Фрэнк Маккорт - Tataigis

Žinau, kad ne dėl per vakarienę išgerto vyno tada turėjau atsiremti į sieną. Mano sąžinę graužė mintis, kad mama yra tokia vieniša, jog turi sėdėti gatvėje ant suolelio, tokia vieniša, jog pasigedo benamės moters su maišeliais kompanijos. Net sunkiais laikais Limerike jos durys visuomet būdavo atviros, kaip ir širdis, o kodėl aš dabar nesugebu jai toks būti?

49

Dėstyti devynias valandas Niujorko technologijos koledže Brukline buvo lengviau nei dvidešimt penkias valandas per savaitę Makėjaus profesinėje technikos mokykloje. Grupės buvo mažesnės, studentai vyresni ir visai nebuvo problemų, su kuriomis susiduria vidurinės mokyklos mokytojas: leidimų į tualetą, aimanavimo dėl užduočių, begalės popierizmo, sugalvoto biurokratų, kurie daugiau neturi ką veikti, tik kuria naujas formas. Sumažėjusias pajamas galėjau papildyti dėstydamas Vašingtono Irvingo vakarinėje mokykloje arba pavaduodamas Sjuardo parko ir Stiuvesanto vidurinėse.

Anglų katedros vedėjas tame bendruomenės koledže paklausė, ar nenorėčiau padėstyti specialistams praktikams. Aš sutikau, nors neturėjau žalio supratimo, kas tas specialistas praktikas yra.

Atėjęs į pirmąją paskaitą sužinojau. Auditorijoje sėdėjo trisdešimt šešios moterys, daugiausia afroamerikietės ir kelios lotynų amerikietės, nuo dvidešimties iki beveik šešiasdešimties metų, kurios dirbo mokytojų padėjėjomis pradinėse mokyklose, o dabar, gavusios valstybės paramą, atėjo į koledžą studijuoti. Po dvejų metų jos bus išėjusios bendruosius kursus ir galbūt savo mokslus tęs, kad vieną dieną galėtų tapti kvalifikuotomis mokytojomis.

Tą vakarą mokyti daug laiko nebuvo. Po to, kai paprašiau kitam kartui parašyti trumpą autobiografinį rašinėlį, jos susirinko knygas ir vorele išėjo, nuogąstaudamos, nelabai pasitikėdamos savimi, viena kita, manimi. Mano oda auditorijoje buvo balčiausia.

Kai vėl susitikome, nuotaika buvo panaši, išskyrus tai, kad viena moteris sėdėjo užsikniaubusi ant suolo ir kūkčiojo. Pasiteiravau, kas atsitiko. Ji pakėlė veidą ašarotais skruostais.

Aš pamečiau savo knygas.

Ką padarysi, pasakiau, gausite kitas. Tik nueikite į Anglų katedrą ir pasakykite, kas nutiko.

Ar tai reiškia, kad manęs iš koledžo neprames?

Ne, niekas jūsų neprames, neišmes iš koledžo.

Man norėjosi paglostyti jai galvą, bet nežinojau, kaip glostyti galvą vidutinio amžiaus moteriai, kuri pametė knygas. Ji nusišypsojo, mes visi nusišypsojome. Dabar galime pradėti. Paprašiau jų rašinių ir pasakiau, kad kai kuriuos perskaitysiu garsiai, bet pavardžių neminėsiu.

Rašiniai buvo formalūs ir drovūs. Juos skaitydamas lentoje užrašiau keletą dažniausiai su klaidomis rašomų žodžių, daviau pasiūlymų, kaip keisti struktūrą, nurodžiau gramatines klaidas. Buvo sausa ir nuobodu, kol pasakiau, kad rašytų aiškiai ir paprastai. Kitam kartui galinčios parašyti apie ką tik nori. Jos atrodė nustebusios. Apie bet ką? Bet mes neturim apie ką rašyt. Pas mus nebūna jokių tai nuotykių.

Jos neturėjo apie ką rašyti, nieko, išskyrus savo gyvenimo įtampas, vasaros riaušes, kurios vyko aplink, nužudymus, vyrus, kurie taip dažnai dingsta, vaikus, kurie naikinasi narkotikais, savo pačių kasdienę namų ruošos, darbų, mokslų, vaikų auginimo rutiną.

Joms patiko keistos žodžių ypatybės. Diskutuojant apie nepilnamečių nusikalstamumą ponia Viljams išdainavo: jau mano vaikas tai tikrai koks tai jaunolis nebus.

Jaunolis?

Jo, nu žinote. Jaunolis. Ji iškėlė laikraštį, kurio antraštė rėkė: jaunuolis nužudė mamą.

A, pasakiau, o ponia Viljams tęsė: tie jaunoliai, žinot, tik laksto aplinkui žudydami žmones. Ir dar užmušinėja. Pabandytų kuris iš mano vaikų parėjęs namo vaidinti jaunolį — staigiai išlėktų lauk ant savo žinote ko.

Jauniausia moteris, Nikolė, atsimokėjo man tuo pačiu. Ji sėdėjo auditorijos gale, kampe ir nepratarė nė žodžio, kol paklausiau, ar mano studentės nenorėtų parašyti apie savo mamas. Tuomet Nikolė pakėlė ranką. O kaip jūsų mama, ponas Makortai?

Klausimai skriejo kaip kulkos. Ar ji gyva? Kiek vaikų susilaukė? Kur jūsų tėvas? Ar visų tų vaikų susilaukė nuo vieno vyro? Kur ji gyvena? Su kuo? Ji gyvena viena? Jūsų mama gyvena viena, nors turi keturis sūnus? Kaipgi taip?

Jos raukėsi. Jos nepritarė. Vargšė moteris, užauginusi keturis sūnus, neturėtų gyventi viena. Žmonės turėtų rūpintis savo motinomis, bet ką tie vyrai žino? Vyrui tu nepaaiškinsi, ką reiškia būti motina, jeigu ne motinos, Amerika jau būtų sugriuvusi.

Balandį buvo nužudytas Martinas Liuteris Kingas ir savaitę nevyko paskaitos. Kai vėl susitikome, norėjau melsti atleidimo už savo rasę. Užuot tai padaręs, paprašiau rašinių, kuriuos buvau uždavęs. Ponia Viljams pasipiktino. Žiūrėkit, ponas Makortai, jei kas nors bandytų sudeginti jūsų namus, jūs nesėdėtumėt ir nerašytumėt kažkokių tai ra-šy-nių.

Birželį buvo nužudytas Bobis Kenedis. Mano trisdešimt šešios moterys negalėjo suprasti, kas dedasi su pasauliu, bet sutiko, kad reikia eiti pirmyn, kad mokslas yra vienintelis kelias į sveiką protą. Kai pradėjo kalbėtis apie vaikus, jų veidai pragiedrėjo, o aš buvau pamirštas. Tik sėdėjau ant savo stalo ir klausiausi, kaip viena kitai pasakoja, kad dabar, kai pačios pradėjo studijuoti, tai stovi šalia savo vaikų, kad įsitikintų, jog pamokos paruoštos.

Paskutinį paskaitų vakarą birželio mėnesį įvyko baigiamasis egzaminas. Žiūrėjau į tas tamsias, virš popieriaus lapų palinkusias dviejų šimtų dvylikos vaikų motinų galvas, jau žinodamas, kad nesvarbu, ką jos parašys ar neparašys, egzaminą išlaikys visos.

Jos pabaigė. Buvo atiduotas paskutinis rašinys, bet nė viena iš auditorijos nėjo. Paklausiau, ar jos čia turi kitą paskaitą. Ponia Viljams atsistojo ir atsikrenkštė. Aa, ponas Makortai, aš turiu pasakyti, tai yra mes turime pasakyti, tai tikrai nuostabu, kad galėjom pradėti studijuoti ir išmokti tiek daug apie anglų kalbą ir viską, mes jum čia šį bei tą turim, tikimės, jum patiks.

Ji sukūkčiojo ir atsisėdo, o aš pagalvojau: šita paskaita prasidėjo ir baigiasi ašaromis.

Dovana buvo perduota per rankas, buteliukas skutimosi losjono prašmatnioje raudonos ir juodos spalvų dėžutėje. Jį pauostęs vos neišgriuvau, bet pauosčiau dar kartą, su pasimėgavimu, ir toms moterims pasakiau, jog buteliuką saugosiu, kad primintų man jas, šitą paskaitą, jų jaunolius.

Po paskaitos, užuot ėjęs namo, nuvažiavau metro iki Vakarų devyniasdešimt šeštosios gatvės Manhetene ir iš telefono būdelės paskambinau mamai.

Gal norėtum užkąsti?

Nežinau. Kur esi?

Netoliese.

Kodėl?

Tiesiog ėjau pro šalį.

Aplankyti Malachio?

Ne. Aplankyti tavęs.

Manęs? Kodėl tu turėtum lankyti mane?

Dėl Dievo meilės, tu gi mano mama, aš tik norėjau tave pakviesti užkąsti. Ką norėtum valgyti?

Jos balse skambėjo abejonė. Na, man labai patinka tos didžiulės krevetės, kurių būna kinų restoranuose.

Gerai. Valgysim krevetes.

Bet nežinau, ar man dabar tilps. Gal geriau norėčiau nueiti pas graikus salotų.

Gerai. Ten ir susitinkam.

Ji įėjo į restoraną gaudydama orą, o kai pabučiavau į skruostą, ant lūpų pajutau sūrų prakaito skonį. Ji pasakė, kad turi pasėdėti minutėlę, kol galės net pagalvoti apie maistą, kad jeigu nebūtų numetusi rūkyti, dabar jos gyvos nebebūtų.

Ji užsisakė fetos salotų, o kai paklausiau, ar patinka, pasakė, kad labai, galėtų vien jomis ir gyventi.

O šitas sūris tau patinka?

Koks sūris?

Ožkos sūris.