Фрэнк Маккорт - Tataigis

Vergilijus pasikėlė iš krėslo ir nusvyravo prie kiaušinio laikmačio ant savo stalo. Gerai, Pitai, gerai. Gali užeiti trims minutėms. Tuoj paleidžiu kiaušinio laikmatį.

Jis liepė man atidaryti duris ir pasakė Pitui, kad kiaušinio laikmatis jau eina ir kad nors kelios smėlio kruopelytės jau nubyrėjo, Pitas tebeturi tas tris minutes, tad pradėk kalbėti, Pitai, kalbėk ir paskubėk.

Gerai, Voigilijau, gerai, bet kaip, po šimts, aš galiu kalbėti, jeigu tu kalbi. Tu kalbi už visus daugiausia.

Tu švaistai savo laiką, Pitai. Pats neri sau virvę ant kaklo. Pažiūrėk į kiaušinio laikmatį. Žvilgterėk į smėlį. Laiko smiltys, Pitai, laiko smiltys.

Ką tu čia darai su tom dėžėm, Voigilijau. Apiplėšei sunkvežimį ar kokį galą?

Laikmatis, Pitai, laikmatis.

Gerai, Voigilijau, tai, ką aš čia turiu, ar baigsi žiūrėti į tą prakeiktą kiaušinio laikmatį, Voigilijau, paklausyk. Tai, ką aš čia turiu, yra receptų blankai, kuriuos gavau iš daktaro kabineto Klintono gatvėje.

Receptų blankai? Tai tu ir vėl apiplėšinėji daktarus, Pitai?

Neapiplėšinėju. Pažįstu registratorę. Aš jai patinku.

Ji tikriausiai akla ir kurčnebylė. Man nereikia receptų blankų.

Tu palauk, Voigilijau. Niekada negali žinoti. Gali užklupti kokia liga ar sunkios pagirios ir tau ko nors prisireiks.

Nesąmonės, Pitai. Tavo laikas baigėsi. Aš užsiėmęs.

Bet, Voigilijau.

Lauk, Pitai, lauk. Aš negaliu sustabdyti kiaušinio laikmačio, kai jis pradeda byrėti, ir nenoriu jokių receptų blankų.

Jis išstūmė Pitą už durų ir sušuko jam įkandin: per tave dar įkištų mane į kalėjimą, tu ir pats atsidursi cypėje, pardavinėdamas vogtus receptus.

Jis susmuko atgal į krėslą ir pareiškė paragausiąs sriubos, nors aš ir nesilaikau instrukcijų ant skardinės. Jam reikia sriubos skrandžiui nuraminti, bet jeigu ji jam nepatiks, jis išgersiąs šlakelį vyno, tai turėtų padėti. Jis paragavo sriubos ir pasakė: jo, nieko, suvalgysiąs, o vyno irgi išgers. Kai ištraukiau kamštį, riktelėjo, kad nepilčiau vyno iš karto, leisčiau jam pakvėpuoti, argi aš to nežinąs, o jeigu nežinau, tai kaip galiu dirbti mokytoju. Jis siurbtelėjo vyno ir prisiminė, kad turi paskambinti oro kondicionierių kompanijai dėl tų balandžių. Pasakiau jam, kad pasiliktų kėdėje, ir padaviau telefoną bei kompanijos numerį, bet jis dar užsimanė ir kiaušinio laikmačio, kad galėtų jiems pranešti, jog turį tris minutes suteikti informacijai, kokios jam reikia.

Alio, ar mane girdit? Aš čia esu pasileidęs kiaušinio laikmatį ir jūs turit tik tris minutes man pasakyt, kaip užkirst kelią tiems prakeiktiems balandžiams, atsiprašau už žodį, panele, kaip užkirsti kelią balandžiams, kad jie nesimyluotų ant mano kondicionieriaus išorinės dalies. Jie varo mane iš proto su savo burkavimais ištisą parą ir baigia apšikti visą langą. Jūs negalite taip iš karto man pasakyt? Jums reikia pasižiūrėt? Ką ten dar žiūrėt? Balandžiai sanguliauja ant mano oro kondicionieriaus, o jums reikia pasižiūrėt. Atleiskit, kiaušinio laikmatis sustojo, trys minutės baigėsi. Viso gero.

Jis padavė man telefoną. Ir dar aš tau pasakysiu, tarė. Tai tas prakeiktas Haris Bolas kaltas, kad balandžiai šika ant mano oro kondicionieriaus. Jis sėdi savo suknistoje sulankstomoje kėdėje, kai ieško vietos mašinai perstatyti, ir juos, tuos balandžius, maitina prie Borough Hal l . Kartą, kai pasakiau, kad baigtų, kad jie yra tik žiurkės su sparnais, jis taip pasiuto, kad nesikalbėjo su manim kelias savaites, ir tai man visai patiko. Tie seniokai maitina balandžius, nes nebeturi žmonų, nebeturi? Nežinau. Aš pabėgau iš našlaičių prieglaudos, bet balandžių nemaitinu.

Vieną vakarą jis pasibeldė į mūsų duris, kai atidariau, stovėjo su savo apdriskusiu chalatu ir krūva popierių rankose, girtas. Tai buvo jo testamentas ir jis norėjo, kad vieną jo dalį perskaityčiau. Ne, kavos jis negers. Kava jį pribaigtų, bet išgersiąs alaus.

Taigi, tu padėjai man bėdoje, o Alberta kviesdavosi mane vakarienės, o seniokų gi niekas vakarieniauti nekviečia, todėl aš palieku tau keturis tūkstančius dolerių ir Albertai keturis ir užrašau tau savo Tomą Akvinietį bei kaklaraiščius. Štai kaip rašoma testamente: Frenkui Makortui palieku savo kaklaraiščių kolekciją, kuri jį sužavėjo ir kurios tikrai nepavadintum niūria.

Kai persikėlėm į Voreno gatvę, mūsų ryšys su Vergilijum kuriam laikui nutrūko, nors aš ir norėjau, kad jis būtų Megės krikštatėvis. Vietoj to man paskambino advokatas ir pranešė apie Vergilijaus Frenko mirtį ir jo testamento sąlygas, kurios buvo susijusios su mumis. Vis dėlto, pasakė advokatas, dėl Summa Theologica ir kaklaraiščių jis apsigalvojo, tad jūs tegausite pinigus. Ar sutinkate?

Žinoma, taip, bet kodėl apsigalvojo?

Jis išgirdo, kad buvote iškeliavęs į Airiją, o tai jam labai nepatiko, nes prisidėjote prie aukso nutekėjimo.

Ką jūs turite galvoje?

Pagal tai, kas parašyta pono Frenko testamente, prezidentas Džonsonas prieš keletą metų pasakė, kad amerikiečiai keliaudami į užsienį nutekina iš šalies auksą ir silpnina ekonomiką, štai todėl jūs ir negausite kaklaraiščių, kurių tikrai nepavadintum niūriais, ir trijų Akviniečio tomų. Ar aišku?

Taip, žinoma.

Dabar, kai jau turėjom dalį pradinės įmokos, ėmėme po rajoną ieškoti namo. Išgirdusi, ko ieškome, mūsų buto šeimininkė Hortenzija Odones užsikorė į viršų gaisrininkų kopėčiomis, kurios būna pastatų užpakalinėje pusėje, ir aš gerokai išsigandau, kai virtuvės lange išvydau kyšančią jos galvą su didžiuliu garbanotu peruku.

Frenki, Frenki, atidaryk langą. Lauke šalta. Leisk mane vidun.

Ištiesiau ranką jai padėti, bet ji suriko: žiūrėk plaukus, žiūrėk plaukus, ir man teko nelengva užduotis įtraukti ją pro langą, kol ji buvo įsikibusi į savo peruką.

Oi, pasakė ji, ojojoi. Frenki, ar turi romo?

Ne, Hortenzija, tiktai vyno ir airiško viskio.

Duok man viskio, Frenki. Nušalau subinę.

Prašom, Hortenzija. Gal pasakytumėt, kodėl nelipote laiptais?

Todėl, kad ten tamsu, štai kodėl, aš juk negaliu dieną naktį deginti šviesos, o gaisrininkų kopėčias matau ir naktį, ir dieną.

Aa.

O tai ką aš čia girdžiu? Judu su Alberta ieškot namo? O kodėl jums nenusipirkus šito?

Kiek kainuotų?

Penkiasdešimt tūkstančių.

Penkiasdešimt tūkstančių?

Taigi. Ar tai per daug?

Ne, ne. Gerai.

Tą dieną, kai pasirašėme sutartį, gėrėme romą, ir ji mums pasakojo, kaip liūdna palikti namą, kai šitiek metų čia pragyveno, ne su savo vyru Odonesu, bet su savo draugu Luisu Vėberiu, kuris buvo žinomas kaip skaičių žaidimo organizatorius šitose apylinkėse, ir nors jis buvo puertorikietis, nieko nebijojo, net Cosa Nostra, kuri bandė jį nušalinti, bet Luisas nuėjo į dono namus Kerol Gardense ir pasakė: kas čia per šūdas? — atsiprašau už žodį, — ir donas buvo taip sužavėtas Luiso drąsa, kad liepė savo mafiozams apsiraminti ir atstoti nuo Luiso, ogi tu, Frenki, žinai, kad niekas neprasideda su italais Kerol Gardense. Tenai tai jau nepamatysi spalvotųjų ar puertorikų, kur tau, o jei ir pamatysi, tai tik praeinančius pro šalį.

Nors mafija, atrodė, nuo Luiso atstojo, bet negalėjai jais pasitikėti, kalbėjo Hortenzija, ir kada tik juodu su Luisu važiuodavo pasivažinėti, visuomet turėjo šalia savęs pasidėję du šautuvus, jo ir jos, ir jis jai pasakė, kad jeigu kas nors važiuotų pro šalį turėdamas kėslų ir išvestų jį iš rikiuotės, ji turėtų perimti vairą ir pasukti jį link šaligatvio, kad įvažiuotų į pėsčiuosius, o ne į eismo vidurį, ir draudimo bendrovė viskuo pasirūpintų, o jeigu atsisakytų ir imtų kabinėtis prie Hortenzijos, jis paliksiąs jai sąrašą telefonų numerių kelių vyrukų, puertorikų, ta prakeikta mafija ne vienintelė tokia mieste, jie ir pasirūpins tais godžiais šunsnukiais iš draudimo kompanijų, atsiprašau už kalbą, Alberta, ar dar liko romo, Frenki?