Фрэнк Маккорт - Tataigis

Įeinantys labai susidomėjo išeinančiaisiais, ko visi taip žiūri į tą knygą, o jeigu ji tokia gera, kodėl ir jie negalėtų jos skaityti. Priminiau, kad jie yra absolventai, o išeinančioji klasė — trečiakursiai. Jo, bet kodėl ir jie negalėtų skaityti tokios mažos knygelės vietoj tų „Didžiųjų lūkesčių“? Pasakiau, kad galėtų, bet turės ją nusipirkti, o jie atsakė sumokėsiantys bet kiek, kad tik nereikėtų skaityti tų „Didžiųjų lūkesčių“, nesvarbu kiek.

Kitą dieną į klasę įžengė ponas Sorola su savo pavaduotoja panele Sisted. Juodu vaikščiojo nuo suolo prie suolo, surinko visus „Rugiuose prie bedugnės“ egzempliorius ir sumetė juos į du parduotuvinius maišus. Jei ant suolo knygos nebuvo, reikalavo, kad moksleivis išsiimtąją iš krepšio. Surinktas į maišus knygas suskaičiavo ir palyginę su mokinių skaičiumi tiems, kurie neatidavė, pagrasino dideliais nemalonumais. Tie keturi žmonės, pas kuriuos knygos liko, pakelkite rankas. Nepakilo nė viena, o išeidamas ponas Sorola pasakė, kad tiesiai po šitos pamokos ateičiau pas jį į kabinetą, iš karto, negaišdamas.

Ponas Makortai, pakliuvot į bėdą?

Ponas Makortai, tai vienintelė knyga, kurią perskaičiau, o tas tipas atėjo ir ją išsinešė.

Jie skundėsi, kad prarado knygas, ir žadėjo, jeigu man kas atsitiks, surengti streiką, kad pamokytų mokyklą. Jie tarpusavyje kumščiavosi ir mirkčiojo, ir žinojo, kad aš žinau, jog tas streikas būtų tik dar viena dingstis išvengti mokyklos, o ne didelis rūpestis dėl manęs.

Atsisėdęs prie savo stalo ponas Sorola skaitė „Rugiuose prie bedugnės“ traukdamas cigaretę ir leido man palaukti, kol atsivertė kitą puslapį, papurtė galvą ir padėjo knygą.

Pone Makortai, šitos knygos programoje nėra.

Žinau, pone Sorola.

Ar jūs žinote, kad man skambino septyniolika tėvų, ir žinote kodėl?

Jiems nepatiko knyga?

Būtent, pone Makortai. Šitoj knygoje yra scena, kur jaunuolis atsiduria viešbučio kambaryje su prostitute.

Taip, bet nieko neįvyksta.

Tėvams taip neatrodo. Tai gal dar sakysite, kad jaunuolis į viešbutį atėjo padainuoti? Tėvai nenori, kad jų vaikai skaitytų tokį šlamštą.

Jis mane įspėjo, kad būčiau atsargus, nes rizikuoju negauti teigiamo įvertinimo per metinę atestaciją, o juk mudu to visai nenorėtume, ar ne? Jis turėsiąs į mano bylą įtraukti įrašą apie šitą mūsų pokalbį. Jeigu artimoje ateityje panašūs incidentai nepasikartos, ta pastaba bus išbraukta.

Ponas Makortai, ką skaitysim toliau?

„Purpurinę raidę“. Turime jų gausybę mokyklos bibliotekoje.

Veidai paniuro. Vajaazau, nee. Kitų klasių mokiniai mums sakė, kad ten ir vėl senienos.

Na, gerai, juokais atsakiau. Skaitysim Šekspyrą.

Veidai apniuko dar labiau, po klasę pasklido aimanos ir švilpimas. Ponas Makortai, mano sesuo įstojo į aukštąją, bet po metų iškrito, nes negalėjo to Šekspyro perskaityti, nors ji moka ir italų kalbą, ir viską.

Dar kartą pakartojau: Šekspyras. Klasėje tvyrojo baimė, aš ir pats pasijutau, lyg stovėčiau ant uolos krašto, kai balsas mano galvoje paklausė: kaip tu pereisi nuo Selindžerio prie Šekspyro?

Klasei pasakiau: arba Šekspyras, arba „Purpurinė raidė“, karaliai ir mylimieji arba moteris su vaiku Bostone. Jeigu skaitysim Šekspyrą, pjeses galėsim vaidinti. Jeigu skaitysim „Purpurinę raidę“, sėdėsim ir aptarinėsim gilesnes prasmes, o paskui jums duosiu baisų kontrolinį, kuris guli padėtas mokytojų kambaryje.

Oi ne, tik nereikia tų gilių prasmių. Anglų mokytojai vien apie jas ir tešneka.

Na, gerai. Bus Šekspyras, jokių gilių prasmių ir jokių kontrolinių, tik tai, ką patys nutarsite. Taigi užrašykite savo vardą ant šito lapo ir sumą, kurią man duodate, ir atsisiųsim Šekspyrą.

Jie leido per rankas penkių ir dešimties centų monetas. Ir sunkiai dūsavo, kai atsivertė knygą „Penkios geriausios Šekspyro dramos“. Eina sau, aš nepaskaitau tos senosios anglų kalbos.

O kad būčiau galėjęs valdyti klases kaip kiti mokytojai ir priversti jas skaityti klasikinę anglų ir amerikiečių literatūrą. Man nepavyko. Aš pasidaviau ir nuėjau lengvesniu keliu su „Rugiuose prie bedugnės“, o kai ją iš manęs atėmė, persiverčiau ir šokau prie Šekspyro. Mes skaitysime dramas ir jomis gėrėsimės, kodėl gi ne? Argi jis ne geriausias?

Bet mano mokiniai vis tiek skundėsi, kol kažkuris šūktelėjo: šūdas, žmogau, atsiprašau už žodį, ponas Makortai, bet čia vienas tipas sako: „Draugai, romėnai, tėvynainiai, ištempkite ausis.“

Kur? Kur? Visa klasė panoro sužinoti puslapį ir berniukai mostaguodami rankomis ir prunkščiodami pradėjo deklamuoti Marko Antonijaus kalbą.

Kitas atrado Hamleto monologą „Būti ar nebūti“ ir greitai po visą klasę pasklido hamletų tirados.

Mergaitės kėlė rankas. Ponas Makortai, kodėl berniukai turi šitiek puikių kalbų, o mums nėra nieko.

Ak, mergaitės, mergaitės, yra Džuljeta, ledi Makbet, Ofelija, Gertrūda.

Mes praleidome dvi dienas rankiodami gardžius kąsnelius iš penkių dramų: „Romeo ir Džuljetos“, „Julijaus Cezario“, „Makbeto“, „Hamleto“ ir „Henriko IV“ pirmosios dalies.

Mano mokiniai vedė, o aš sekiau, man nebuvo daugiau ką daryti. Po koridorius ir valgyklą skrajojo citatos.

Ei, kas čia yra?

Tai knyga, bičas, knyga.

Ane? Kokia?

Šekspyras. Mes skaitom Šekspyrą.

Šekspyrą? Eik tu šikt, bičas, tik jau ne Šekspyrą.

Kai mergaitės panoro suvaidinti „Romeo ir Džuljetą“, berniukai pažiovavo, bet nusileido. Tengi tik bobiška romantika, kol priėjom kovos sceną, kur Merkucijus įspūdingai numiršta, apreiškęs pasauliui apie savo žaizdą.

„Ji ne tokia gili kaip šulinys arba platumo kaip bažnyčios durys, / Bet jos užteks, ji darbą padarys.“

Ištrauką „Būti ar nebūti“ įsiminė visi, tik kai ją deklamavo, reikėdavo priminti, kad tai svarstymas apie savižudybę, o ne raginimas ginkluotis.

Ane?

Aha.

Mergaitės panoro sužinoti, kodėl visi taip kabinėjasi prie Ofelijos, ypač Laertas, Polonijus, Hamletas. Ir kam ji taip leidosi? Jos turinčios tokias pat seseris, kurios ištekėjo už visokių šunsnukių kalės vaikų, atsiprašau už žodžius, ir jūs nė nepatikėtumėt, su kokiom nesąmonėm taikstosi.

Pakilo ranka. Kodėl Ofelija nepabėgo į Ameriką?

Kita ranka. Todėl, kad senais laikais Amerikos nebuvo. Ją dar reikėjo atrasti.

Ką čia nusišneki? Amerika buvo visada. Kur, tavo manymu, gyveno indėnai?

Pasakiau, kad atsakymą turės susižinoti patys, prieštaraujančios pusės sutiko nueiti į biblioteką ir kitą dieną papasakoti.

Viena ranka: Šekspyro laikais Amerika buvo ir ji būtų galėjusi ten vykti.

Kita ranka: Šekspyro laikais Amerika buvo, bet jos nebuvo Ofelijos laikais ir ji nebūtų galėjusi keliauti. Jeigu ji būtų ten nuvykusi Šekspyro laikais, tai nebūtų radusi nieko, išskyrus indėnus, bet Ofelijai nebūtų patogu gyventi vigvame, kaip jie vadino savo namus.

Mes perėjome prie „Henriko IV“ pirmosios dalies, ir visi berniukai panoro būti halais, hotspurais, falstafais. Mergaitės vėl skundėsi, kad joms nieko nėra, išskyrus Džuljetą, Ofeliją, ledi Makbet ir karalienę Gertrūdą, o jūs tik pažiūrėkite, kaip joms baigėsi. Negi Šekspyras nemėgo moterų? Ir kam jam reikėjo žudyti kiekvieną, kas tik segi sijoną?

Berniukai atsakė, kad taip jau yra, o mergaitės atkirto, kad joms labai gaila, jog neskaitėme „Purpurinės raidės“, nes kažkuri perskaitė ir visoms papasakojo, kaip Estera Prin susilaukė gražios dukrytės Perles, o jos tėvas buvo tikras šmikis, kuriam liūdnai baigėsi, ir kaip Estera atkeršijo visam Bostono miestui. O tai yra kur kas geriau nei vargšė Ofelija, kuri plaukė srovės nešama, išsikrausčiusi iš proto ir kalbėjosi pati su savim mėtydama aplinkui gėles, argi ne taip?