuose prie bedugnės“ bei „Penkių geriausių Šekspyro dramų“ ir pakeitė mano, kaip mokytojo, karjerą.

Kelionei namo teturėjau keturiasdešimt aštuonis centus keltui ir metro, nebuvo pinigų pietums, net ir kavos puodeliui kelte, tad išpyškinau klasei, kad jeigu jau taip nori paskaityti gerą knygą, kurioje nėra įmantrių žodžių bei ilgų sakinių ir pasakojama apie jų metų jaunuolį, kuris tūžo ant viso pasaulio, aš tokią gausiu, bet jie turės ją nusipirkti, kainuos dolerį dvidešimt penkis, jie galėtų mokėti dalimis ir pradėti nuo dabar, tad jeigu turite penkis centus ar dešimt, ar daugiau, siųskite šen, aš užsirašysiu pavardes bei duotą sumą ant lapo ir šiandien pat užsakysiu knygas iš Kolmano knygų kompanijos Jonkerse, ir mano mokiniai niekada nesužinos, kad turėsiu pilną kišenę smulkiųjų pietums, gal net ir alui Mioro bare gretimais, bet šito aš jiems nepasakiau, jie būtų šokiruoti.

Smulkmė keliavo per rankas, o skambindamas knygų kompanijai dar sutaupiau dešimt centų, pasinaudojęs direktoriaus pavaduotojo telefonu, nes buvo uždrausta liepti patiems moksleiviams pirktis knygas, kai biblioteka lūžta nuo „Sailaso Marnerio“ ir „Milžinų žemėje“.

„Rugiuose prie bedugnės“ atėjo už dviejų dienų ir aš jas išdalijau, nežiūrėdamas, sumokėta ar ne. Kai kurie nedavė nė cento, kiti mažiau, nei priklauso, bet pinigai, kuriuos surinkau, padėjo išsiversti iki atlyginimo dienos, kai galėsiu atsiskaityti knygų kompanijai.

Kai knygos buvo išdalytos, kažkuris pirmajame puslapyje atrado žodį „šūdas“ ir klasėje įsiviešpatavo tyla. Tai žodis, kurio nerasi knygoje iš mokyklos bibliotekos. Mergaitės užsidengė burnas ir pradėjo kikenti, berniukai rizeno iš šokiruojančių vietų. Nuaidėjus skambučiui prie durų nebuvo jokios grūsties. Turėjau paprašyti, kad išeitų, jau buvo pradėjusi rinktis kita klasė.