Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ponas Sorola atėjo manęs patikrinti drauge su naująja mokymo dalies vedėja, ponia Pop. Juodu šypsojosi ir nepriekaištavo, kad šitos Šekspyro knygos nėra programoje, bet kitą semestrą ponia Pop tą klasę iš manęs atėmė. Aš pateikiau skundą ir mokyklų inspektorius surengė svarstymą. Pasakiau, kad tai mano klasė, kad pradėjau su jais skaityti Šekspyrą ir noriu tęsti. Inspektorius skundą atmetė, remdamasis tuo, kad mano lankomumas nereguliarus ir netvarkingas.

Mano mokiniams, ko gero, pasisekė, kad juos mokė mokymo dalies vedėja. Ji, be abejo, buvo organizuotesnė nei aš ir, aišku, suras visas gilesnes prasmes.

48

Pedis Klensis gyveno čia pat už kampo, Bruklin Haitse. Jis paskambino paklausti, ar nenorėčiau nueiti į naujo baro „Liūto galva“ atidarymą Vilidže.

Žinoma, norėčiau, likau tame bare, kol jį uždarė ketvirtą ryto, ir kitą dieną nenuėjau į darbą. Barmenas Alas Koblinas iš pradžių manė, kad esu vienas iš dainuojančių „Brolių Klensių“ ir nieko neėmė iš manęs už gėrimus, kol sužinojo, kad esu tik Frenkas Makortas, mokytojas. Bet ir paskui, nors už gėrimus ir reikėjo mokėti, visai dėl to neprieštaravau, nes „Liūto galva“ tapo mano antraisiais namais, vieta, kur galėjau jaustis patogiai, ko nebūdavo prašmatniuose šiaurinės dalies baruose.

Čia pradėjo lankytis reporteriai iš Village Voice redakcijos šalimais, jų pavyzdžiu pasekė ir kiti žurnalistai. Siena priešais barą netruko pasipuošti įrėmintais viršeliais knygų, kurias parašę žmonės buvo nuolatiniai šito baro klientai.

Tai buvo siena, kurios aš troškau, siena, kuri nedavė man ramybės, tik ir svajodavau, kaip vieną dieną pamatysiu ant jos įrėmintą savo knygos viršelį. Į barą suplūdę rašytojai, poetai, žurnalistai, dramaturgai kalbėjosi apie savo darbus, gyvenimus, užduotis, keliones. Vyrai ir moterys čia užsukdavo išgerti laukdami mašinų į lėktuvus, kurie nuskraidins į Vietnamą, Belfastą, Nikaragvą. Išeidavo naujos knygos: Pito Hemilo, Džo Flaherčio, Džoelio Openheimerio, Deniso Smito, ir atsidurdavo ant sienos, o aš tuo tarpu sėdėjau prisiplakęs prie tų, kurie buvo daug pasiekę, tų, kurie pažino spausdinto žodžio magiją. „Liūto galvoje“ savo vertę turėjai įrodyti rašalu arba sėdėti tyliai. Mokytojams čia vietos nebuvo, tad aš tik žiūrėjau į šitą sieną ir pavydėjau.

Mama persikėlė į nedidelį butuką kitoje gatvės pusėje nuo Malachio, Aukštutiniame Vestsaide, Manhetene. Dabar ji galėjo matytis su Malachiu, jo naująja žmona Diana, jų sūnumis Konoru bei Kormaku ir su Alfiu, jo žmona Lin bei jų dukterimi Alison.

Ji būtų galėjusi mus visus lankyti kada tik panorėjusi, bet kai paklausiau, kodėl nelanko, atšovė: aš nenoriu jaustis niekam skolinga. Mane erzino, kad visados, kai jai paskambindavai ir paklausdavai, ką veikia, atsakymas būdavo: nieko. Jeigu paragindavau išeiti iš namų ir apsilankyti Bendruomenės ar Pagyvenusių žmonių centre, ji sakydavo: jergutėliau, dėl Dievo meilės, gal paliksi mane ramybėje. Kada tik Alberta pakviesdavo ją vakarienės, ji visados pasistengdavo pavėluoti, skųsdamasi, kad kelionė iš jos buto Manhetene į mūsų namus Brukline užtrunka labai ilgai. Man norėdavosi pasakyti, kad iš viso nereikėjo ateiti, jeigu tai kelia tokį nepatogumą, ir kad jai apskritai nepakenktų vakarienės atsisakyti, nes ir taip yra išstorėjusi, bet prikąsdavau liežuvį, kad prie stalo nebūtų įtampos. Ne taip kaip pirmą kartą, kai atėjusi vakarienės stumdė makaronus, dabar ji sušlemšdavo viską, kas buvo padėta priešais, nors jeigu siūlydavai pakartoti, nutaisydavo griežtą veidą ir rėždavo: ne, ačiū, tarsi būtų valgiusi kaip peteliškė, o paskui lesiodavo nuo stalo trupinius. Jeigu pasakydavau, kad nebūtina knebinėti trupinių, virtuvėje dar yra maisto, ji atšaudavo, kad palikčiau ją ramybėje, kad aš pradedąs būti tikra velniška kankynė. Jeigu sakydavau, kad jai būtų buvę geriau, jei būtų pasilikusi Airijoje, pasišiaušdavo: ką tu nori pasakyti — būtų geriau?

Na, ten tu negulėtum lovoje pusę dienos prisikišus prie ausies radiją ir klausydama visokių idiotiškų laidų.

Aš per radiją klausausi Malachio, negi tai blogai?

Tu klausaisi visko. Tu nieko nedarai.

Jos veidas pablykšdavo, nosis paaštrėdavo, ji nustodavo rankioti trupinius, o akyse galėdavai matyti besikaupiant ašaras. Tuomet mane pradėdavo graužti sąžinė ir pasiūlydavau jai pernakvoti pas mus, kad nereikėtų kęsti tos ilgos kelionės metro į Manheteną.

Ne, ačiū, aš norėčiau miegoti savo lovoje, jeigu tu nieko prieš.

A, turbūt bijai mūsų patalynės, visų tų ligų, kurias galime parsinešti nuo užsieniečių iš savitarnos skalbyklos?

Ji atsakydavo: atrodo, jau prasideda girto šnekos. Kur mano paltas?

Alberta mėgindavo sušvelninti padėtį, pakartodama, kad mama tikrai galėtų pasilikti, kad mes turime naują patalynę ir jai nėra ko jaudintis.

Tataigis aš ne dėl patalynės. Tik noriu grįžti namo, o kai pamatydavo ir mane velkantis paltą, sakydavo: man nereikia, kad kas lydėtų. Kelią į traukinį rasiu pati.

Taigi tu neisi tomis gatvėmis viena.

Aš visą laiką vaikštau viena.

Visą kelią iki Borough Hal l metro stoties Korto gatve ėjome tylėdami. Aš norėjau ką nors pasakyti. Norėjau įveikti savo susierzinimą ir pyktį ir paklausti to paprasto klausimo: kaip tu gyveni, mama?

Nesugebėjau.

Kai pasiekėme stotį, ji pasakė, kad neleisčiau pinigų bilietui ir nelydėčiau jos į platformą. Nieko jai neatsitiks. Tenai yra žmonių ir ji bus saugi. Ji prie to pripratusi.

Bet aš vis tiek nuėjau kartu, galvodamas, kad galbūt mums pavyks vienas kitam ką nors pasakyti, bet kai traukinys atvažiavo, mama įlipo, o aš net nepabandžiau jos pabučiuoti, tik žiūrėjau, kaip traukiniui pajudėjus klupinėdama eina atsisėsti.

Netoli Korto gatvės ir Atlanto aveniu prisiminiau, ką ji buvo man sakiusi prieš keletą mėnesių, kai sėdėjome laukdami Padėkos dienos vakarienės. Argi ne keista, tarė, kaip pasisuka žmonių gyvenimai?

Ką turi galvoje?

Na, kartą sėdėjau savo bute ir pasijutau vieniša, tad išėjau į lauką ir atsisėdau ant vieno iš suoliukų, kurie stovi toje žolėtoje salelėje Brodvėjaus vidury, ir pamačiau, kaip ateina moteris su maišeliais, viena iš tų benamių, visa skarmaluota ir purvina, pasiknaisiojusi šiukšlių konteineryje ir susiradusi laikraštį ji prisėdo šalia paskaityti ir paklausė, ar negalėtų pasiskolinti akinius, nes su savo regėjimu galinti matyti tik antraštes, o kai prabilo, pastebėjau, kad kalba airiška tartimi, ir paklausiau, iš kur ji kilusi, ji atsakė, kad iš Donegolio, seniai seniai ir argi ne smagu, kad prisėdi ant suoliuko Brodvėjaus vidury ir atsiranda žmonių, kurie tavimi susidomės ir teirausis, iš kur esi kilusi. Ji paklausė, ar negalėčiau duoti keletą centų sriubai, o aš pasakiau, kad geriau tegu eina su manimi į Associated supermarket, mudvi nusipirksime produktų ir pavalgysime kaip turi būti. Oi ne, negaliu, atsakė ji, bet aš jai paaiškinau, kad vis tiek ruošiausi tai daryti. Į parduotuvę ji neužėjo. Tokių kaip ji ten niekas nelaukia, pasakė. Aš nupirkau duonos, sviesto, kumpio, kiaušinių, o kai parėjome namo, pasiūliau jai nueiti ir palįsti po dušu ir ji buvo labai patenkinta, tik nelabai galėjau ką padaryti dėl jos rūbų ir maišų, kuriuos su savim nešiojosi. Pavalgiusios vakarienę mudvi žiūrėjome televizorių, kol ji pradėjo snausti, aš pasakiau, kad gultųsi į lovą, bet ji nepaklausė. Dievas liudininkas, toje lovoje pakaktų vietos keturiems, bet ji atsigulė ant grindų, pasikišusi po galva vieną iš savo maišų, o kai ryte atsibudau, jos nebebuvo, ir aš jos pasigedau.