Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kai mama su Malachiu nuvažiavo į prieplauką pasitikti naujojo žmogaus, jis buvo toks girtas, kad jam reikėjo padėti išlipti iš laivo. Laivo pareigūnas papasakojo, kad prisigėręs taip siautėjo, jog turėjo būti uždarytas.

Tą dieną buvau išvykęs, kai sugrįžau, sėdęs į traukinį nuvažiavau pas mamą jo pamatyti, bet jis buvo išėjęs su Malachiu į anoniminių alkoholikų susirinkimą. Mes gėrėme arbatą ir laukėme. Ji ir vėl pakartojo nežinanti, dėl Dievo, ką daryti. Jis toliau sau pila kaip išprotėjęs ir visos kalbos apie tai, kad tapo nauju žmogum, buvo melas, ir ji tik džiaugiasi, kad yra nusipirkęs bilietą atgal. Bet jos akyse matėsi tamsa, kuri bylojo, kad vis dėlto ji puoselėjo viltis apie normalią šeimą, kad turės šalia vyrą, ir sūnūs su vaikaičiais važinės į svečius iš viso Niujorko.

Jie sugrįžo iš susirinkimo, Malachis, augalotas, apžėlęs raudona barzda, blaivus dėl savo rūpesčių, ir tėvas — pasenęs ir susitraukęs. Malachis gėrė arbatą. Tėvas pasakė: och, ne, ir atsigulė ant sofos, rankas susidėjęs po galva. Palikęs arbatą Malachis nuėjo prie tėvo ir pradėjo skaityti paskaitą. Tu turi pripažinti, kad esi alkoholikas. Tai pirmas žingsnis.

Tėtis papurtė galvą.

Ko tu purtai tą galvą? Tu esi alkoholikas ir turi tai pripažinti.

Och, ne. Aš nesu alkoholikas kaip tie vargšai susirinkime. Aš žibalo negeriu.

Malachis mostelėjo rankomis ir grįžo prie stalo gerti arbatos. Nė nežinojome, ką vienas kitam sakyti prie to ant sofos gulinčio žmogaus, kuris mums buvo vyras ir tėvas. Mane užplūdo prisiminimai, tie rytai prie ugnies Limerike, jo istorijos ir dainos, jo švarumas, valyvumas ir tvarkos jausmas, kaip jis padėdavo mums ruošti pamokas, kaip reikalavo, kad būtume paklusnūs ir atliktume savo religines pareigas, ir kaip visa tai sugriūdavo dieną, kai jis gaudavo atlyginimą, kaip iššvaistydavo pinigus baruose statydamas alaus kiekvienam sutiktajam, o mama tuo metu sėdėdavo prie ugnies paskendusi nevilty, žinodama, kad rytojaus dieną turės vaikščioti ištiesusi ranką.

Vėliau aš supratau, kad mano gyslomis teka tėvo kraujas ir kad atsigimiau į jo giminę. Mano mamos giminaičiai Limerike ne kartą kartojo, kad paveldėjau keistą tėvo būdą ir kad mano charakteryje matyti stipri šiaurietiška prigimtis. Turbūt jie buvo teisūs, nes kada benuvažiuodavau į Belfastą, jausdavausi kaip namie.

Išvažiavimo išvakarėse jis paklausė, ar nenorėtume eiti pasivaikščioti. Mama ir Malachis pasakė „ne“, jie buvo pavargę. Jie praleido su juo daugiau laiko nei aš ir, matyt, jau buvo nukamuoti jo kvailiojimų. Aš pasakiau „taip“, nes jis buvo mano tėvas, o aš buvau trisdešimt trejų metų devynmetis.

Jis užsidėjo kepurę ir mudu išėjome į Fletbušo aveniu. Och, tarė jis, šitas vakaras labai šiltas.

Tataigis.

Tikrai šiltas, pakartojo. Tokį vakarą kyla pavojus išdžiūti.

Priešais mus stūksojo Long Ailando geležinkelio stotis, apsupta barų ištroškusiems keleiviams. Paklausiau, ar jis atsimena tuos barus.

Och, tarė, kodėl turėčiau atsiminti tokias vietas?

Nes tujose gėrei, o mes tavęs ieškodavom.

Och, na, aš, atrodo, čia dirbau, vienoj ar poroj iš jų, kai laikai buvo sunkūs, už duoną ir mėsą, kurios man duodavo parsinešti namo dėl jūsų, vaikai.

Jis ir vėl pakartojo, kad vakaras karštas, ir aišku, kad nieko baisaus nenutiktų, jei užsuktume į kurį nors iš tų barų atsivėsinti.

Maniau, tu nebegeri.

Teisingai. Mečiau.

O kaip ten tada su laivu? Tave turėjo išnešti.

Och, tai buvo jūros liga. Reikia ko nors išgerti, kad atvėstume.

Kol gėrėme alų, jis kalbėjo, kad mama yra labai puiki moteris ir aš turėčiau būti jai geras, kad Malachis yra puikus augalotas vaikinas, nors sunku jį atpažinti su ta raudona barzda, ir kas čia jam šovė į galvą, kad jam liūdna girdėti, jog vedžiau protestantę, bet juk nevėlu jai atsiversti, tokia miela mergina, ir kad jis labai džiaugiasi, jog esu mokytojas kaip ir visos jo seserys Šiaurėje, ir negi atsitiktų kas blogo, jeigu išgertume dar po vieną?

Ne, nieko blogo neatsitiktų ir neatsitiko, kai perėjome per barus po visą Fletbušo aveniu, o kai grįžome prie mamos durų, ten jį ir palikau, nes nenorėjau matyti mamos ir Malachio žvilgsnių, kaltinančių mane, kad išvedžiau tėvą iš kelio ar atvirkščiai. Jis norėjo apeiti visus barus, kurie tik buvo, iki pat Didžiosios armijos aikštės, bet kaltės jausmas man liepė pasakyti „ne“. Kitą dieną jis juk turėjo išplaukti atgal su „Karaliene Mere“, nors ir tikėjosi, kad mama pasakys: ai, pasilik. Aišku, kad kaip nors sutarsime.

Pratariau, kad būtų puiku, o jis pasakė, kad tuomet ir vėl būtume visi kartu, o reikalai pagerėtų, nes jis tapo nauju žmogum. Mudu paspaudėme vienas kitam ranką ir aš išėjau.

Kitą rytą paskambino mama ir pasakė: jis visai išprotėjo, visiškai.

Ką jis padarė?

Tu parvedei jį namo girtą kaip lordą.

Girtas jis nebuvo. Tik išgėrė keletą alaus.

Jis išgėrė daugiau, o aš namie buvau viena, nes Malachis išvažiavo į Manheteną. Jis turėjo butelį viskio, tas tavo tėvas, buvo atsivežęs jį iš laivo, ir aš turėjau kviesti policiją, o dabar jo čia nebėra, išsikraustė su visa manta ir išplaukė šiandien su „Karaliene Mere“, aš paskambinau į Kunardą ir man pasakė: taip, taip, jis pas juos, laive, ir jie nenuleisią nuo jo akių, kad neatsinaujintų beprotybės priepuoliai, su kuriais atplaukė.

O ką jis padarė?

Ji nepasakė, bet ir nereikėjo, atspėti nebuvo sunku. Jis greičiausiai bandė lipti pas ją į lovą, nors ji visiškai to netroško.

Mama buvo įsitikinusi ir davė suprasti, kad jeigu nebūčiau sėdėjęs su juo aludėse, jis nebūtų taip elgęsis ir jam dabar nereikėtų su „Karaliene Mere“ plaukti per Atlantą atgal. Pasakiau, kad aš nekaltas, jog jis geria, bet ji nenusileido. Praėjusi naktis buvo paskutinis lašas, pasakė, o tu ten irgi buvai.

47

Penktadieniai mokytojams šviesūs. Išeini iš mokyklos su krepšiu, pilnu rašinių, kuriuos reikia ištaisyti, ir knygų, kurias turi skaityti. Šį savaitgalį tikrai susitvarkysi su visais neištaisytais ir neįvertintais rašiniais. Juk nenori, kad jie kauptųsi spintose kaip pas panelę Mad, kad po keleto dešimtmečių koks jaunas mokytojas jų nusitvėręs užimtų savo klases. Parsineši rašinius namo, įsipili taurę vyno, užsidedi Diuką Elingtoną, Sonį Rolinsą ir Hektorą Berliozą ant gramofono ir bandai perskaityti šimtą penkiasdešimt moksleivių rašinių. Žinai, kad kai kuriems visai nerūpi, ką darysi su jų darbais, jeigu tik parašysi teigiamą pažymį, kad galėtų ramiai praslysti ir užsiimti realiu gyvenimu cechuose. Kiti įsivaizduoja esą rašytojai ir trokšta, kad rašiniai būtų ištaisyti ir gerai įvertinti. Klasės romeo norėtų, kad apie jų darbus pakalbėtum ir perskaitytum garsiai, tuomet jie galėtų mėgautis susižavėjusiais merginų žvilgsniais. Tie, kuriems nerūpi, kartais irgi domisi tomis pačiomis merginomis ir iš suolo į suolą keliauja žodiniai grasinimai, kadangi tie, kuriems nerūpi, raštu savo mintis reiškia silpnai. Jeigu vaikinukas rašo gerai, jį girdamas turi būti atsargus, kad ant laiptų neįvyktų nelaimingas atsitikimas. Tie, kuriems nerūpi, geručių nekenčia.

Ketini eiti tiesiai namo su savo krepšiu, bet staiga sužinai, kad penktadienio popietė — tai metas, kai geriamas alus ir vyksta mokytojų savišvieta. Vienas kitas mokytojas bando sakyti, kad turi eiti namo pas žmoną, bet prie laikmačio sutinka Bobą Bogardą, kuris visiems primena, kad pirma būtina sutvarkyti reikalus, kad Mioro baras tik už kelių žingsnių, iš tikrųjų čia pat, pašonėje, ir kas gi čia blogo, jeigu išgersi vieną alaus, tik vieną? Bobas žmonos neturi, tad gali ir nesuprasti, kokie pavojai gresia vyrui, jeigu jis peržengs tą vieno alaus ribą, vyrui, kuriam gali tekti iškęsti rūstybę žmonos, kuri penktadienio proga iškepė skanią žuvį, o dabar sėdi virtuvėje žiūrėdama, kaip stingsta riebalai.