Фрэнк Маккорт - Tataigis

Mes stovime Mioro bare ir užsisakome alaus. Mokytojai šnekučiuojasi. Kai kas nors užsimena apie gerai atrodančias moteris iš mokyklos personalo ar net prisirpusias moksleives, visi vartome akis. Ko mes tik nedarytume, jei patys šiais laikais būtume moksleiviai. Kai pokalbis pakrypsta apie sunkaus elgesio berniukus, kalba darosi griežta. Dar vienas žodis iš to prakeikto vaikiščio — ir jis maldaus perkeliamas. Visus mus vienija priešiškumas valdžiai, žmonėms, kurie išlenda iš savo kabinetų mūsų prižiūrėti ir stebėti, kaip dirbame, bei aiškina, ką daryti ir kaip daryti, žmonėms, kurie patys klasėje ilgai neužsibuvo ir apie mokymą nei bū, nei me nenutuokia.

Kartais čia užsuka ir koks jaunas mokytojas, ką tik baigęs studijas, ką tik gavęs licenciją. Jo ausyse dar skamba monotoniškos universiteto profesorių kalbos ir universiteto valgyklos tauškalai, bet jeigu Mioro bare bandytum diskutuoti apie Sartrą ir Kamiu ir kaip buvimas yra aukščiau už esmę ar atvirkščiai, turėtum kalbėtis pats su savimi prieš veidrodį.

Nė vienas iš mūsų nėjome Didžiuoju Amerikos taku — pradinė mokykla, vidurinė, universitetas ir mokytojavimas nuo dvidešimt dvejų. Bobas Bogardas kariavo Vokietijoje ir tikriausiai buvo sužeistas. Jis tau to nepasakys. Klodas Kembelas tarnavo jūrų laivyne, baigė studijas Tenesyje, parašė romaną būdamas dvidešimt septynerių, dėsto anglų, su antrąja žmona augina šešetą vaikų, Bruklino koledže gavo magistro laipsnį už diplominį darbą „Percepcinės kryptys amerikiečių romane“, namuose daro viską — elektriko, santechniko, staliaus darbus. Žiūriu į jį ir prisimenu Goldsmito eilutes apie kaimo mokytoją: „Aplinkui augo nuostaba visų, / Kad vienoje galvelėj telpa tiek žinių.“ O jis dar nėra sulaukęs net ir Kristaus amžiaus per nukryžiavimą, trisdešimt trejų.

Užsukęs išgerti kokakolos, Stenlis Garberis sakosi dažnai galvojąs, kad padarė klaidą nenuėjęs dėstyti į aukštąją, kur žingsniuoji sau per gyvenimą palengva, įsivaizduodamas, kad šiki kreminiais pyragaičiais, ir labai kenti, jei tenka dėstyti daugiau nei tris valandas per savaitę. Galėjau parašyti kokią nesąmoningą disertaciją, kalba jis, apie bilabialinį frikatyvinį priebalsį viduriniame laikotarpyje kokio Tomo Čestertono, kuris būdamas septyniolikos mirė, juk tokiom nesąmonėm jie ir užsiima tose aukštosiose, tuo tarpu mes turime laikyti frontą prieš vaikus, kurie neištraukia galvų sau iš tarpkojų, ir viršininkus, kurie sėdi patenkinti susikišę savąsias į subines.

Šį vakarą Brukline bus bėdos. Su Alberta buvau susitaręs vakarieniauti arabų restorane, Artimųjų Rytų maistas, atsineši savo vyną, bet jau šešios, greitai septinta, ir jeigu dabar paskambinsiu, ji pradės aiškinti, kad šitiek laiko manęs laukia, kad esu airis girtuoklis kaip tėvas ir kad galiu pasilikti toje Steiteno saloje nors iki gyvenimo galo, jai tas pats, viso gero.

Tai ir neskambinsiu. Neverta. Kam vaidytis du kartus, vieną dabar telefonu, o kitą — kai grįšiu namo. Lengviau yra sėdėti prie baro, kur spindi įkaitę skruostai ir aptarinėjami svarbūs dalykai.

Visi sutinkame, kad mokytojai yra puldinėjami iš trijų frontų: tėvų, vaikų ir vyresnybės, ir tu gali arba elgtis diplomatiškai, arba liepti jiems visiems pabučiuoti tau kur nesueina. Mokytojai yra vieninteliai specialistai, kuriuos kas keturiasdešimt penkias minutes skambutis šaukia į karą. Gerai, mokiniai, sėskitės. Taip, tu, sėskis. Atsiverskite sąsiuvinius, taip, savo sąsiuvinius, ar aš kalbu užsienio kalba, vaike? Nevadinti tavęs vaiku? Gerai, nebevadinsiu. Tik atsisėsk. Semestro galas jau ne už kalnų ir aš galiu pastatyti jus į eilę prie pašalpų. Puiku, atsivesk tėvą, atsivesk motiną, atsivesk visą savo prakeiktą gentį. Neturi parkerio, Pitai? Gerai, štai parkeris. Viso gero, parkeri. Ne, Filise, aš neleidžiu tavęs į tualetą. Gali sirgti kiek tiktai pageidauji tom savo mėnesinėm, Filise, man vienodai, nes iš tikrųjų tu tik nori susitikti su Edžiu ir pradingti rūsyje, kur jūsų ateitis gali būti nulemta akimirksniu, užteks tau tik nusimauti kelnaites, o Edžiui kyštelėti savo nekantrų draugužį į vidų, ir prasidės devynių mėnesių nuotykis, kuriam baigiantis tu klyksi ant Edžio, kad tave vestų, į apatinę jo kūno dalį bus nutaikytas šratinis šautuvas ir visoms svajonėms ateis galas. Taigi aš bandau tave išgelbėti, Filise, tave ir Edį, ir ne, gali man nedėkoti.

Tokios štai kalbos skamba prie baro, kurių niekados neišgirstum klasėje, nebent mokytojas visai prarastų protą. Tu žinai, kad negali neišleisti į tualetą Filisės, kuri sako, kad jai menstruacijos, nes bijai, kad tavęs nenutemptų į aukščiausiąjį šalies teismą, kur juodosios mantijos, vieni vyrai, tau nuimtų galvą už tai, kad įžeidei Filisę ir visas būsimas Amerikos motinas.

Pokalbis prie baro nukrypsta į mokytojus, kurie dirba efektyviai, visi sutariam, kad tokių nemėgstam ir kad mums labai nepatinka, jog jų pamokos yra tokios organizuotos, kad darbas jose tik verda nuo skambučio iki skambučio. Jų klasėse yra paskirti mokiniai, atsakingi už kiekvieną darbą, kiekvieną pamokos dalį. Vienas jų iškart nueina prie lentos ir užrašo tos dienos pamokos numerį ir pavadinimą: Pamoka Nr. 32, Pusdalyvio vartojimo strategijos. Efektyvūs mokytojai garsėja savo strategijomis — šitą žodį dabar labai mėgsta Švietimo taryba.

Efektyvus mokytojas turi taisykles, kaip užsirašinėti ir tvarkyti sąsiuvinius, be to, yra moksleiviai, atsakingi už užrašus, kurie vaikšto po klasę ir tikrina, kad būtų laikomasi reikalavimų: puslapio viršuje rašoma mokinio pavardė, klasė, dalyko pavadinimas ir data, mėnesis parašytas žodžiu, ne skaičiais, o žodžiu reikia rašyti dėl to, kad moksleivis įprastų, nes pasaulyje, kuriame gyvename, ir taip netrūksta žmonių, verslininkų ir panašiai, kurie tingi mėnesius rašyti žodžiu. Turi būti išlaikytos paraštės ir jokių keverzonių. Jeigu užrašai tvarkomi ne pagal taisykles, už sąsiuvinius atsakingas moksleivis parašys pastabą nusižengusiojo kortelėje, o kai ateis semestro pabaiga, reikės atkentėti ir pasigailėjimo nebus.

Atsakingi už namų darbus surenka ir grąžina užduotis, atsakingi už lankomumą žymi lankomumą ir renka pateisinimo dėl nelankymo ir vėlavimo raštelius. Neatnešus pateisinimo raštelių gresia tolesnės kančios ir jokio pasigailėjimo.

Kai kurie moksleiviai garsėja gebėjimais rašyti tėvų ir gydytojų pateisinimo raštelius ir gali tai padaryti mainais už paslaugas valgykloje ar nuošaliuose rūsio kampeliuose.

Tie, kurie būna atsakingi už kempinės švarą, pirmiausia turi pažadėti, jog nesiima šio svarbaus darbo tam, kad galėtų slapčia rūsyje patraukti dūmelį ar su kuo nors pasiglamžyti. Direktorius jau ir taip skundžiasi dėl per didelio aktyvumo rūsyje ir norėtų sužinoti, kas ten vyksta.

Kiekvienoje klasėje yra už knygas atsakingas mokinys, kuris jas padalija ir surenka kvitus, mokinys, kuris atsako už leidimus į tualetą ir registraciją, mokinys, kuris atsako, kad viskas klasėje būtų sudėliota pagal abėcėlę, yra atsakingi už švarą — jie vaikšto po klasę su kibiru kovodami su šiukšlinimu — ir atsakingi už klasės puošimą — joje turi būti taip šviesu ir smagu, kad direktorius galėtų atsivesti svečius iš Japonijos ar Lichtenšteino.

Efektyvus mokytojas visus tuos atsakinguosius prižiūri, nors gali pasilengvinti naštą, paskirdamas atsakingus, kurie kontroliuotų kitus atsakinguosius, arba dar gali turėti atsakingus už ginčų reguliavimą, kurie sprendžia konfliktus tarp atsakingųjų, kai šie kaltina vieni kitus, kad kišasi ne į savo darbą. Konfliktų sprendėjo darbas yra visų pavojingiausias, nes nežinia, kas gali nutikti ant laiptų ar gatvėje.